Č. Iškauskas. Tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas… (pirmadienio mintys)

Prabėgo dar vienas savaitgalis, kupinas emocijų, svarstymų, šventinio erzelio, rietenų. Nuo įskiepyto nepasitikėjimo bankų patikimumu iki pasididžiavimo Vasario 16-osios palikimu, nuo atviros lenkų radikalų paniekos lietuvių daugumos valiai iki žydų veikėjų akibrokšto Kaune… Bet neapleidžia viena įkyri mintis.

***

Nesu mėgėjas dalyvauti visokiuose šou, debatų laidose, tuščiuose, vien dėl reitingų rengiamuose pasirodymuose. Tad ir kolegos Andriaus Tapino profesionaliai rengiamoje pokalbių laidoje „Tautos aikštė“ dalyvauti sutikau tik bendraminčių paakintas. Kam tokios diskusijos reikalingos? Pirma, didina pačios LTV populiarumą, kelia žurnalistų reitingus. Antra, įvairaus plauko politikai gali pademonstruoti savo iškalbą, savo išvaizdą ir viešai nemokamai paagituoti, kitaip sakant, parodyti „co to ja, co to moja kamizelka“ (kamzolė, kamziulė, kiklikas, štoltas – liemenė, t.y. berankovis, liemenį dengiantis siūtinis arba megztinis viršutinis drabužis; kamža – ilgas, ilgomis rankovėmis liturginis dvasininko drabužis).

Politologas ir publicistas Marius Kundrotas, 2009 m. išleidęs monografiją „Tauta amžių kelyje: tautinės pasaulėžiūros gairės ir tautinis judėjimas Lietuvoje“, pernai Alke, interpretuodamas šį lenkišką posakį ir elito sąvoką, taikliai pastebėjo, kad  lenkiškojo aristokratiškumo tradicija išugdė elito sampratą, labai artimą prancūziškajai. Tik pas lenkus dar daugiau fanaberijos: „co to ja, co to moja kamizelka!“ „Iš viršaus – ‚ui‘, apačioje – kad ir „fui!‘“ – traukė per dantį tokius aristokratus ilgaamžiai kaimynai.

„Tautos aikštėje“ buvo ir fanaberijos, ir viešai demonstruojamo pykčio, ir atviro kurstymo. Vieno iš lenkų neatimsi: jų lyderiai gerai organizuoja tokias viešas akcijas, puikiai joms pasirengia, įtraukdami net moksleivius, vietos aktyvistus, manipuliuodami vaikais ir jų tėveliais. Gi priešingoje stovykloje kone triskart menkesnės pajėgos. Mums visą laiką atrodo, kad bus viskas ir taip gerai…

Taigi, tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas, Veronikos sindromas: jeigu lietuviui nepakeliamai sunku, jis geriau pasitrauks – iš priešakinės barikadų linijos ar iš gyvenimo…

Argi šitaip mes būtume atkūrę nepriklausomybę 1918-aisiais?Argi taip būtume užkirtę kelią lenkams veržtis gilyn į Lietuvą 1920 m.? Argi su tokiu perdėtu nuolankumu būtume priešinęsi sovietiniam okupantui pokario miškuose? Ar būtume iškovoję laisvę 1990-aisiais, apgynę ją Sausio 13-ąją?

***

Vasario 16-osios renginiuose išvydome ir vieną aukštą užsienio svečią – Lenkijos prezidentą Bronislavą Komorovskį (Bronislaw Komorowski). Savo protėvius jis kildina iš Biržų rajono Nemunėlio, giminės šaknų yra ir Rokiškio rajone. Tad jis dažnai aplanko Lietuvą. Pernai liepą B.Komorovskis dalyvavo Vaidotuose laidojant tetą  Mariją Romer, kilusią iš garsios Romerių giminės. Prezidentas tuomet prisiminė bent kelias Romerių giminės asmenybes, gyvenusias XX amžiuje, tarkim, Bronislovą Romerį, nužudytą bolševikų kaip lenkų ulonų vadą.

Lietuviams geriausiai žinomas Mykolas Romeris, Lenkijos prezidento prosenelės brolis. „Jis buvo ruošiamas tapti Lietuvos ir Lenkijos federacijos premjeru, bet, Želigovskiui užėmus Vilnių, supyko ant Lenkijos maršalo (Jozefo Pilsudskio – Č.I.), nutraukė bendradarbiavimą ir pasirinko savo lietuvišką kelią. Tarnavo naujajai Lietuvai taip, kaip mokėjo geriausiai. Jis buvo ir tos didelės sėkmės, kurią patyrė Lietuva atgaudama Klaipėdą, autorius“, –  tuomet kalbėjo Lenkijos vadovas.

Lietuviai – svetinga ir tolerantiška tauta. Nuo Vytauto laikų ji priglobia bei toleruoja ir totorius, ir karaimus, ir žydus, ir rusus, ir lenkus… Gal todėl ji mano, kad nepridera su palankumo ženklais atvykusiems svečiams priminti jų išsišokimus. Galėtume p. Komarovskiui priminti kad ir tokį akibrokštą, padarytą 2011-ųjų rugsėjį. Tada Lenkijos prezidentas pareiškė, kad Lenkija be Lietuvos gali egzistuoti, o Lietuvai be Lenkijos – blogiau. Žurnalistų paklaustas, ar Lenkija teisingai pasielgė vykdydama kietą politiką, prezidentas sakė, kad tikėjimasis iš lietuvių, jog „ožka pati ateis prie vežimo“, nepasiteisino. Ožka (suprask – Lietuva) prie lenkiško pašarų vežimo nepasuko.

Bet Vilnius tąkart taip pat nuolankiai pratylėjo.

Užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis (Radoslaw Sikorski) taip pat kartais nesivaldo. Užpernai savo teiginiais apie Vilniaus kraštą R.Sikorskis sukėlė tikrą tarptautinį skandalą. Televizijos eteryje Lenkijos diplomatijos šefas atvirai neigė Vilniaus krašto okupaciją. „Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome“, – pareiškė R.Sikorskis. Šie politiko pareiškimai sukėlė audringą Lietuvos diplomatų reakciją, tačiau ji dažniausiai išblėsdavo prie kavos puodelio…. Nebent tuometis užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas kolegai ėmė siųsti oficialius dokumentus, liudijančius, kad okupacijos neneigė netgi tarpukario Lenkijos vadovai. Tačiau Varšuva taip ir neišsižadėjo savo pozicijos ir neatsiprašė, o ministrui teko atsisveikinti su savo postu.

Dabartinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius linkęs pamiršti tokius akibrokštus, ir už 1920 m. lenkų invaziją bei 2010 m. Seimo sprendimus atsiprašo ne Varšuva, o Vilnius.

Tas lietuviškas nuolankumas…

***

Šįkart Lenkijos prezidentas buvo santūrus, įvairiomis progomis kalbėjo apie bendrą istoriją, bendrus žingsnius ES ir NATO, Vilnių vadino gražiausiu pasaulio miestu, bet nepamiršo pagirti LLRA, kuri Seimo rinkimuose sėkmingai perkopė 5 proc. barjerą, žadėjo ją visokeriopai remti. Jis sakė, kad „LLRA sėkmė rinkimuose – ir Lenkijos sėkmė“. „Lenkija verta Vilniaus krašto lenkų, verti ir čia gyvenantys lenkai šiuolaikiškos, naujoviškos ir vis geresnės Lenkijos. Esu tikras, kad vieni kitiems galime duoti labai daug. Kartu taip pat galime Lenkijos kaimynystę versti draugiška kaimynyste, svarbia, naujas europietiškas perspektyvas atveriančia kaimynyste. Juk lenkų sėkmė čia, Lietuvoje, politinė sėkmė rinkimuose – (…) yra ir dalimi Lenkijos sėkmės. Dalis didelės demokratinės Lenkijos, laisvos Lenkijos, nepriklausomos Lenkijos sėkmės“, – kalbėjo B. Komorovskis.

Atidžiau įsiklausius į Lenkijos vadovo žodžius, galima ir juose įžvelgti įtartinų atspalvių, sutapatinančių tautinės lenkų partijos siekius su Lenkijos tikslais, neabejotiną Varšuvos materialią ir metodinę pagalbą V.Tomaševskio grupuotei, istorijos neigimą, vengimą akcentuoti lenkiškąją Vilniaus okupaciją. Bet tiek jau to.

O štai tautinio jaunimo eisena Kaune praėjo gana ramiai ir lietuviškai kultūringai. Bet S. Wiesenthalio centro atstovas Efraimas Zurofas, „nacių medžiotojas“ profesorius Dovydas Kacas, laikinai LŽB pirmininkės pareigas einanti Faina Kukliansky apkaltino jaunimą ir visą Lietuvą fašizmu, neonacių globojimu ir visokiais nebūtais dalykais. O paskui jie savo portale pasauliui paskelbė atitinkamą informaciją: Hundreds of Neo-Nazis March Through the Center of Kaunas on Independence Day | DefendingHistory.com

***

Kur tai mus nuves? Ar kęsime buvusius okupantus ir kitus lupikus, iki šiol taikančius atsisėsti ant rambaus lietuvio sprando?

Pabaigai – akademiškai ramaus, bet taiklaus Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekano docento Andriaus Vaišnio interviu DELFI fragmentas: „Valstybę turime, bet tikrai nesame laisvi. Laisvas žmogus pripažįsta savo klaidas, sprendžia problemas, yra savikritiškas, bet neturi būti nuolaidus – turi būti orus. Neišmainyti nei savo istorijos, nei savo vertybių kokiose nors tarptautinėse derybose. Priešingu atveju subyra valstybę, visuomenę laikantys pamatai, kurie pakankamai svarbūs būsimoms kartoms.“