Praėjusį trečiadienį mirė vienas iškiliausių Lietuvos sportininkų, du kartus Europos, šešis kartus buvusios Tarybų Sąjungos, šešis kartus Lietuvos, du kartus Pasaulio studentų žaidynių bokso čempionas, Kauno miesto garbės pilietis, docentas Algirdas Šocikas.
Rašytojas Rimgaudas Tirilis savo knygoje štai kaip aprašo Algirdo Šociko nueitą gyvenimo kelią. Algirdas Šocikas gimė 1928 m. gegužės 14 d. Žalio Ostempo kaime, Kaišiadorių rajone, miškininko šeimoje. Tačiau visas jo gyvenimas buvo susijęs su Kaunu. 1946 m. jis baigė amatų mokyklą ir atliekant gamybinę praktiką Laivų remonto įmonėje jis buvo įtrauktas į sportinės delegacijos sudėtį, kuri rengėsi dalyvauti fizkultūrininkų parade Maskvoje. Čia jį likimas suvedė su žymiu boksininku, Lietuvos daugkartiniu čempionu Antanu Zaboru. Pastarojo dėka jis išvydo garsių ringo meistrų Nikolajaus Koroliovo ir Andro Navasardovo dvikovą. Kas gal būt ir lėmė jo pasirinkimą sportiniame gyvenime.
Grįžęs į Kauną jis pradėjo treniruotis sporto mokykloje, kurioje boksininkus treniravo Leonas Misiūnas ir Emilis Pasteris. 1946 m. po kelis mėnesius trukusių treniruočių jis pasirodė ringe, o pirmasis jo varžovas buvo daugkartinis Lietuvos čempionas S. Bagdonavičius. Susitikimą jau pirmame raunde laimėjo Algirdas Šocikas. Po savaitės jis vėl susitiko su kitu daugkartiniu Lietuvos sunkaus svorio bokso čempionu Antanu Zaboru ir vėl pergalė. Tačiau Maskvoje nokautu buvo pralaimėta Nikolajui Jurčenkai. Tačiau nežiūrint šios nesėkmės Algirdas Šocikas sparčiai progresavo ir po to jis pasiekė dešimt pergalių iš eilės – beveik visas nokautais.
1947 m. lapkričio 18 d. Algirdas Šocikas 15-oje savo kovoje susitiko su Nikolajumi Koroliovu. Algirdas buvo vos sulaukęs devyniolikos metų. Net šešis kartus Algirdas Šocikas atsidūrė nokdaune, bet vis kėlėsi, stojo ir kovojo. Tai buvo 15-oji Algirdo Šociko ir 151-oji Nikolajaus Koroliovo kova. Jų dvikovos įėjo į bokso istoriją. 1949 m. Kaune jų susitikime užfiksuotos lygiosios. Tai buvo tikrai istorinė kova, savo dramatiškumu sukrėtusi milijonus sporto mėgėjų. A.Šocikui tai buvo 33-oji dvikova ringe.
Buvo nueita iki pačių aukščiausių valdžios sluoksnių ir buvo skirtas ,,Peržaidimas” Maskvoje, kuriame dalyvavo keturi stipriausi boksininkai. Finale vėl susitiko Algirdas Šocikas ir Nikolajus Koroliovas. Jau pirmame raude N. Koroliovas pirmą kartą gyvenime, atsidūrė ant grindų, tačiau nepaprastas meistriškumas ir patirtis padėjo Nikolajui Koroliovui nugalėti. A. Šocikui atiteko sidabro medalis. 1950 m. Algirdas Šocikas skynė pergales viena po kitos tapdamas SSSR čempionu. 1951 m. prasidėjo jo pergalėmis Švedijoje.
1952 m. birželį SSSR čempionate keturi varžovai įveikti nokautais, finale Nikolajus Koroliovas įveiktas taškų persvara. 1952 m. visos mintys buvo nukreiptos į Helsinkio olimpiadą. Nugalėjęs Nikolajų Koroliovą, teisę Olimpinėse žaidynėse iškovojo Algirdas Šocikas, tačiau kovoje su Pietų Afrikos boksininku A.Nimanu vos prasidėjus kovai dėl netikėto pirmo A. Nimano smūgio į galvą kova buvo nutraukta ir buvo paskelbta, kad pralaimėta nokautu, o ne nokdaunu. Nors ringo teisėjas vėliau ir buvo diskvalifikuotas. Po skaudaus pralaimėjimo A. Nimanui jam teko skaudžiai pralaimėti dar du kartus.
1953 m Pasaulio jaunimo festivalyje finale Romanui Čebatoriui. ir 1955 m. Maskvoje SSRS čempionate Ričardui Juškėnui. 1956 m. po daugelio pergalių ir pasiekęs šlovės viršūnę, turėdamas neįkainojamą patirtį, puikią techniką, galingus, triuškinančius smūgius, laimėjęs šeštą SSRS čempiono aukso medalį ringą paliko nenugalėtas. Jo kovų skaičiai įspūdingi:128 kovos ir 118 pergalių, 73 kovas baigė ankščiau nustatyto laiko.
Baigęs didįjį sportą jis tapo vyriausiuoju Lietuvos bokso rinktinės treneriu. Jam dirbant išaugo tokie tarptautinio lygio boksininkai kaip kad, Romualdas Murauskas, Ričardas Juškėnas, Algimantas Zurza, Danas Pozniakas, Ričardas Tamulis, Jonas Čepulis, Juozas Jucevičius, Vytautas Bingelis ir kiti garsinę Lietuvą pasaulyje. Nuo 1977 m. iki užtarnauto poilsio jis dirbo Lietuvos kūno kultūros institute, nuo 1979 m. ėjo docento pareigas.
Su Algirdo Šociko vardu siejasi visos gražiausios ir svariausios Lietuvos odinės pirštinės meistrų pergalės. O jos tikrai didžiulės: olimpinis aukso – Danas Pozniakas (1968), sidabro – RičardasTamulis (1964), Jonas Čepulis (1968), Bronzos – Romualdas Murauskas (1956), pasaulio čempionato sidabro – Vilius Karpačiauskas (1993), bronzos – Nikolajus Jarofejevas (1978), Vidas Bičiulaitis (1995), Vilius Karpačiauskas (1995), Europos čempionato aukso – Ričardas Tamulis (1961,1963, 1965), Danas Pozniakas (1965, 1967, 1969), Juozas Juocevičius (1971), Vilius Karpačiauskas (1993), sidabro – Danas Pozniakas (1963) medaliai.
Kaip tik nebuvo vadinamas Algirdas Šocikas: „Ringo džentelmenas“, „Džentelmenas juodomis pirštinėmis“, „Lietuvos bokso legenda“, „Lietuvos bokso karalius“. 1994 m. Štutgarde (Vokietija) jam buvo įteiktas „Kilnaus poelgio sporte“ diplomas. Tais pačiais metais šalies prezidento dekretu Lietuvos valstybės atkūrimo dienos – Vasario 16-osios – proga jam buvo įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas, o 1998 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinas. Nors buvo daug viliojančių pasiūlymų, jis visą gyvenimą išliko ištikimas Lietuvai. Visą gyvenimą pašventė Lietuvos bokso šakai ir pedagoginiam bei trenerio darbui. Buvo vienas iš aktyviausių Lietuvos olimpinio judėjimo dalyvių.
Kolegos prisimena jį kaip energingą, gerą žmogų, niekada nemokantį atsakyti, į pagalbą ateinantį bet kokioje situacijoje. Sugebančio auklėtiniams perteikti savo sukauptą patirtį, kuria noriai dalinosi su kitais. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Kauno apskrities tarybos, Kauno sporto skyriaus, Lietuvos bokso federacijos, bokso veteranų klubo vardu reiškiame nuoširdžią užuojautą velionio sūnui Gintautui ir artimiesiems.
Velionis bus pašarvotas 2012 m. lapkričio 23 d. (Juozapavičiaus g. 1). Karstas išnešamas 2012 m. lapkričio 24 d., 13 val. Laidotuvės vyks Kauno Petrašiūnų kapinėse.
labai labai gaila.pagarba siam zmogui!!!!