Pastaruoju metu daug kalbama, diskutuojama kokios užsienio politikos strategijos, taktikos, krypties laikysis naujoji vyriausybė, premjeras, užsienio reikalų ministras, kurlink suks Prezidentė. Taip, tai svarbu. Galbūt net labai. Tačiau niekam iš valdžios elito, atrodo, galvos skausmo nekelia nacionalinio saugumo klausimai. Už lango, taip kaip buvo prieš dvidešimt dvejus metus, dabar nestovi priešo tankai, gatvėmis nezuja okupantų kareiviai – ir viskas tvarkoje? Manau, kad ne. Pavojų nacionaliniam saugumui šiandien turime ne mažiau nei tuomet. Jau vien emigracijos mastai – rimtas signalas susirūpinti. Emigracija – pasekmė visų politinių procesų, taip pat ir sveikatos apsaugos, socialinės, švietimo, mokesčių, ūkio politikos bei būklės. Tendencijos, deja, kol kas nedžiugina.
Susirūpinti nacionaliniu saugumu verčia ir skelbiama liustracijos pabaiga. Ar liustracija gali būti baigtinis procesas? Manau, kad ne. Tenka pritarti penkerius metus Liustracijos komisijai vadovaujančio Algimanto Urmono nuomonei, jog „neįgalus įstatymas, strategijos ir taktikos stoka, teisinė aklavietė reikiamo statuso neturinčią komisiją vertė liustraciją tik imituoti (…), liustracija savo funkcijų neįvykdė“. Teisingi pastebėjimai. Ne kartą teko įrodinėti visaapimančio Liustracijos įstatymo Lietuvoje būtinybę.
Dabar, baigus tikrai nevykusį liustracijos etapą (ir tai ne A.Urmono kaltė), būtina rimtai pagalvoti apie ateitį – ne imituojantį, o visaapimantį, pritaikytą naujam laikmečiui Liustracijos įstatymą bei patį liustracijos procesą. Juolab, kai Kremlius keičia taktiką. Jeigu anksčiau penktosios kolonos atstovus buvo bandoma prakišti į Seimą, Europos parlamentą, kitus valdžios sluoksnius tegu ir nesąžiningų, nedemokratiškų, dosniai finansuojamų, bet visgi rinkimų keliu, tai pastaruosius kelis mėnesius į TV ekranus jau ir brutaliai kišami politiniai veikėjai, atvirai kalbantys apie Lietuvos istorijos perrašymą, kvestionuojantys sausio įvykių tikrumą ir t.t. Ir tai ne nevzorovai, ir ne „naši“, vykdantys informacinį Lietuvos šturmą iš už jos ribų. Tai politiniai veikėjai, rėžiantys kalbas iš Lietuvos tele ekranų.
Prieš dvidešimt metų valdžios pareigūnai drįso ir sugebėjo izoliuoti valstybės priešus bei išdavikus, nors šalies teritorijoje dar bazavosi okupantų kariuomenė. Dabar gi dominuojančiam Lietuvos politiniam elitui, atrodo, nė motais priešiškų asmenų antivalstybinė, antikonstitucinė veikla. O gal vis dėlto reikėtų susimąstyti?
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
Visiškai pritariu-buvo tik liustracijos imitacija,ir laiko pratęsimas–norint atsiplėšti nuo praeities neskausmingu būdu yra tik Lietuvos Karalystės atkūrimas-šis faktas yra slepiamas nuo tautos,nes partijos netenka valdžios esant karalystei.Šiuo metu pasaulyje yra pripažintas nominaliu Lietuvos Karaliumi INIGO von URACH-tad reikia jį ir pakviesti užimti karaliaus sostą nedarant jokių sekančių prezidento rinkimų,nes jie nėra teisįti.,kadangi VRK vis tiek po senovei vadovauja KGB generolai Vaigauskai tad apie kokį rinkimų teisėtumą galima kalbėti-jokia nepriklausomybė dar net nebuvo atkurta—dabar tik prasideda kova už nepriklausomybę.
Gal dar vertingai vertėtų pasvarstyti, ar Lietuvai išvis tinka-pritinka su krikščionybe tandeme kapitalistinė santvarka. Juolab, tai ne lietuvių būties šaltiniai.
Taip, geriausia “liustracija” būtų Lietuvos karalystės atkūrimas, paliekant visą tą partijų jovalą už valstybės valdžių borto. Kitaip ir toliau bobiškai kuisimės Respublikos statuso valdymosi insitucijų makalynėje, tariamoje demokratijoje…
Pradžioje karalystė galėtų būti atkurta Lietuvos ir Latvijos Respublikų teritorijų pagrindu, paliekant teisę palaipsniu prie josi prisijungti Baltarusijai, gal ir kitoms kaimynėms, išskyrus Lenkiją.
Juk yra pagrindo laikyti, kad Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi (regnum Lettowie) karalystės, į kurios sudėtį įėjo ir tuometinės Rygos ir Kuršo vyskupystės, taigi ir teritorijų, kurias ordinas buvo pasivadinęs Livonija, o dabar jos priklauso Latvijai.
Kas dėl kvietimo karaliumi INGO fon- URACH, tai tegu mokosi lietuvių ir latvių kalbų, o tada pažiūrėsime. Gal būtų galima rasti ir kitų Mindaugaičių ar Mortos palikuonių.
Lietuvai karalystės idėją bruka sarmatijos ideologų gauja. Tai yra pavojingas Lietuvą naikinantis brukalas.
Mano supratimu Sarmatijos brukimas yra tik vaikogališkas žaidimas, jis gali tik kompromituoti Lietuvos karalystės idėją.
Mokslui, išskyrus Sarmatijos vardą, daugiau nieko konkretaus tikro kas reikalinga Lietuvos tapatinimuisi su ja, nėra žinoma. Lietuvos vardas yra per bragus lietuviui, kad būtų mainomas į Sarmatijos vardą.
Taip kad pirmiau ir nedelsdami atkurkime Lietuvos karalystę.
Ačiū už mintį
Karalystėje – Karalius.
Sarmatijoje – Sarmalius.
užsisėdėję seime seimo nariai žioplėja akyse. Reiktų įstatymo draudžiančio būt seime daugiau nei dvi kadencijas. Baisu klausytis kai koks Mazūronis ar Sakalas ima dėstyti savo mintis… bet kuris internautas juos lengvai pralenkia geopolitiniu išmanymu. Tačiau ir Kubilius atsiskleidė Delfyje ne iš geriausios pusės kaip geopolitikos žinovas. Kritikuodamas Cameroną, parodė, kad Lietuva tėvynė yra niekas priš didijį global tikslą “suvienyti” Europą išdraskant tautas, paverčiant Europą emigrantų šalimi. Ir net naiviai tiki, kad būttent susilninant ar net sunaikinant tautas, Europa sustiprės. Manau, kad Rusijai tai labai patinka. Nes JAV jau praskolinta komunistinėms šalims. Gudrus buvo kissingerių, greenspainų ir kitų komunistinių agentėlių ėjimas naikinant Vakarus iš vidaus. Techer per vėlai susivokė ir dabar bando savo draugą Cameroną įtikinti nebekartoti jos klaidų, kurias padarė patikėjusi “čikagos berniukais” ir tokiais nobelistais, atsiprašant , kaip Hayjekas.
22 metus veikusių Lietuvą naikinančių partinių gaujų pėdsakai duoda daug medžiagos tikrai liustracijai : )
Lietuva laikėsi tol, kol gyvavo bendruomenės. Juk visa mūsų tradicinė kultūra turėjo svarbiausią tikslą – tvirtinti bendruomenes, kurios ir išlaikė Lietuvos jėgą. Bet kuri monarchija nutraukia ryšius su tauta. Lietuva laikėsi, kol jai vadovavo kunigaikščiai, pasišventę tautai. Jau Mindaugas pradėjo tautos išdavimo politiką, t.y.tarnavimą Romai.
Šiandien didžiausias absurdas – ieškoti Urachą ir pan. Vienintelis tautos atsigavimo kelias – kurti bendruomenes, kurios būtų savarankiškos ir nepavaldžios jokiems karaliams.
Iš kur pats ištraukei, kad Mindaugas vykdė tautos išdavimo politiką – tarnavo Romai, atvirkščiai, Mindaugas kaip Lietuvos karalius Roma, kaip skydu, stengėsi pridengti tautą nuo grobuonių kryžiuočių kalavijų. Dėl to Vokiečių ordino papirktųjų ir buvo nužudytas netgi su mažamečiais sūnumis. Atsipeikėkite, tokias netiesas ant Mindaugo kalbėdamas.
Beje, kaip matome, per 20 metų jokių bendruomenių Lietuvoje sukurti nepavyksta, kur tik bendruomenė atsiranda, tuojau partijos pajungia ją tarnauti savo interesams. Taip, kad savarakiškų bendruomenių sukūrimas tokioje Lietuvoje kokia ji yra – tušti žodžiai – gryniausia utopija.
Nesiginčyk Vilna.
Pabandyk suprasti.
Pabandyk suvokti pavojų, kai tautos likimas vieno monarcho savivalėje.
Pabandyk suvokti pavojų Lietuvos bendruomenei, kai nežmoniškai agresyvūs yra maskvėnai, varšaviakai, briuseliokai.
Karalių suprantu, kaip asmenybę, kaip autoritetą visais atžvilgiais, kaip garbingo elgesio etaloną, kuris būtų sektinu pavyzdžiu jo valdomam žmogui, Tautai. Žodžiu, karalius Tautai reikalingas psichologiškai, kaip šviesesnis asmuo valdžioje, kad žmogus turėtų pagal ką vertinti savo asmeninį gyvenimą, lygiuotis ir lyginti jį su idealu – gerbiamo karaliaus viešai rodomu ir siekiamu kartu su Tauta.
Taigi, karalius visų pirma reikalingas šalies vidaus valdymui vykdyti, tam, kad Tauta, bendruomenė telktųsi apie jį, kad ji ir toliau neliktų “laisvųjų atomų” chaosu…
Taigi, kalba eina apie karalių, kaip išmintingą, garbingą žmogų, asmenybę. Beje, išmintingi ir garbingi karaliaus sprendimai, protingai kalbant, negali būti laikomi monarcho savivale, be to, reikia pripažinti ir tą aplinkybę, kad kisdamas pasaulis “išaugo” ne tik komunizmo, bet ir demokratijos rūbą, o gal dėl komunizmo teisingiau sakyti, kad pasaulis praėjo nepasukęs jo utopine kryptimi…
Istorija nestovi vietoje ir mus, per 20 metų nieko šia prasme nedariusius, kitos tautos vis labiau palieka jos uodegoje…
Taigi, geresnio realaus kelio Lietuvai iš chaoso, kaip karalystė, nesimato, o eiti būtina, ilgiau stovėti negalima…
Karalystės mintis dar vienas brukalas supriešinti lietuvius ir nukreipti jėgas tuščiai ardančiai veiklai. Vienintelė išeitis- visa jėga imtis jungiančios gyvos lietuviškos veiklos.
Praplėskite akis plačiau,pažvelkite gyliau ir toliau.
Lietuvos Karalystės svarba yra būtina,kitu atveju 2018m.- 2022m. laikotarpio Lenkijos karalystė ruošiama,su prieangiu Lietuva.Lenkijoje vykdoma valstybiniu,diplomatiniu lygmeniu Lenkijos karalystės ruoša.
Lenkijos karalystės dirva ruošiama nuo 1994m.
Pasidomėkite,nustebsite,paskui kažką komentuokite.
Sauluvis.