Lietuvos laisvės kovotojui Antanui Terleckui įteikta Laisvės premija (nuotraukos)

Sausio 13 d. Seime vykusio iškilmingo minėjimo, skirto Laisvės gynėjų dienos 22-osioms metinėms metu, politiniam kaliniui, vienam aktyviausių sovietinės okupacijos rezistencijos dalyviui, kovotojui už žmogaus teises, politinės organizacijos Lietuvos laisvės lyga steigėjui Antanui Terleckui buvo įteikta 2012 metų Laisvės premija.

Pristatydamas laureatą Laisvės premijų komisijos pirmininkas, Seimo narys Petras Auštrevičius pabrėžė, kad bendražygiai, paprašyti apibūdinti A. Terlecką, pažymi, kad tai nenuilstantis, tvirtas, niekada nepasidavęs ir, kaip jis pats save vadina, „neokupuotas“ kovotojas už neišduotus laisvės ir nepriklausomybės principus.

„Būtų sunku surasti geresnį Antano Terlecko gyvenimo moto apibūdinimą nei viena ištrauka iš jo daugybės laiškų mylimai žmonai, parašyto prieš 30 metų 1983 m. sausio 18 d. esant tolimoje tremtyje: „Dėl mano sveikatos nesirūpinkit. Esu stiprus tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Vergo iš manęs nepadarys“, – Laisvės premijos įteikimo ceremonijos metu laureato žodžius citavo P. Auštrevičius.

„Susirinkome į šiuos istorinius rūmus paminėti mūsų tautai tragiškų įvykių. Širdingai dėkoju Lietuvos Respublikos Seimui nusprendusiam ta proga įteikti man garbingą Laisvės premiją. Šios premijos įteikimą suprantu, kaip Lietuvos laisvės lygos įvertinimą ne tik mano paties, bet visų lygos narių – gyvųjų ir jau išėjusiųjų“, – priimdamas Laisvės premiją sakė A. Terleckas.

Apdovanojimas A. Terleckui skirtas Seimo 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimu, priimtu vadovaujantis Laisvės premijos įstatymu ir Laisvės premijų komisijos sprendimu. Komisija A. Terlecko kandidatūrą pasiūlė atsižvelgdama į gautus valstybės institucijų, visuomeninių organizacijų ir asociacijų, akademinės bendruomenės, bendruomenių, fizinių asmenų teikimus.

Seimo Pirmininkas Vydas Gedvilas laureatui įteikė Laisvės premijų statulėlę, sukurtą pagal skulptoriaus Juozo Zikaro Laisvės paminklą (aut. J. Noreikaitė). A. Terleckui įteikta ir piniginė premija.

2011 m. rugsėjo 15 d. Laisvės premijos įstatymu įsteigta Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

Laisvės premija kiekvienais metais įteikiama Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją. Pirmąją – 2011-ųjų – premiją gavo Rusijos kovotojas už laisvę ir demokratiją Sergejus Kovaliovas.

Antanas Terleckas gimė 1928 m. vasario 9 d. Krivasalyje (Saldutiškio valsčius) mažažemių valstiečių šeimoje. 1954 metais baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, studijavo Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto aspirantūroje, vėliau neakivaizdžiai studijavo istoriją.

Pirmą kartą sovietinio okupanto jėgą pajuto 1945 metų vasarą – tada buvo apkaltintas įkūręs pogrindinę organizaciją „Geležinis vilkas“ ir už tai kalintas Švenčionių kalėjime. Pirmą sykį į Sibirą (Taišeto konclagerius) buvo ištremtas 1957 metais. Ten praleido ketverius jaunystės metus. Vėliau dar ne kartą buvo suimtas, kalintas kalėjimuose ir lageriuose, ištremtas.

1975 metais jo laiškas tuometiniam KGB pirmininkui Jurijui Andropovui apie lietuvių tautos kančių istoriją pasiekė Vakarus, buvo išverstas į anglų kalbą, transliuojamas į Lietuvą per Vatikano radiją, skelbė tiesą apie tikrąją Lietuvos padėtį, kvietė priešintis sovietinei okupacijai ir kovoti su ja. Kiti jo laiškai, pranešimai, leidžiama pogrindinė spauda siuntė Lietuvai ir pasauliui panašias žinias, ragino nutraukti sovietinę okupaciją.

1975 metais Vilniuje vyko pirmojo Laisvės premijos laureato Sergejaus Kovaliovo teismas. Antanas Terleckas dalyvavo šiame teisme, globojo kitus į Lietuvą atvykusius Rusijos disidentus.

Kartu su bendraminčiais 1978 metais Antanas Terleckas įkūrė Lietuvos laisvės lygą, buvo jos lyderis ir vadovas, užsiėmė aktyviu neginkluotu pasipriešinimu, leido pogrindinį žurnalą „Vytis“. 1979 m. rugpjūčio 23 d. drauge su kitais kovotojais už laisvę inicijavo, pasirašė ir išplatino „45-ių pabaltijiečių memorandumą“, skirtą pasaulio valstybių vadovams ir Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui, raginantį likviduoti Molotovo–Ribentropo pakto slaptųjų protokolų padarinius Baltijos valstybėms.

Grįžęs iš paskutinės savo tremties vietos Kolymoje (Magadano sritis), 1987 m. rugpjūčio 23 d. kartu su kitais Lietuvos laisvės lygos nariais inicijavo ir prie Adomo Mickevičiaus paminklo surengė pirmą sovietiniais laikais viešą nesankcionuotą mitingą, kuriuo buvo smerkiamas Stalino–Hitlerio (Molotovo–Ribentropo) paktas, jo slaptieji protokolai. Mitinge pirmą kartą viešai buvo sakoma tiesa apie šį gėdingą sandėrį ir jo padarinius Lietuvos valstybingumui, reikalauta likviduoti šiuos padarinius. Tai buvo drąsus žingsnis kelyje į Nepriklausomybę, artėjant Kovo 11-osios Akto paskelbimo link.

Antanas Terleckas, nors ir daug kartų kalėjęs Lietuvos ir Rusijos kalėjimuose ir lageriuose, kentęs tremties vargus, kas kartą sugrįžęs į Lietuvą toliau tęsė pradėtus darbus, kovojo už žmogaus teises, okupuotų šalių išsivadavimą, savo pavyzdžiu bei pasitelkdamas pogrindinę spaudą kėlė ir žadino tautinę savimonę.

Laisvės premijos laureato Antano Terlecko kalba, pasakyta iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime 2013 01 13 d.