A.Mikus. Obuolys ir riešutai. Dar kartą apie senovės baltų dualizmą

Prieš metus, 2011 m. gruodžio mėnesį Alkas buvo paskelbęs šių eilučių autoriaus straipsnį „Baltų vienybė: praeitis ir dabartis“. Straipsnyje senovės baltai apibūdinti kaip „pusiausvyros išlaikytojai“, kurių pasaulėžiūroje ir senojoje apeiginėje praktikoje vyravo dualizmas.

Po metų norėtųsi pasiūlyti šios temos tąsą. Juolab kad čia siūloma medžiaga jau pagarsinta 2012 m. rudenį pasirodžiusiame almanache „Vele“, kurį vietiniai baltiškosios tapatybės šalininkai išleido Tverėje (tai šiuolaikinės Rusijos vakarinė dalis, miestas ir sritis tarp Maskvos ir Sankt Peterburgo).

Minėtame almanache šių eilučių autorius paskelbė straipsnį „Tverės krašto pagrindinis mitas“. Jame kalbama apie kompaktišką Tverės srities regioną (tarp Tverės, Udomlio ir Kašino miestų), kuriame aptikta baltizmų sankaupa. Šiame regione, kaip nurodoma straipsnyje, aptariama apie 250 baltizmų. Taigi jis visos Tverės srities fone ypač išsiskiria ir susitelkęs kairiajame Volgos krante.

Tačiau šis kompaktiškas tveriškių regionas išskirtinis ne vien tuo. Čia priskaičiuojama 18 vandenvardžių, kurie sudaro 9 poras, atitinkančias semantines priešybes („baltas– juodas“).

Dar daugiau: 6 poros tarp jų turi atitikmenis kituose trijuose baltų regionuose, nutolusiuose nuo Tverės srities per šimtus kilometrų. Todėl tos „dualistinės“ vandenvardžių poros ir buvo pavadintos savotiškais „portalais“ (tikslesnį pavadinimą parinkti nelengva, kadangi stokojama atitinkamų sąvokų aparato) tarp dviejų baltų regionų. Vienas – Dauguvos vidurupys Baltarusijoje, kitas – jotvingių Paežeriai lenkų-lietuvių paribiuose bei dar du periferiniai baltų kraštai – Dniepro ir Pripetės santakoje esanti pati piečiausia senovės baltų teritorija ir jau nurodytas Tverės krašto regionas.

Čia norėtume pristatyti šiuos vandenvardžius kaip semantines priešybes ir nurodyti jų ryšius su kitais baltų regionais. Taip pat norėtume pateikti kai kuriuos pastebėjimus apie Baltarusijos teritorijoje esančius pavadinimus, kurie taip pat tiesiogiai susiję su senovės baltų pasaulėžiūroje slypinčiu dualizmu.

* * *

Minėtas tveriškių regionas apima Udomlės Ežeryną. Dėmesį atkreipia keturi vandenvardžiai: du ežerai Metco ir Pusnia bei du upeliai Suderevka ir Hilovka. Pirmosios poros pavadinimai – iš mesti (meta) ir pūsti, tai sudaro priešingų reikšmių porą – „iš-mėtyti – išsi-pūsti“ (skleisti – kaupti). Antroji pora turi slaviškesnį  aiškinimą – iš sen.- slav. * su-dorvy  („sveikas“) ir iš dabartinės rusų kalbos chilyj („silpnas, nesveikas“). Tačiau šiuodu vandenvardžius, nors jų baltiška forma nėra akivaizdi, irgi reikia įtraukti į baltų horizontą. Ir ne tik dėl to, kad Lietuvoje yra upė pavadinta Suderva, o vakarinėje Tverės srities dalyje yra baltiškas vandenvardis ežeras Suderevje.

Paraleliniai pavadinimai aptinkami ir už šimtų kilometrų nuo Tverės krašto (Nemuno žemupyje, jo intakų Šešupės ir Peršajos aukštupiuose). Panašių pavadinimų ten priskaičiuojama apie dvi dešimtis. Prie jų plačiau nesustosime, kad perdėm neišplėstume teksto. Pateiksime tik tiesiogines paraleles minėtiems vandenvardžiams: tai ežerai Meteliai ir Dusia, taip pat ežeras Koilė ir upelis Menkupa. Pirmieji kildinami iš mesti ir dusti. Udomlės Pusnia ir jotvingių Dusia nurodo vienodą reikšmę – „pūslė“, kuri artimiausiose baltų kalbose perteikta ta pačia reikšme (lietuvių – pūslė, senovės prūsų – dumsle). Kitų dviejų jotvingių vandens objektų pavadinimai – iš prūsų kails‘ sveikas‘ ir menkas. Pakartosime, tai ne atsitiktinai išskirtos paralelės, nes be jų šiuose dviejuose – Tverės ir Jotvingijos – regionuose galima išvardyti dar apie penkiolika tokių porų.

Tverės krašte, kitoje vietoje (labiau į pietus) sutinkame kitą porą, primenančią Suderevkos-Hilovkos ir jotvingių Koile-Menkupa poras. Tai upelių pavadinimai Kušalka ir Zdorovec. Antrojo pavadinimas aiškinamas kaip ir Suderevkos, o pirmojo – iš Kušlas (prūs. kussals) ‚mažas, silpnas‘. Taigi ir čia turime porą „sveikas-silpnas“ arba „skleisti-kauptis“.

Tverės krašto minėtame regione, jo vakarinėje dalyje aptinkame kitas 6 „dualistinių“ vandenvardžių poras:

1. Beriozovskij ir Vialom,
2. Berežaika ir Ūla,
3. Susja ir Drezna,
4. Pileda ir Novskoj,
5. Tatarovskoj ir Vonža
6. Diatlovka ir Žabenka.

Pirmosios dvi poros – iš berti (ryšys su „beržu“ antrinis, be to, beržas-berzis irgi kilęs iš to paties reikšmių lizdo) ir velti.

Susja ir Drezna – iš sausas ir drėgnas.

Pileda ir Novskoj – iš pilti ir novyti

Tatarovskoj ir Vonža – iš tetervas (prūs.tatarwis) ir angis.(Vandenvardžius Diatlovka ir Žabenka galima laikyti šios poros vėlyvesne kalke).

Pastaroji pora mums nurodo dar vieną atvejį, liudijantį ryšius tarp Tverės ir kito baltų regiono. Kompleksas „Tatarovskoj-Vonža“ (taip pat kaimas Krivcovo greta, tikriausiai iš krivis) atsikartoja pačiame piečiausiame senovės baltų pakraštyje, prie Pripetės ir Dniepro santakos šiauriau Kijevo. Tenai į Pripetę  įteka jos dešinieji intakai – Už ir Teterev, ir vėlgi ten Užo žemupyje yra nedideli Kriveckių ežerai.

Minėtos šešios vandenvardžių poros nurodo priešybes:

–išmėtyti – sukaupti (artima semantika kaip ir komplekse „Metco-Pusnia – Meteliai-Dusia);

–sausas – drėgnas;

–pripildytas – ištuštintas

-aukštutinis – žemutinis (tetervinas ir genys – paukščiai, Aukštybių būtybės, o žaltys ir rupūžė – Žemumų būtybės).

Dvi poros, nurodytos pirmosiose eilutėse (Berezovskij-Vialom, Berežaika-Ūla) be viso kito dar siejasi ir su baltarusių Padauguvio regionu (konkrečiai su Dauguvos vingiu ties Bešenkovičiais). Tverės krašte randame: upes Ūla, Berežaika, Krivinka, kaimą Bikolovo (taip pat kaimą Litvinovo, o tai jau savaime yra markeris). Prie Bešenkovičių yra upės Ūla, Beriozka, Krivinka, Bikloža.

* * *                 

Tverės krašto upeliai Berežaika, Beriozovskij, Ūla, Vialom, be kita ko, atveria kelią į be galo įdomų toponimikos kompleksą, kuris išsidėstęs dabartinės Baltarusijos teritorijoje.

Jau seniau pastebėta, kad vandenvardžiai Berezina ir Vilija sudaro porą, jie siejasi su minėtais berti ir velti, dar plačiau – su atitinkamomis indoeuropiečių šaknimis *bher- ir *uel- (žr. T. Kaškurevičiaus straipsnį almanache „Druvis”, Nr. 1, 2005). Berezina ir Vilija – stambios Baltarusijos upės, tai Dniepro ir Nemuno intakai, tad ypatingas dėmesys šioms upėms dėsningas.

Ir tai ne vienintelė pora pavadinimų, kildinamų iš dviejų minėtų šaknų. Dar daugiau – kitos poros liudija visiškai akivaizdų dėsningumą.

Išskyrus Berezinos ir Vilijos ištakas, kiti šių pavadinimų porų kompleksai (o autorius operuoja septyniais tokiais kompleksais), išdėsčius juos žemėlapyje, sudaro tam tikrą schemą – išlenktą (šiaurės rytų kryptimi) lanką. Jie išsidėsto prie Dauguvos ir Dniepro srautų ties tomis vietomis, kur šios upės išsiskiria ties Bešenkovičiais-Orša, tarsi ir toliau „palydėdami” jų tėkmę.

Prie Dauguvos šie poriniai kompleksai šiaurės vakarų kryptimi aptinkami netoliese nuo rajonų centrų, vienas po kito pasroviui – tai Bešenkovičiai, Polockas, Miorai, Braslavas. Prie Dniepro pietų link – Šklovas, Čausai, Kormai.

Čia akivaizdi orientacija į Dauguvos ir Dniepro atsiskyrimą (mat iki to momento Dauguva ir Dniepras tekėjo lygiagrečiai, po to Dauguva pasuka į vieną pusę, Baltijos jūros link, Latvijos link, o Dniepras – į kitą, Juodosios jūros link, Ukrainos link. Šią geografinę realiją kaip baltarusių tautos „pradžios taško“ vaizdinį pasitelkia žinomas etnogenetinis mitas apie baltarusių tautos kilmę (erdvėje – išsiskyrė upės, laike – nuo šios akimirkos prasidėjo tautos, žmonių gyvenimas).

* * *

Kitas glaudžiai susijęs su dualizmo tema vandenvardžių blokas – tai plačiai Baltarusijos teritorijoje paplitę greta vienas kito ežerų vardai Baltasis ir Juodasis.

Bet kompleksus *bher– ir *uel– bei baltas ir juodas su atitinkamais pavadinimais galima aptikti ne tik prie Dauguvos, bet ir prie Dniepro. Šia proga galima būtų nurodyti vieną markerį, būdingą Padauguviams ir Padnieprei.

Šį markerį jam būdinga „užuominų“ maniera nurodė V. N. Toporovas veikale „Aukštutinės Padnieprės hidronimų lingvistinė analizė“ (1962 m.):

„Šios etimologijos [Resta, Rekta, Ryšta – „riešutinė“, liet. Riešutas, latv. Rieksts ‚‘riešutas‘] naudai liudytų beveik išskirtinė visų šių vandenvardžių sankaupa baltų apgyvendintame Aukštutinio Dniepro rajone. Konkrečiai kalbant, septyni sutinkami Dniepro aukštupyje, du – prie Drutės ir vienas – netoli nuo pastarosios santakos su Dniepru (toliau į vakarus nėra nė vieno vandenvardžio su šia šaknimi), aštuoni – prie Sožo su intakais, du – prie Desnos ir Seimo. < … > Daugybė variantų ir bendras didelis kiekis [dvidešimt] šių vandenvardžių būtent Aukštutinėje Padnieprėje liudiją tam tikrą autochtoniškumą šiame regione.“

Kita vertus, kalbėdamas apie Dauguvos baseino Oboli tipo vandenvardžius (iš obuolys), V.N. Toporovas taip pat pažymėjo: „Pavadinimai su šia šaknimi ypač populiarūs Latvijoje“, t.y. Dauguvos pakrantėse žemupio link.

Taigi turime diferenciaciją: Padnieprėje gausu „riešutinių“ (Resta tipo), o Padauguvyje – „obuolinių“ (Obolio tipo) baltizmų.

Visa tai paaiškintina labai paprastai: obuoliai ir riešutai atstovauja skirtingas simbolines sritis.

Riešutai – Jaščero atributas (Baltarusijoje žinomas kalėdinis žiemos žaidimas „Jaščiuras“, kurio metu Jaščeras dalina riešutus), tai yra išsiskyrimo, būdingo kalėdiniam laikotarpiui, simbolis. Be to, į lazdyną niekados netrenkia žaibas (to, kas jau atskirta, žaibas dar kartą jau neperskirs).

O obuoliai simbolizuoja pilnatvę ir vienovę, jau savaime jie ryšio priemonė: pasakose suteikia žmogui ypatingą būseną (duoda jėgų ar sapną), dainose pasitarnauja kaip informacijos perdavimo priemonė (buityje palydi apsikeitimą ja), per vestuves jie tampa jaunavedžių sąjungos garantas. Obelis išvis simbolizuoja nėščiąją (kurioje irgi susijungia daugiau nei viena gyvybė).

Galbūt galima būtų kalbėti ir apie kitą markerį. V. N. Toporovas apie Padnieprę sako: „Būdinga, kad prie Sožo nemažai „vilkiškų“ vandenvardžių, plg. pirmiausia Volčesą su variantais (baltizmas Volčesa atitinka liet. Vilkesa).“

Kita vertus, Padauguviuose (daugmaž greta Dauguvos vandenvardžių komplekso * bher– ir  *uel-) aptinkami „lokiški“ ežerai Medvedno (prie Braslavo), Medvedok (prie Miorų), Medvežino (prie Polocko). Dėl kažkokios priežasties tai vien tik slavizmai, o ne baltizmai.

Tai, be abejo, (nors čia tikslumo mažiau) galėtų būti antrasis markeris: Padnieprė – „vilkiški“ pavadinimai, Padauguvė – „lokiški“.

Vilkai ir lokiai taip pat priskiriami skirtingoms simbolinėms sritims: lokiai žiemą miega, o vilkams, priešingai, mitologinis personažas Jurja žiemos pradžioje „atveria nasrus“, o po žiemos – vėl juos „užveria“.

* * *

Šie nauji duomenys leidžia dar patikimiau kalbėti apie tai, kad orientuota į dualumą be galo archajiška pažiūrų sistema buvo ypač aktuali senovės baltų teritorijos gyventojams.

Galima teigti, kad tai buvo kažkokia vyraujanti dominantė – taip įtikinamai atrodo tokia su šia tema susijusi vandenvardžių gausa ir jų semantinių kodų įvairovė (baltas-juodas, *bher– ir *uel-, obuoliai-riešutai, vilkai-lokiai – sutinkami Dniepro-Dauguvos regione, taip pat išlikusios poros Tverės krašte).

Latgalėje užrašytas mitas apie Dauguvos ir Dniepro išsiskyrimą (iš esmės tai senovės baltų etnogenetinis mitas apie baltarusių kilmę) atkreipia dėmesį į kompleksą, kuriame geografinės realijos siejasi su pasaulėžiūros nuostatomis.

Ypatingas dualizmo kultivavimas šioje teritorijoje sąlygotas tuo, kad ir stambiausių Rytų Europos upių Dauguvos ir Dniepro išsiskyrime įžvelgta, kad tai gali būti panaudota kaip idealus dualumo koncepto įkūnijimas.

Teritorija tarp išsiskyrusių Dniepro ir Dauguvos galėjo būti suvokiama kaip vidurinis, t.y. „žmonių pasaulis“ – pasaulis tarp išsiskyrusių Dangaus ir Žemės. O baltų teritorijos šiaurės rytuose (tenai, kur Dniepras ir Dauguva dar teka lygia greta) galėjo įgauti kažkokį ypatingą kitokį sakralinį statusą.

Tad kyla klausimas, kokia iš tikrųjų vieta ir koks vaidmuo buvo skirtas atokiam Tverės regionui realizuojant šį modelį. Gal būt ten gyvenę baltai galėjo atlikti kažkokias ritualines funkcijas, susijusias su baltų teritorijos branduoliu?

Iš rusų kalbos vertė Vaclovas Mikailionis