Lapkričio 8 d. prasidėjo 10-asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“.
Šią savaitę įvyks net keturios lietuvių režisierių filmų premjeros. Jose režisieriai savitai pažvelgs į Lietuvos emigrantų Švedijoje gyvenimą, žaislus gaminančių Baltarusijos miestelio Žlobino vietinių kasdienybę, piligriminės kelionės pėsčiomis iki Ispanijos įspūdžius ir vieno iš įdomiausių XX a. Sovietų Sąjungos nusikaltėlių tėvišką portretą.
Pirmoji premjera „Scanoramoje“ įvyko lapkričio 12 d. Režisierius Maratas Sargsyanas pristatys beveik dvejus metus kurtą filmą „Tėvas“. Tai istorija apie Vidą Zenoną Antonovą, kuris per savo gyvenimą yra pavogęs milijoną rublių iš įvairių valstybinių įstaigų. 15-oje skirtingų kalėjimų jis praleido 20 gyvenimo metų. Tačiau ši istorija ne apie V. Antonovo kriminalinę praeitį, o apie jo šeimyninį gyvenimą. 73-ejų vyro šeimoje – naujagimis sūnus, 10 vaikų ir 2 anūkai.
„Tai talentingas senis – apgavikas, kuris apsikabinęs savo galingom rankom laiko gyvenimą. Man pasirodė, kad šis žmogus yra metęs iššūkį ir laikui, ir likimui“, – sako filmo režisierius M. Sargsyanas.
Lapkričio 13-ąją, savo debiutinį darbą „Sapnuoju, kad einu“ pristatys prieš kelias dienas iš Kotbuso tarptautinio festivalio grįžęs Jokūbas Vilius Tūras. Jis 2010 m. sausio 5 d. rytą vienas iš savo namų Vilniuje pėsčiomis iškeliavo į Santjago de Kompostelos miestą Ispanijoje. 4,5 tūkst. kilometrų piligriminės kelionės be transporto, kaip viduramžiais, nusilenkti Šv. Jokūbo palaikams. Visi J. V. Tūro išgyvenimai kelionės metu įamžinti dokumentiniame filme.
„Nors filmas yra vieno žmogaus išgyvenimai ir patirtis, bet manau, kad jie gali būti artimi ir naudingi daugeliui. Galbūt kai kas šiame kelio filme-portrete suras dalelę savęs. Manau, kad ﾄSapnuoju, kad einu” žmonėms suteiks vilties, padrąsins ir padės suprasti, kad kelias iš tamsos į šviesą egzistuoja“, – neabejoja J.V. Tūras.
Trečiadienį, lapkričio 14-ąją, lietuviškų dokumentinių premjerų seriją pratęs Martos Dauliūtės juosta „Antra klasė“. Filme režisierė užfiksavo Švedijoje sezoninius darbus dirbančių emigrantų iš Lietuvos buitį, mintis apie gyvenimą ir drąsiai jų klausė, ar jie – antra klasė?
„Filmas yra savotiškas šiandienos dokumentas apie socialinę klasę ir pagarbą, darbo ir žmogaus vertę. Antros klasės kompleksas, mano nuomone, Lietuvoje yra skaudžiausias. Filmo herojams – Artūrui ir Erniui filmą jau parodėme. Kartu su juostos prodiusere tikimės, kad žiūrovų ir visuomenės reakcija bus tokia atvira, analizuojanti ir inteligentiška kaip pagrindinių herojų“, – sako M. Dauliūtė.
Lietuviškų premjerų „Scanoramoje“ savaitę šeštadienį, lapkričio 17-ąją, užbaigs Linos Lužytės filmas „Igruški“. Tai juosta apie nedidelį Baltarusijos miestelį Žlobiną, kur vietiniai išgyvena tik siūdami ir pardavinėdami pliušinius žaislus. Vieninteliai žaislų pirkėjai – pravažiuojančių traukinių keleiviai. Tačiau priartėti prie traukinio su žaislais prekeiviams yra draudžiama. O žmonės gamina žaislus, juos parduoda, šnekasi, išgėrinėja, vėl gamina, dainuoja, pykstasi ir& vėl gamina žaislus.
„Tai filmas apie žmones. Žmones, gyvenančius rėžime, kuriam visiškai nerūpi žmogus. Bet žmonės vis tiek gyvena ir stengiasi būti laimingi. Ir tai filmas ne tik apie Baltarusijos žmones. „Igrushki“ – apie bet kurios tautybės žmones, nes visi mes gyvename tam tikruose politiniuose „rėžimuose“, sistemose ar taisyklėse“, – sako L. Lužytė.
Požiūrius keičiantys filmai Europos šalių kino forume „Scanorama“:
lapkričio 8-18 dienomis Vilniuje;
lapkričio 15-25 dienomis Kaune;
lapkričio 22-25 dienomis Klaipėdoje;
lapkričio 24-25 dienomis Šiauliuose.
