Salduvės kalnas prie Šiaulių tapo ekstremalaus sporto mėgėjų pamėgta vieta – nuo nuniokoto kalno savavališkai įrengtos trasos ir tramplinai. Apie tai praneša „Šiaulių kraštas“.
Paveldosaugininkai apstulbę prabilo apie kultūros paminklui padaryta žalą, kuri gali siekti kelias dešimtis tūkstančių litų. Savivaldybė nesirūpina nei ženklais, draudžiančiais čia važinėtis dviračiais, nei lenta, bylojančia, kad tai yra valstybės saugomas kultūros paminklas.
Dviratininkai trasą įsirengė nuo kalno viršūnės. Trasa išsiskiria į dvi, o toliau čia pat supjaustytomis pušimis sutvirtinti posūkiai, įrengti tramplinai. Kelioms pušims pjūklais nubrozdinta žievė. Salduvės kalno šlaite iškirsti laiptukai, kad būtų lengviau dviratį užsinešti. Sukrauti rąstai ir šakos užpilti smėliu ir žvyru, sukastu iš po šalia esančių pušų šakų.
Zenonas Stundžia, Kultūros vertybių departamento Šiaulių skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius, buvo nustebęs, kuomet pamatė kokio masto žala. Jis teigė nežinąs ar nebus padaryta žala ir archeologiniam sluoksniui.
Inspektorius teigia, kad artimiausias jo žingsnis – kreiptis į Kultūros vertybių departamentą, kad būtų sudaryta speciali komisija žalai įvertinti.
Miesto savivaldybės paveldosaugos specialistas Mantas Antanavičius patvirtino, kad Salduvės kalnas yra kultūros paminklas. Paminklų sąraše šis objektas oficialiai pavadintas Žuvininkų piliakalniu su gyvenviete.
Salduvė (Salduvės Kalnas, Šiaulių piliakalnis, Žuvininkų piliakalnis su gyvenviete) (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A656KP, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR15) – piliakalnis Šiaulių mieste, 5 km nuo miesto centro.
Piliakalnis (Salduvės Kalnas) įrengtas aukščiausioje atskiros didelės kalvos dalyje. Aikštelė apskrita, 20 m skersmens, iš visų pusių apjuosta pylimo, kuris V krašte yra 1,7 m aukščio, 20 m pločio, kitur – 0,5 m aukščio, 10 m pločio. P, V ir Š papėdėse iškastas 10-30 m pločio, 1-4 m gylio griovys (plačiausias ir giliausias V pusėje, kur dugno plotis yra 10 m), už kurio supiltas 185 m ilgio, 3 m aukščio, 11 m pločio pylimas 2 m aukščio išoriniu šlaitu. Griovio ir pylimo vietoje Š ir R papėdėse yra 10 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 10-15 m aukščio.
Piliakalnis apardytas 1915, 1941 ir 1944 m. apkasų, papėdės pylimo V dalis nukasta 1977 m. čia statant monumentą Tarybinei Armijai (dalinai demontuotas). Aikštelėje įrengtas geodezinis ženklas. Piliakalnis dirvonuoja, šlaite įrengti laiptai.
Į pietryčius nuo piliakalnio, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIV a.
šioje situcijoje reikia išsiaiškinti visų pirma. Manau, kad tie dviratininkai nėra kažkokie barbarai – jie paprasčiausiai nežinojo, kad gali pakenkti piliakalniui, o gal ir visai nežinojo, kad ten piliakalnis – aš šiemet aplankiau dviračiu apie 15 piliakalnių – ženklinimo lentos (pastatytos dar tarybiniais laikais ir visos apmūsijusios) buvo vos ties dviem ar trim. Įrengdami trasą jie organizavosi, darbo ir lėšų įdėjo, kažkaip galvoju, kad jei jiems būtų pasiūlyta kita vieta – tikrai būtų darę ten, kur niekam nekenkia. Kitas dalykas – paminklosauga pamatė po laiko, nors manau kad trasą įrengė ne per vakarą, o jeigu Šiaulių sporto centro vadų apie dviratininkus paklausus – sakys nėra pas mus jokių dviratininkų, ką čia nusišnekat. Nors, mano galva – čia tiesioginis jų darbas.
1. Inspektorius kreipsis į kultūros vertybių departamentą, – na ir kas? O reikėjo su kamera nufilmuoti tuos dviratininkus ir griežtai kalbėtis su konkrečiais žmonėmis, kad jie vėl sutvarkytų piliakalnį.
2. Aišku tie dviratininkai neturėjo pagarbos jausmo sentėviams, nežinojo, jog piliakalnis mums lietuviams šventa vieta, kur protėviai gynė nuo katalikų Tėvynę, kalbą, savus Dievus ir Deives. Atsimenat istoriją ant Vembutų piliakalnio, kur skautai įsirengė lauko tupyklą ir bažnyčią? Tai katalikiško, nutatinančio auklėjimo mokyklose pasėkmė.
Gerai vikipedijoj parašyta:
“Ant Salduvės kalno yra buvusi medinė pilis, kuri galėjo turėti nemažą vaidmenį Šiaulių kunigaikščių ir pirmųjų šiauliškių gyvenime. Istorinių duomenų apie tą pilį neišliko.”
Jei neliko istorinių duomenų (archeologiniai irgi, kaip suprantu, beveik nieko nesako), tai ir visos spėlionės apie pilį yra tik pasakos ir fikcijos. Nebuvo nei tos pilies, nei tas kalnas supiltas kieno nors. Ledynų veiklos rezultatas ir tiek. Tačiau vienu metu, kai buvo lipdoma romantiškoji didingos Lietuvos vizija, labai reikėjo tų pilių, milžinkapių ir garbingos istorijos, tai ir buvo prifantazuota nebūtų dalykų. Tada ir beveik visi iškilesni kalneliai pavirto piliakalniais ir alkakalniais, tada ir atsirado istoriografijos sritis, vadinama “seni žmonės pasakoja…”.
Dviračių sportas geriau nei iliuzijų garbinimas. Go kids!
To paskutinio sakinio ožių kalba nesupratau, gal galėtum išversti? Jau tiek katalikiškai nutautėjai ,kad gimtaja kalba nebesugebi išsireikšti?
apsiverk translate.google.lt