Antanas Algirdas Smetona, pianistas, Lietuvos Respublikos pirmojo prezidento Antano Smetonos vaikaitis, po sunkios kovos su vėžiu atsisveikino su šiuo gyvenimu š. m. pabaigoje, gruodžio 1 d., Klivlende (Cleveland, Ohio).
Pasak jaunesniojo brolio Vytauto Juliaus Smetonos, Antanas, nors ir kankinamas skausmingos ligos, buvo pasiruošęs sutikti Sutvėrėją, nes, ligonio prašymu, jį nuolat lankydavo ir komuniją teikdavo katalikai dvasiškiai. A. Smetonos gyvenimo kelionė buvo įdomi ir įvairi.
A. Smetona gimė 1939 m. sausio 23 d. Paryžiuje. Netrukus su tėvais Juliumi ir motina Birute Nasvytyte-Smetoniene grįžo į Lietuvą. Sovietams okupuojant Lietuvą, Smetonų šeima 1940 m. birželio mėnesį pasitraukė į Vakarus, į Ameriką. 1942 m. apsigyveno Klivlende, kur 1944 m. Smetonų bute kilusio gaisro metu prezidentas mirė apsinuodijęs dūmais.
Po tėvo ir senelio mirties Smetonų šeima persikėlė į Klivlendą Haits (Cleveland Heights, OH). Jaunasis Antanas pradėjo skambinti pianinu, šio meno jį mokė motina Birutė ir muzikas Leonardas Šo (Leonard Shure) netoliese esančioje Cleveland Music School Settlement, kur jie abu mokytojavo. Pirmasis Antano koncertas vyko „Halle’s Steinway“ salėje, Klivlendo miesto centre, jam būnant 6 metų. 1956 m. jis baigė St. Joseph katalikų gimnaziją lietuvių rajone, Klivlende.
Keletą kartų grojo pagrindinėse Klivlendo ir Niujorko (New) radijo stotyse. Atliko programą Lietuvių studentų sąjungos suruoštame rečitalyje 1959 m. Čikagoje. ,,Dirvos“ laikraščio jaunųjų pianistų suruoštame konkurse 1961 m. laimėjo pirmą vietą.
Muzikos studijas tęsė Niujorko mieste. Bakalauro laipsnį gavo Mannes College of Music (1961 m.), o magistro – garsiojoje Julliard School of Music. Po to keletą metą praleido Europoje, kur studijavo jam paskirtų Amerikos Fulbright, Rockefeller, Herz bei Vokietijos stipendijų dėka.
Koncertavo kaip solistas su Hamburgo (Hamburger Symphoniker) ir Frankfurto (Frankfurt) simfoniniais orkestrais, dalyvavo tarptautiniuose konkursuose, o Vercelio Viočio (Vercelli Viotti) konkurse Italijoje laimėjo sidabro medalį. A. Smetonos koncertas Wigmore Hall, Londone, vykęs 1967 m. balandžio mėnesį, buvo įrašytas, jį galima paklausyti:
httpv://youtu.be/ufc2-VeiVIQ
Londono laikraštis ,,Daily Telegraph” A. Smetonos grojimą pavadino ,,didingu grojimu”.
Grižęs į Ameriką, A. Smetona dėstė Eastern Michigan, Indiana State, Appalachian State ir Youngstown State universitetuose. Taip pat dėstė Cleveland Music School Settlement, Willoughby School of Fine Arts, John Carroll ir Ursuline universitetuose. Koncertavo kaip solistas Phillip’s Collection, Washington, DC, Čikagos ,,Orchestra Hall“ ir Lincoln Center, Niujorke.
Koncertavo ir lietuvių visuomenei. Keletą koncertų atliko kartu su savo broliu, pianistu Vytautu J. Smetona. Vytautas brangina tą atminimą ir prisimena, kad brolis nemažai koncertavo ir labdarai, o koncertas Cleveland Music School Settlement 1964 m. buvo skirtas sutelkti lėšas Amerikos lietuvių krepšinio rinktinei vykstant į Australiją. Lietuva Antanui buvo arti širdies. Po 1990 m. nepriklausomybės atkūrimo jis net keletą kartų vyko į Lietuvą, ten praleisdamas po kelis mėnesius.
Atsisveikinimas su Antanu vyko š. m. gruodžio 6 d. „Schulte and Mahoney-Murphy“ laidojimo namuose. Liūdesyje liko Antano ir jo žmonos Lois Pachucki dukros Valerija (Valerie) (Smetona) Running, atskridusi iš Kalifornijos (California), ir Klaudija (Claudia) Smetona (deja, nespėjusi atvykti į laidotuves). Taip pat dukterėčia seselė Gertrūda Marija (Gertrude Marie), brolis V. J. Smetona su žmona Katerina (Catherine) ir jų vaikai Džozefas (Joseph), Jonas (John), Paulius (Paul), Teresė (Theresa), Piteris (Peter) ir Ana Marija (Ann Marie).
Laidotuvėse dalyvavo daug giminių iš A. Smetonos motinos pusės: pusseserės Eglė (Augustinavičiūtė) ir Aldona (Nasvytytė) iš Toronto, Birutė (Augustinavičiūtė) iš Sinsinačio (Cincinnati), Dalia Nasvytytė-Armonienė, jos sesuo Julytė ir brolis Algirdas iš Klivlendo (Cleveland), bičiuliai ir draugai. Užuojautą ,,Dirvos” vardu pareiškė laikraščio pirmininkas Algirdas Matulionis, Klivlendo Lietuvių klubo-namų vardu – direktorė Rūta Degutienė, JAV LB Ohio apygardos ir Klivlendo apylinkės vardu – dr. V. Stankus.
Gedulingas lotyniškas šv. Mišias gruodžio 7 d. Immaculate Conception šventovėje, Klivlende, iškilmingai atnašavo kunigai: Bede, Godic, Weave, ir benediktinų vienuolis Kothuski. Pašventintas A. Smetonos karstas nulydėtas į Visų Sielų kapines. Kun. Weave kapinėse sukalbėjo išlydėjimo maldas, melsdamas ramybės Antanui ir susirinkusiems. Aukas Antano atminimui šeima prašė skirti benediktinų vienuolynui – Saint Andrew Abbey, Klivlende. A. Smetona palaidotas arti motinos Birutės bei mauzoliejaus, kur ilsisi jo seneliai Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija Smetoniene.
Po laidotuvių Vytautas J. Smetona šeimos vardu pakvietė susirinkusius į savo namus Shaker Heights pabendrauti ir prisiminti Antaną. Pietų metu Nasvyčių šeimos giminaitės prisiminė, kaip kartu su Antanu dalyvavo studentų korporacijoje Neo-Lithuania, kiti prisiminė drauge patirtus nuotykius, Antano asmenybę. Vaišių stalą puošė Lietuvių klubo-namų kepyklos iškeptas, klubo ir Klivlendo lietuvių visuomenės vardu padovanotas įspūdingas šakotis, papuoštas gėlėmis ir Lietuvos vėliavėlėmis. Antano dukra Valerija padėkojo už užuojautas, pasidžiaugė ant stalo padėtu simboliniu Lietuvos gabalėliu. Ji sakė norinti daugiau sužinoti apie lietuvišką kultūrą, aplankyti savo prosenelių gimtinę.
Ohio didžiausias dienraštis „Cleveland Plain Dealer“, daugelį metų gyręs A. Smetonos tobulą „pianistinę laikyseną“, jo tikrai įspūdingą „techninio atlikimo sklandumą“, gruodžio 7 d. paskelbtame International Keyboard Institute ir Festival New York vadovo Jerome Rose nekrologe lietuvį apibūdino kaip aukštą, patrauklų vyrą su aristokratiška, autoritetinga laikysena. Rose rašo, kad A. Smetona buvo itin ryškus pianistas bei mokytojas, nuostabiai sugebėjęs perduoti muzikos meną klausytojui. Toks jo įvaizdis ir pasiliks mumyse.
Šiuokart, įvaizdis apie Anthony išlieka ir tame, kaip ir kokioje religijoje jis buvo PALAIDOTAS.
G.Jankus: atėjo metas parvežti Lietuvon A.Smetonos palaikusKaunietis prozininkas ir dramaturgas Gediminas Jankus, ką tik išleidęs dramą „Kybartų aktai”, sako, kad Lietuvai, savo nepriklausomybę atkūrusiai daugiau nei prieš 20 metų, tikrai jau yra atėjęs metas parsivežti į Lietuvą savo Prezidento palaikus.
Lietuvai, savo nepriklausomybę atkūrusiai daugiau nei prieš 20 metų, tikrai jau yra atėjęs metas parsivežti į Lietuvą savo Prezidento palaikus. istorineprezidentura.lt nuotr.
Po tragiškos Prezidento Antano Smetonos žūties 1944-aisiais jo palaikai, kaip tuomet tikėta, Klyvlendo kapinėse buvo priglausti tik laikinai, iki Lietuva bus laisva. Ten jie ilsisi iki šiol.
Naujoje šio rašytojo knygoje, kuri bus pristatoma Istorinėje prezidentūroje Kaune, per pagrindinių herojų -Prezidento Antano Smetonos ir buvusio pirmojo šalies Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro dialogus, atskleidžiami dramatiški 1940 m. birželio 15-osios įvykiai.
“Galbūt ši mano drama, paremta daugybe perskaitytų amžininkų liudijimų, memuarų, dokumentų, paskatins visuomenę atidžiau ir atsakingiau vertinti pirmojo Lietuvos Respublikos Prezidento Antanos Smetonos elgesį tragiškomis 1940 m. birželio dienomis, suabejoti dešimtmečiais brukamu niekinančiu, netgi karikatūrišku požiūriu į Antaną Smetoną.
Jo apsisprendimas trauktis iš Lietuvos buvo nulemtas nenoro savo parašu palaidoti Lietuvos nepriklausomybę, ką buvo priversti padaryti tuometiniai Latvijos ir Estijos prezidentai, – sako knygos autorius G. Jankus. – Viliuosi, kad keičiantis visuomenės požiūriui, pagarbiau vertinant pirmojo nepriklausomos Lietuvos Prezidento atminimą, A. Smetonos palaikai kada nors bus sugrąžinti į Lietuvą. Juk toks metas jau atėjęs.”
-“Jie nori mano vardu palaidoti Lietuvą”. Taip G. Jankaus dramoje “Kybartų aktai” sako Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smetona. Pažymėtina, jog šis kūrinys yra reikšmingas istorinėje nacionalinėje dramaturgijoje dėl gvildenamų visuomeninių vertybių prasmės, praeities ir dabarties aktualijų sąsajų, istorijos rekonstrukcijos kūrybos erdvėje. Jame atskleidžiama daug iki šiol nutylimų aplinkybių, keliami lemtingo apsisprendimo, atsakomybės prieš tautą ir istoriją, herojaus ir visuomenės konflikto klausimai visuotinai reikšmingų įvykių kontekste. Istoriniai faktai ir duomenys kūrybiškai įsilieja į dramos dialogus.
„Dramos autoriui pavyko atlaikyti didžiulį faktologijos slėgį ir sutelkto blogio braižomos Lietuvos likimą atskleisti nuolat klausiant ir įsiklausant į atsakymus – nejaugi istorijos labirintuose ir aklavietėse yra vien teisieji ir neteisieji? Gedimino Jankaus kūryboje (ne tik dramaturgijoje) nėra postmodernizmui patrauklaus liguistumo, nužmogėjimo, fiziologinio natūralizmo, realistinio vienpusiškumo. Net tragiškiausiomis akimirkomis jo personažai suvokia savo vertę ir atsakomybę ne tik žmonėms, bet ir juose slypinčiai paslapčiai, neigiančiai mūsų laikinumą.
Žiūrovui (skaitytojui), jau žinančiam, kas atsitiko tautoms, nustumtoms po tironų Stalino ir Hitlerio giljotina, atveriama galimybė suprasti tragedijos, prarijusios milijonus gyvybių, priežastis ir pasekmes,” – sako vienas pirmųjų “Kybartų aktų” skaitytojų ir vertintojų poetas Robertas Keturakis.
Eltos inf.
—