Paprastai apžvalgininkui daugelį rašinių temų pasufleruoja užsienio naujienų tarnybos. Jeigu pasektume Rusijos naujienų agentūros REGNUM pranešimus, jų politologų komentarus, tai drąsiai galima teigti, kad jie atspindi Kremliaus ir Dūmos radikalų nuomones. Tačiau kartais – ar šios agentūros žurnalistai pražiopso, ar nesuderina su savo šeimininkais, o gal ir ten laisvos spaudos vėjai pūsteli – viešojoje erdvėje ima ir atsiranda blaivesni pasvarstymai.
***
Pastaruoju metu Kaliningrado (Karaliaučiaus) žiniasklaida nemažai rašo apie artėjantį „lietuviškuoju Homeru“ vadinamo literatūros klasiko Kristijono Donelaičio atminimo išsaugojimą. Mat, kitų metų sausio 1 d. bus pažymimos 300-osios rašytojo gimimo metinės. Štai laikraštis „Rossijskaja gazeta“ rašo, kad K.Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. netoli Gumbinės (dabar Gusevo rajonas), o mirė 1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemyje (Nesterovo rajonas), o jo poema „Metai“ (rusiškas vertimas „Времена года“), parašyta 1765-1775 m., tapo lietuvių nacionalinės kultūros dalimi.
Kaliningrade leidžiamas laikraštis „Argumenty i fakty“ pastebi, kad Čystyje Prudy“ gyvenvietėje esantis rašytojo memorialinis muziejus – jo namas ir kirchė (bažnyčia), taip pat kapas yra apgailėtinoje padėtyje. Bažnytėlėje neveikia šildymas, todėl pamatai ir sienos drėksta, pelija, medinės bokšto sijos supuvusios. Iš Kaliningrado srities biudžeto ruošiamasi skirti 70 mln. rublių, tačiau tai tik geri ketinimai, nes srities valstybinės programos projekte ši suma numatyta iki 2020 m. K.Donelaičio kraštiečių klubo prezidento Olga Dubovaja laikraščiui pasakojo, kad bažnytėlė ir rašytojo kapavietė galėjo ir neišlikti, jeigu ne dėmesys joms sovietiniais laikais: kirchė buvo atstatyta per 15 metų 1979 m. (jos vietoje buvo traktorių remonto stotis), po ja buvo rasta ir K.Donelaičio palaidojimo vieta (kaukolė), o dabar darbai sustoję. Statybos kompanija „Avatar“ paskaičiavo, kad darbų sąmatoje nurodyta suma 4,095 mln. rublių yra apgailėtinai maža, neįskaičiuoti būtiniausi darbai, todėl projektą ėmė prižiūrėti Federalinės antimonopolinės tarnybos valdyba, kuri nurodė iš naujo iki gegužės 20-osios surengti konkursą. Pirmadienį, vasario 25 d., kaip tik buvo apsvarstyti konkurso rezultatai ir iš trijų jame dalyvavusių statybos kompanijų pasirinkta viena.
Kaliningrado spauda, kaip tvirtina REGNUM, abejoja, ar darbai bus baigti iki rašytojo jubiliejaus.
Tiesa, ši spauda visiškai nemini Lietuvos indėlio. Bet ar jis iš viso yra? Pasirengimo jubiliejui programą Seimas patvirtino dar 2010 metais, ją įgyvendinti buvo pavesta Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijai. Bet pernai spalį laikraštis „Lietuvos žinios“ rašė, kad Seimo rinkimams besiruošiantys politikai paposėdžiavę taip ir išsiskirstė, nesutarę su Vyriausybe ir Kultūros ministerija dėl būtinų lėšų…
***
Tai, kad rusai Kaliningrado srityje stato Baltijos AE, o Baltarusija su tos pačios Rusijos pagalba – Astravo AE, jokia naujiena. Bet štai kaimyninės šalies energetikos šulai sumanė aplankyti Vilnių ir siūlyti savo pagalbą Lietuvai. Tiesa, čia irgi jokia naujiena: 2010 metų vasarį per 15 min. užsitęsusį D.Grybauskaitės susitikimą su tuomet Rusijos premjero pareigas ėjusiu V.Putinu šis gana ultimatyvia forma siūlė kartu statyti naują atominę elektrinę Kaliningrado srityje, tačiau paskui D.Grybauskaitė pranešė atmetusi jo pasiūlymą.
Tačiau vasario 12-ąją įvykęs neviešas „Rosatom“ ir „Gazprom“ vadovų vizitas Vilniuje rodo, kad Maskva neatlyžta ir primygtinai siūlo savo paslaugas statant Visagino AE. Rusų energetikos emisarai Kirilas Komarovas ir Jevgenijus Kostinas, susitikę su Seimo pirmininku Vydu Gedvilu, siūlė kartu statyti VAE. Beje, kaip teigė TV3, šis susitikimas, surengtas keturių žvaigždučių viešbutyje „Mabre Residence“, buvo slaptas, o parlamento vadovui, tik žurnalistų prispirtam, teko aiškintis, kodėl informacija apie derybas nebuvo skelbta viešai.
Žinoma, jeigu nuo tokių pranešimų būtų nuimtas grifas „Slaptai“, ažiotažo nekiltų. Suprantama ir tai, kad nereikia vengti jokių derybų, tik jos turi būti viešos ir neslepiamos nuo visuomenės. Kaip sakoma, „drumstame vandenyje velniai veisiasi…“
Juo labiau, kad Maskvos kėslai primena nelabųjų įpročius. Antai, kita REGNUM informacija remiasi lietuviškuoju portalu 15min.lt, kuris primena „Rosatom“ generalinio direktoriaus pavaduotojo K.Komarovo žodžius, pasakytus pernai birželį. Tuomet jis piršosi į svečius, siūlydamas pateikti „lietuviškiems kolegoms“ išsamią informaciją apie statomą Baltijos AE, bet ir kritikavo Lietuvos valdžią, nesugebančią toliau pasistūmėti nuo projekto svarstymų. O spalį įvykęs referendumas galutinai sukėlė abejonių dėl VAE ateities…
Yra toks posakis: jei ne pro duris, tai pro langą… Šitaip elgiasi didžiosios Rusijos energetikos kompanijos, susirūpinusios savo interesais vadinamame „artimajame užsienyje“. Tuo metu Vilnius trypinėja vietoje sulig kiekvienos valdžios pasikeitimu, o Briuselis demonstruoja abuojumą Lietuvos problemoms.
***
Vartau Vilniaus knygų mugėje sekmadienį pristatytą Vytauto Landsbergio knygą „Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas“. Tai papildyta ir pataisyta lenkiškos knygos, parašytos kartu su pirmuoju nepriklausomos Lenkijos diplomatijos atstovu Lietuvoje Mariušu Maškevičiumi(Mariusz Maszkiewicz), versija. Knygoje pateikiama mažai žinomų faktų apie Lietuvos ir Lenkijos santykius praėjusiame amžiuje ir abiejų valstybių nepriklausomybės atkūrimo pradžioje.
Pristatydamas ją, kaip praneša ELTA, prof. V. Landsbergis siūlė neįtvirtinti dvikalbių vietovardžių rašybos lietuvių ir lenkų kalbomis dalyje Lietuvos. „Ta erdvė, kurioje atsirastų dvikalbiai vietovardžiai, tikriausiai „visai atsitiktinai“ sutaps su buvusia planuota teritorine autonomija, turės savo matomą ženklą, kur čia jau kažkas kita. Kadangi yra veikėjų, yra tarp paprastų žmonių skleidžiamų keistokų koncepcijų, kai mes girdėdavom, kad atimta ir negrąžinama lenkų žemė, nors Lietuvos žemė, bet kažkokia ypatinga, ir panašiai. Arba ir Lietuvoje gali išgirsti tokį pasakymą – o ten lenkų kraštas, tai šito nereikėtų mums niekaip įtvirtinti, nes po to gali ateiti kirilica“, – cituoja ELTA europarlamentarą.
„Čia reiktų daug atsargiau žiūrėti, aš nesakau, kad tai turėtų būti amžiams negalima, bet atsargiau, negu kai kurie būna kartais „pasinešę“ – viens du padarom ir žiūrėsim, kas iš to išeis. Aš visada linkęs pagalvoti, o kas iš to išeis. Seniau buvau šachmatininkas, žinau, kad kiekvienas ėjimas turi pasekmes“, – kalbėjo profesorius.
Pasak V.Landsbergio, „užsienio politikoje mums trūksta empatijos – sugebėjimo pasižiūrėti kito akimis, įsijaučiant į kitą, o kaip kitas tą patį mato, ką aš taip iškilmingai skelbiu“.
Visa tai tiesa, tačiau mūsų priešai (mielai keisčiau šį žodį į „priešininkai“) nesistengia į Lietuvą žvelgti etninės daugumos akimis ir beatodairiškai perša savo matymą. Tad visai nenustebčiau, jeigu po kelių dešimtmečių Lietuvoje bus rašoma ne tik svetimomis lietuvių abėcėlei raidėmis, bet ir kirilica, o vamzdžiais tekės rusiškos dujos, gi atnaujintu naftotiekiu „Družba“ – juoda kaip degutas Kremliaus propaganda…
Simta kartu geriau buves priesas, negul buve draugai…
Priešai man niekada nebus draugai, aš juos galiu tik pamiršti ir ant jų nepykti;
draugai man netaps priešais, gal tik būsiu jiems abejingas… Maskva (ne rusai) man niekada netaps miela, o Varšuva – mylima…
Laikas Lietuvai nustoti gyventi tarpeklyje tarp Maskvos ir Varšuvos… Tačiau Landsbergis su Iškausku vis dar kepurnėjasi jame… Vargas Lietuvai su jais – pabudome ir jau atsikėlėme, o jie vis dar su jomis besibučiuoja ir gana… Įsimylėjimas nesvietiškas, gal jų nelaukime, ką jau darysi…
Taip pabudome, bet vėl užmigome, o gal teisingiau būtų atsisukome atgal. Ar iš nesupratimo, ar iš nenoro suprasti, lietuviai neįžvelgia piktų kaimynų kėslų. Ir nereikia kaltinti Landsbergio ar Iškausko įtarumu. Geriau patys pradėkite matyti, kas aplink Lietuvą dedasi.
Tas Kažin opats sau prieštarauj: tai gyvename tarpeklyje tarp Rusios ir Lenkijos, tai su jomis bučiuojamės… Reikia gi pagaliau turėti stuburą
galvojimui smegenys reikalingos. O ką daryti ,jei vietoj jų -vienintelės TIESOS tūrėtojo pažymėjimas.
O ką tu Lopatai turėjai galvoje sakydamas “turėdamas TIESOS pažymėjimą kišenėje”. tai kas tą pažymėjimą turi, gal Lietuvos stribai kaip tu?
Prie didžiausių “užmigėlių ir atsisukėlių atgal”, kaip tik matyčiau Landsbergį. Antai, jau greitai bus dešimt metų, kaip jis Briuselyje, tačiau prieš Lenkijos kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus nė žodelio nei iš Lietuvos, nei iš Briuselio tribūnų jo tarto nesame girdėję. Pertvarkyti stalininės tūteišų švietimo sistemos, mokyklų, kuriose Lietuvoje iš tūteišų “gaminami” Lenkijos lenkai, būdamas Seimo pirmininku, nesiėmė. Nors Popiežiaus vizito metu jo sakytose kalbose išreikštos mintys dėl Lietuvos lenkų atskirumo nuo Lenkijos, dėl jų integravimosi į Lietuvą buvo palankus laikas imtis jų mokymosi mokyklose pertvarkymo taip, kad tūteišai būtų integruojami į Lietuvą, o ne į Lenkiją. Žodžiu, tuo klausimu jokių kuriamųjų sprendimų nebuvo imtasi, tūnota ar net rodyta lįskime žespospolitiškai po Lenkijos sparneliu…
Taigi, sakymus – “pradėkite matyti, pradėkite galvoti” peradresuoju pačiam.
VL rašo ir už tave daugiau. Bent jau ta knygelė Knygų mugėj visa skirta Lietuvos – Lenkijos santykiams. Netgi dėl Garliavos šis ponas prablaivėjo…
Rašinėtojų pilna – iš to jokio poveikio. Turint valdžią, ne rašinėti reikia, o valdyti, t.y. nesidairant priimti valstybei reikalingus, jos galioje esančius sprendimus ir juos įgyvendinti.
O kas esmingo Lietuvai apie tuos santykius Mugės knygelėje atskleista! Greičiausiai nieko, vienas kitas prisiminimas, kaip paprastai…
Tik stebėtis galima tuo, kad “ponui”, kuris valstybės valdžių virtuvėje jau trečias dešimtmetis, prablaivėjimui dėl Garliavos prireikia kelių metų, t.y. kai šaukštai faktiškai tapo šaukštais po pietų…
Apskritai rašinėjimai, esant žodžio laisvei, yra tik to asmens nuomonė, kurios nori paisyk, nori – ne.
Kai turėsime užnugaryje strateginę partnerę Vokietiją, nei Varšuva, nei Maskva mums nebus baisi. Tada galima ir su Maskva labiau bendrauti, ypač Karaliaučiaus srityje. Čia galėtų būti mūsų strategija nukreipta. Tačiau mūsų vadai yra tik vykdytojai ir dar svetimos valios, o ne valstybės strategai.
Kas yra Lenkija ir kaip tai buvo: Rusijoje 1917 m. vasario 28 naktį, oficialiai buvo paskelbta, kad steigiamas Valstybės Dūmos Laikinasis Komitetas, kuris turėjo tikslą paimti valdžią į savo rankas, sustabdyti revoliucijos plėtrą, neleisti Rusijai pasitraukti iš karo, bei vėliau atstatyti monarchiją. 1917 m. kovo 2 d., Komiteto valdyba siunčia savo atstovus A. Gučkovą ir V. Šulginą į Svarbiausią caro vadavietę, kur derybos metų, caras Nikolajus II atsižadėjo sostą. Tai pastūmėjo tautinius išsivadavimo procesus nuo Rusijos diktato.
1917 m. rugpjūčio mėn. 15 d., Lozanėje (būstinė Paryžiuje) suformuotas Lenkijos Nacionalinis Komitetas (PNK), pirmininkas buvo R. Dmovskis. Komiteto deklaruojamas tikslas, su Austrijos ir Vokietijos kariuomenės pagalbą, įkurti Lenkijos nepriklausoma valstybę. Kuriai turėjo priklausyti „Rusijos okupuotos žemės“ – Lietuva, Baltarusija, Ukraina (nesuteikiant jiems jokios autonomijos). Jau 1917 m. nuo rugsėjo iki lapkričio mėn. , Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir JAV vyriausybės pripažino “Lenkijos Nacionalinį Komitetą”, kaip oficialaus Lenkijos atstovu. Reikia nepamiršti, kad nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios(1914-1918) lenkų legionai kariavo Austrijos-Vengrijos pusėje ir jais vadovavo J. Pilsudskis. Dar 1916 m. pabaigoje, austrų-vokiečių okupantų, nepilnai sukurtoje “Lenkijos nepriklausomos valstybėje”, J. Pilsudskis buvo paskirtas karinio departamento vadovu. Tačiau pats ir nuo jų ir nukentėjo: 1917 m. liepos mėn., po konflikto su okupacinę valdžią buvo suimtas ir nuteistas. Po to, kai 1918 m. lapkričio mėn. įvyko revoliucija Vokietijoje, buvo išleistas, atvyko į Varšuvą, kur buvo paskelbtas “Valstybės vadovu”(diktatorium) ir jo išliko iki 1922 metų pabaigos. 1926 m. gegužės mėn. suorganizavo karinį perversmą ir „įdiegė“ Lenkijoje „ištaisymo“ režimą, pats buvo Ministras Pirmininkas, karinių ginkluotųjų pajėgų Ministras ir Generalinis Inspektorius, t.y. „de facto“ Diktatoriaus. 1934 m. sudarė „draugystės“ susitarimą tarp Lenkijos ir Vokietijos. Taigi ne lenkai, o lenkų turtuoliai, vėliau pasivadinus „valdžią“, organizavo Lietuvos ir kitų teritorijų „prijungimą“. Tam padėjo visas „civilizuotas“ pasaulis: Austrija, Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija, JAV ir t.t. …Lietuvai pasisekė, kadangi nuo pat karo pradžios buvo vokiečių okupuotą(1914-1918 m.), tai ir nieko Lenkijai „atiduoti“ negalėjo… Kam reikalingas konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos? Pagalvokit patys…