Šiandien, vasario 25 dieną, į apyvartą išleistas 2013 metų laidos Lietuvos Respublikos apyvartinių monetų numizmatinis rinkinys su atminimo ženklu, skirtu pergalingiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mūšiams atminti.
Numizmatinis rinkinys skirtas šioms pergalingų istorinių mūšių sukaktims pažymėti: Mėlynųjų Vandenų 650-mečiui (minėtas 2012 m.), Chotyno 390-mečiui (2011 m.), Saulės 775-mečiui (2011 m.), Durbės 750-mečiui (2010 m.), Žalgirio 600-mečiui (2010 m.) ir kitais metais minėsimam Oršos mūšio 500-mečiui.
„Šie šeši mūšiai – tai šlovingos ir didvyriškos pergalės, kuriomis didžiuojasi kiekvienas lietuvis ir iš kurių galime semtis stiprybės ir šiandien. Šios pergalės turėjo įtakos ne tik Lietuvos keliui, bet ir Europos raidai. Kiekvieno mūšio pavadinimas ir data įamžinti naujojo monetų rinkinio atminimo ženkle ant šešių stilizuotų kalavijų“, – sako Audrius Misevičius, Lietuvos banko valdybos narys, Pinigų kūrimo komisijos pirmininkas.
Prof. Alfredas Bumblauskas, kurio tekstas, sukurtas naujajam rinkiniui, puikuojasi ant monetų dėklo, šias sukaktis vadina „LDK ginklo šlovės sukakčių metais“.
Profesorius ypač pabrėžia Lietuvoje nepelnytai primiršto Mėlynųjų Vandenų mūšio reikšmę. Jame Algirdo vadovaujama LDK kariuomenė įveikė Aukso ordos trijų bekų (kunigaikščių) vadovaujamą kariuomenę ir išvadavo ukrainiečius iš mongolų jungo. „Ukrainiečiai gerbia Lietuvos istorinį vaidmenį ne tik dėl išvadavimo iš mongolų, bet ir už tai, kad pakreipė jų istoriją link Vilniaus ir Vakarų. Štai kodėl Mėlynuosius Vandenis būtina prisiminti ir Lietuvai. Kaip ir Žalgirį, Durbę, Saulę, kaip ir 1514 m. Oršą ar 1621 m. Chotyną“, – teigia prof. A. Bumblauskas.
Monetų rinkinį, skirtą LDK pergalingų mūšių sukaktims, sudaro 10, 20 ir 50 centų, 1, 2 ir 5 litų nominalo apyvartinės monetos ir atminimo ženklas. Jų plokštumos ir reljefo paviršius yra blizgantis (kokybė BU). Monetas ir ženklą nukaldino UAB Lietuvos monetų kalykla. Rinkinio tiražas yra 3 500 vienetų.
Numizmatinį rinkinį, kainuojantį 45 Lt, galima įsigyti Lietuvos banko kasose Vilniuje (Totorių g. 2/8 ir Žirmūnų g. 151) ir Kaune (Maironio g. 25) bei užsisakyti per Lietuvos banko interneto svetainę.
Lietuvos bankas anksčiau yra išleidęs aštuonis numizmatinius rinkinius: 1991, 2000, 2003, 2008, 2009, 2010, 2011 ir 2012 m. Pirmą kartą atminimo ženklas pasirodė 2010 m. rinkinyje ir buvo skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui.
Kas tas eLDėKa? ir koks mūsų reikalas, su kuo tie eldukai mušėsi? Geriau parašytų apie Lietuvos Kariuomenės mūšius.
Žiū, ponaitis linkęs mūsų istoriją svetimiems atiduoti? 🙂
Nenuovokiems: Skrót LDK = Lidzbarski Dom Kultury
Į LDK istoriją reiktų žvelgti lietuviškomis akimis, vertinant ją realiai, neapgaudinėjant savęs. Mano manymu mes turėtumėm pamažu vaduotis iš “unijos” su Lenkija mitų gniaužtų. 1385 – 1795 m. Lietuvos istorijos laikotarpį mano manymu reiktu demistifikuoti. Kol kas mes nekritiškai vadovaujamės to sluoksnio, t.y. Bajorijos ar tiksliau šlėktijos idealais. Manyčiau, kad tam reiktų pabandyti surasti pakaitalus tokiems terminams kaip unija. Šio laikotarpio Lietuvos ir Lenkijos santykiams suprasti reiktų paieškoti analogijų vėlesnėje Lietuvbos istorijoije. Tada pasidarytų aiškiau kaip vertinti tai, ką bajorija (šlėktija) taip pakiliai vadino “unija” ir visiškai su ja susitapatino. Manyčiau, kad nors ir labai supaprastintai, visgi 1385 – 1569 m. Laikotarpiui galima būtų pritaikyti protektorato sąvoką. T.y., nors Lietuvoss valstybė ir išliko, ji buvo glaudžiai susieta su Lenkija. Šiuo laikotarpiu Lenkija visomis jai prieinamomis politinėmis, kultūrinėmis priemonėmis ardė lietuvių tautos valstybinį, etninį organizmą, pasinaudojant ir sunkia Lietuvos geopolitiine situacija, kol galiausiai jai pavyko tiek persmelkti, performuoti Lietuvs elitą, kad mentaliniu, tapatybės požiūriu save su Lenkija netapatinančios jėgos liko mažumoje. Liublino unija – paskutinis akordas. Po jos kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybę mano manymu beprasmiškas reikalas. Po Liublino unijos savarankišką, nepriklausomą nuo lenkų tautos tautinę savimonę išlaikiusių sluoksnių atžvilgiu prasminga būtų kalbėti tik apie LDK adminsitracinę autonomiją. Man gali paprieštarauti: kaip gi taip? Argi Lietuva neturėjo tarkim savo vyriausybės, pareigūnų? Turėjo. O ar Lietuvos TSR neturėjo savo vyriausybės, parlamnento? Gal tokiu atveju reiktų kalbėti ir apie Lietuvos TSR “nepriklausomybę”? O jei dar Lietuvos TSR būtų buvusi atstovaujama JTO (kaip Baltarusijos TSR ir Ukrainos TSR) … Trumpai tariant lemia ne teisiniai formalumai, o tapatybės klausimai. Beje, manyčiau, kad galima būtų, vėlgi, kad būtų suprantamiau, kad pamažu vaduotumėmės iš mistifikacijų, išvesti analogiją tarp XVII – XVIII a. šlėktijos ir sovietinės Lietuvos nomenklatūros. Ir vienu ir kitu atveju tai buvo mus pajungusių šalių įrankaii mūsų tautai valdyti. Tai iš vienos pusės. O iš kitos pusės, žvelgiant pozityviai, lietuvių tauta per šiuos sluoksnius – šlėkttiją ar nomenklatūrą – bent minimaliai apginti savo interesus. Juk prisiminkim kaip lietuvių valstiečiai stengėsi “susibajorinti”, “sukilmii” savo pavardes. Lygiai taip pat sovietmetyje veržtasi į kompartiją ir beje, ne vien konjuktūriniais sumetimais.