Nuo pražūties išgelbėti vėžliukai po Kalėdų nugrims į sapnus

Žiemojimas – sudėtingas fiziologinių pokyčių periodas balinių vėžlių gyvenime. Pirmosios žiemos – pačios pavojingiausios, silpnesni vėžliukai šio išbandymo neišgyvena. Nuo pražūties išgelbėti balinių vėžlių jaunikliai Lietuvos zoologijos sode pratinami prie atšiaurių žiemojimo sąlygų – pamažu ruošiasi žiemos miegui, į kurį nugrims vos atšventę Kalėdas.

Gamtoje tik nedaugelis kūdrų tinka vėžliams gyventi ištisus metus: vasarojimo kūdros pernelyg seklios, neretai įšąla, o žiemojimo – gilesnės, todėl pernelyg vėsios, su skurdžiais maisto ištekliais. „Vietą žiemos miegui baliniai vėžliai renkasi priekabiai: netinka jiems nei ežerai, nei seklios įšąlančios balos, geriausia žiemoti gilesnėse kūdrose arba užpelkėjusiuose ežeriukuose. Į žiemojimui tinkamą vandens telkinį vėžliai persikrausto rudens pradžioje.

Vėžliams patinka žiemoti ten, kur jie gali įsirausti į gilų dumblą, todėl pernelyg išvalytose kūdrose žiemoti jie negali“, – vėžlių žiemojimo ypatumus dėsto Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė Dalia Bastytė. Baliniai vėžliai taikosi įsirausti prie medžių ar krūmų šaknų, dažniausiai tai būna kūdrų kaimynystę mėgstantys alksniai, beržai ar gluosniai. Miegantiems vėžliams reikia labai nedaug deguonies, todėl žiemą jiems nebūtina išnerti įkvėpti. Temperatūra žiemojimo vietose siekia 6–8 laipsnius, ypač atšalus gali nukristi iki 4 laipsnių. Atšiauri žiema – nelengvas išbandymas ir suaugusiems vėžliams, o jaunikliams pirmosios žiemos dažnai būna lemtingos.

Du praėjusius pavasarius Lietuvos gamtos fondo specialistai, padedami Dzūkijos nacionalinio parko, Metelių bei Veisiejų regioninių parkų darbuotojų, iš netinkamų vietų surinko vėžlių kiaušinius, iš kurių per du metus išperinta daugiau nei 100 vėžliukų. Sulaukę 3 metų amžiaus vėžliukai bus paleisti atgal į gimtąsias vietas. Pasiruošti sudėtingam žiemojimo gamtoje egzaminui jiems padeda Lietuvos zoologijos sodo herpetologė Alma Pikūnienė. Herpetologė pasakoja, kad rudenį atvėsus orams vėžliukai iš lauko voljero parnešami į vidaus patalpas. „Žiemojimui vėžliukai pradedami ruošti lapkričio pradžioje. Palaipsniui pradedama žeminti vandens temperatūrą ir trumpinti apšviestą laiką (dienos trukmę), mažinti pašaro dienos normą. Likus 2 savaitėms iki vėžliukų migdymo, vandens temperatūra turi būti nukritusi jau iki 14–15 laipsnių, o šviesa dieną visai išjungiama, nustojama maitinti vėžliukus. Krentant temperatūrai, jie tampa vangesni, mažiau bendrauja tarpusavyje.

Praėjusią žiemą pernai išsiritę vėžliukai praleido buitiniame šaldytuve: Po 3–4 jauniklius iš kiekvienos dėties buvo perkelta į mažas plastikines dėžutes su vandeniu bei kitais būtinais priedais. Temperatūra šaldytuve svyruodavo nuo 5 iki 10˚C. Kas dešimt dienų buvo tikrinama jų būklė, tačiau mažyliai nebuvo išimami, sveriami ar matuojami. Jų netrikdoma ramybė tęsėsi 11 savaičių.

Šiemet žiemoti ruošiasi jau daugiau nei šimtas vėžliukų, todėl visi jie į šaldytuvą nebesutilps. Specialiai žiemojimui įrengta patalpa su kondicionieriumi, kurioje bus palaikomos reikalingos sąlygos. Skirtingo amžiaus vėžliukai miegoti eina skirtingu laiku: pernai išsiritę vėžliukai bus migdomi gruodžio 27 dieną, jų žiemojimo periodas truks 3–3,5 mėnesio, o šiųmečiai vėžliukai į sapnus nugrims sausio pradžioje ir jų žiemojimas truks 8–11 savaičių. Alma Pikūnienė pasakoja, kad Zoologijos sode baliniai vėžliai migdomi vėliau nei natūraliai gamtoje prasideda jų žiemojimas, nes norima kuo ilgiau vėžlius palaikyti lauke. Šiltais lietuviškais rudenimis vėžliukams leidžiama ilgiau „pasiganyti“, o pavasarį leidžiama ilgiau pasnausti, nes oras dažnai būna per šaltas išnešti į lauką.

Vėžliukų augimas atidžiai stebimas: kartą per mėnesį jie matuojami ir sveriami. Kiekvieno vėžliuko plastrono (apatinės šarvos dalies) rašto piešinys yra individualus, todėl jų identifikavimui daromos „pasinės“ nuotraukos. Nuo pat pirmųjų dienų tarp vėžliukų išryškėja lyderiai, kurie maitinimo metu būna ypač aktyvūs ir aršūs kitų atžvilgiu, todėl užauga didesni ir sunkesni už kitus. Kai kurie iš jų turi keistų įpročių, tarkime vienas mažylis vasarą labai mėgdavo užsikasti voljere po smėliu, todėl buvo „pakrikštytas“ Požeminio vardu.

Nepraleiskite progos savo akimis įsitikinti, kaip baliniai vėžliukai ruošiasi žiemos miegui. Tiesioginė transliacija iš vėžliukų terariumo Lietuvos zoologijos sode.

Lietuvos gamtos fondo ir Lietuvos zoologijos sodo informacija