Nuo šių metų kovo 13 d. iki balandžio 3 d. Prospekto galerijoje jubiliejinėje parodoje pateikiami devynių prieškario Lietuvos fotomėgėjų sąjungos narių Vytauto Augustino, Petro Babicko, Balio Buračo, Kazio ir Antaninos Laucių, Stepono Kolupailos, Oto Milaševičiaus, Antano Naruševičiaus ir Medardo Vasiliausko darbai.
1933 m. sausio 15 d. Petras Babickas, Steponas Kolupaila, Kazys Laucius, Adomas Varnas ir kiti Kaune įkūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjungą, kurios 80-metį minime šiais metais. Tai buvo viena iš pirmųjų fotografų organizacijų, numačiusi plačią veiklos programą: telkti visus Lietuvos fotomėgėjus ir jiems pritariančius, tobulinti mūsų fotografiją meniniu, moksliniu ir praktiniu požiūriu, propaguoti užsienyje. Palaipsniu įsibėgėjo parodinė veikla: buvo surengtos penkios parodos, visos su katalogais. Sąjungos nariai fotografai pradėjo dalyvauti ne tik Lietuvos fotoparodose, bet ir užsienyje rengiamuose fotografijos konkursuose bei salonuose. Buvo gauti ir pirmieji tarptautiniai apdovanojimai.
Svariausiais apdovanojimais reikėtų laikyti aukso medalius pelnytus 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime. Lietuvos aidas rašė: „1937 m. Paryžiaus parodoje už Lietuvos eksponatus paskirtos 58 premijos, jas laimėjo 46 parodos dalyviai… Už fotografijas (14-oje klasėje) aukso medalį gavo: L. Foto Mėgėjų Draugija, Augustinas, Buračas, Gavėnas, Kolupaila, Milaševičius, Naruševičius, Babickas, Orentas ir Skrinskas“.
Lietuvos fotomėgėjų sąjunga (nuo 1936 m. draugija) nuosekliai vykdė įstatuose nubrėžtus tikslu, užtat ir rezultatai per trumpą laiką buvo tokie įspūdingi. Deja, tik kiek ilgiau nei septynerius metus trukusį mėgėjiškos meninės fotografijos suklestėjimą nutraukė sovietinė okupacija. Buvo likviduotos sovietizacijos nuostatų neatitinkančios, ideologiškai kenksmingos kūrybinės organizacijos, uždaryti tariamai „buržuaziniai“ periodiniai leidiniai. 1940 m. rugpjūčio 26 d. vidaus reikalų ministras Aleksandras Gudaitis-Guzevičius savo įsakymu ilgiems metams sustabdė Lietuvos meninės fotografijos raidą.
Nors organizuota fotografų veikla prieškarį buvo trumpalaikė, tačiau jos reikšmė Lietuvos meninės fotografijos raidai – neįkainojama. Būtent – tada buvo padėti lietuvių fotografijos mokyklos pamatai, įtvirtinta meninės fotografijos sąvoka, formavosi kryptis modernizmo link. Be to, rūpintasi fotografijos sklaida užsienyje, pelnyti apdovanojimai, meninė fotografija įsitvirtino periodinių leidinių puslapiuose, pasirodė pirmieji fotografijos vadovėliai, žurnalai, katalogai, fotoalbumai ir kiti leidiniai. Per trumpą laiką buvo realizuotos beveik visos Lietuvos fotomėgėjų sąjunguos įstatuose numatytos nuostatos ir veiklos kryptys.
Po Antrojo pasaulinio karo tebesitęsiant sovietinei okupacijai, stalininėms represijoms, stagnacijai, naujo fotografijos pakilimo teko ilgokai palūkėti. Tik prasidėjus „Atšilimui“, 1969 m. lapkričio 19 d. buvo leista įkurti Lietuvos fotografijos meno draugiją – net 20 metų vienintelę tokio pobūdžio organizaciją visoje SSRS (1989 perorganizuotą į Lietuvos fotomenininkų sąjungą), kuri sėkmingai pratęsė prieškarinės Lietuvos fotomėgėjų sąjungos veiklą, pradėjo nuolat rengti parodas, rūpintis fotografine leidyba, tvirtinti užsienio ryšius, kreipti Lietuvos fotografiją nauja vaga. Organizuota fotografų veikla Lietuvoje su pertraukomis trunka tik per 50 metų, tačiau nuveiktas milžiniškas darbas, meninė fotografija mūsų dienomis svariai įsilieja į bendrą Lietuvos kultūros lauką.
