Taikomosios dailės muziejuje trečiadienį, lapkričio 7 dieną, 18 val. atidaroma paroda „Secesijos mada“ (visiems lankytojams paroda bus prieinama nuo lapkričio 8 dienos) iš mados istoriko, teatro dailininko, kolekcininko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos. Tai jau ketvirtoji ilgalaikė paroda iš šio garsaus kolekcininko sukaupto neišsemiamo mados artefaktų lobyno. Paroda veiks iki kitų metų spalio 31 dienos.
Aleksandras Vasiljevas – plačiai pasaulyje žinomas mados istorikas, teatro dailininkas, kolekcininkas, dvidešimt septynių knygų, parodų projektų, kelių dokumentinių filmų apie mados kryptis ir pokyčius autorius, lektorius, rengiantis seminarus ir skaitantis paskaitas daugelyje pasaulio aukštųjų mokyklų, – gimė 1958 m. Maskvoje. Būdamas dvidešimt ketverių, emigravo į Paryžių.
Parodas lankantys lietuviai jį pažino 2009-ųjų rudenį, kai Vilniuje, Radvilų rūmuose, kartu su Lietuvos dailės muziejumi surengė lankytojams labai patikusią parodą „Karalienės Viktorijos laikų mada“. 2011 m. Aleksandras Vasiljevas atvėrė duris į labai įdomų dviejų dešimtmečių mados istorijos laikotarpį – išradingą, kūrybingą meno stilių art deco. Tų pačių metų rudenį pristatė dar vieną išskirtinę, nemenko lankytojų dėmesio sulaukusią parodą „Nuo mini iki maksi. Septintojo dešimtmečio mada“. Šį rudenį žymusis menininkas atidaro parodą „Secesijos mada“, kurioje eksponuoja per šimtą unikalių secesijos stiliaus suknelių, daugybę aksesuarų, fotografijų, tapybos darbų, baldų, derančių prie elegantiškojo laikotarpio aprangos.
Į palyginti ramų, be karų, revoliucijų, karinių perversmų metą, vadinamą gražiąja epocha – la belle époque (1890–1914), įsiterpė art nouveau – stilius, lengvai ir žaismingai atsiskleidęs 1900-aisiais Paryžiaus pasaulinėje parodoje, nors jo vilnijimas buvo juntamas jau XIX a. paskutinį dešimtmetį. Naujasis menas augo stilizuodamas gyvosios gamtos (ypač vandens augmenijos, jūrų gyvūnijos) formas, žaisdamas motyvų įvairove, ornamento asimetrija, o to meto menininkai įkvėpimo sėmėsi mistinėse viduramžių vizijose, simbolizmo literatūroje, Rytų kraštų mene, tautiniuose šaltiniuose.
Art nouveau gyvavo neilgai, bet sklido po Europą greitu tempu. Pasiekė Ameriką, net Japoniją. Ir kiekvienoje šalyje buvo truputį kitoks. Vadino jį irgi įvairiai – vokiečiai, latviai – jugendu (vok. Jugendstil – jaunystės stilius); rusai – modernu, pasiskolinę prancūzišką žodį moderne, reiškiantį naujumą, šiuolaikiškumą; austrai, lenkai, lietuviai – secesija (vok. Sezession – atsiskyrimas). Būtent to – atsiskyrimo, atsiribojimo nuo stilių eklektikos, istorizmo postulatų, sustabarėjusių akademizmo formų – ir siekė vos į XX šimtmetį įžengusi nauja menininkų karta.
XIX a. pabaigoje rūbų mada, pajutusi naujo meninio mąstymo gūsius, atidavė pirmenybę švelniems pasteliniams gamtos tonams – vandens, debesų, smėlio, jaunos žolės, nedrąsių pavasario gėlių. Padūmavęs tiulis, rūko spalvos muslinas, pieno putų baltumo nėriniai, neryškūs žiedai – visa tai turėjo supti liekną išlenktu į priekį stuomeniu moterį, kurti jos nepakartojamą įvaizdį. Bet moterų padėtis visuomenėje nekito – jos visiškai priklausė nuo vyro ir jo pajamų, neturėjo teisės dalyvauti rinkimuose, kreiptis į teismą dėl skyrybų, siekti aukštojo mokslo, įgyti profesiją. Visą laiką namuose skyrė šeimai, būstui, vaikams, savo išvaizdai. Susiveržusios korsetu, persirenginėdavo per dieną po kelis kartus, ir ši procedūra dėl daugybės sagų, kabliukų, raištelių, spaustukų buvo ganėtinai sudėtinga. Kova už moterų teises buvo glaudžiai susijusi su artėjančiais moteriško kostiumo pokyčiais.
XX a. pradžioje į mados verslą atėjo talentingas dizaineris Polis Puarė, 1903 m. jis pradėjo Paryžiuje savarankišką veiklą. Jam reikalaujant bei pritariant gydytojams, moterys palengva vadavosi iš korsetų. Puarė, susiaurinęs sukneles ir pakėlęs jų liemens liniją, pakeitė moterų drabužių siluetą. Mados pasaulyje tai prilygo tradicijų griūčiai. Pasikeitė ir mados spalvų paletė – tiesiog neįmanoma buvo atsispirti ugningoms Leono Baksto gastroliuojančio rusų baleto spektaklių kostiumų spalvoms. 1909 metų mada jau švytėjo kaip vaivorykštė. Žali, violetiniai, raudoni, oranžiniai, geltoni tonai ir pustoniai atliepė fovistų tapybą. To meto moterį kaip gyvą matome secesijos lyderių Alfonso Muchos plakatuose ir Gustavo Klimto portretuose.
Grakščių linijų, vešlios augmenijos, mistinių simbolių ir vizijų kupinas secesijos menas paskatino tobulinti linijinį piešinį, šriftus, pakeitė grafikos lakšto kompoziciją, knygų išvaizdą, plakato funkciją, efemeriška vaizdų elegancija, paslapčių kupinais peizažais secesija stipriai pakeitė tapybą, paįvairino net ir nuo elitinės mados nutolusių žmonių aprangą, tuo suteikdama jiems daug džiaugsmo.
„Titaniko“ žūtis nulėmė artėjančią la belle époque pabaigą. Pokariu įsitvirtino labiau geometriškas art deco stilius, taip pat žavus, bet visai kitaip. Jis jau pažįstamas vilniečiams iš ankstesnių žinomo mados meno istoriko ir kolekcininko Aleksandro Vasiljevo rengtų parodų Vilniuje.
Šį rudenį Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, Aleksandras Vasiljevas pristato per šimtą unikalių secesijos stiliaus suknelių. Visos jos, sukurtos modeliuotojų, siuvėjų ir siuvinėtojų garsiuose Europos madų namuose – „Worth“, „Doucet“, „Paquin“, „Cheruit“, „Rouff“, „Poiret“, „Babani“, „Fortuny“ – šios dienos žmogui demonstruoja patvarius šimtmečio senumo audinius, nėrinius, drabužių kirpimą, siuvinėjimus, aplikacijas bei daugybę nuostabių moterų ir vyrų mados priedų – aksesuarų: batelių, rankinukų, skrybėlaičių, sagčių, smeigtukų, smeigių, pokylių užrašų knygelių, kvepalų flakonų, vėduoklių – ir daug kitų per šimtą metų užmirštų daikčiukų, grãžinusių gyvenimą, džiuginusių akį bei liudijusių secesijos darytą įtaką visam jos meto daiktų pasauliui. Drabužių ir aksesuarų ekspoziciją papildo daug secesijos stiliaus madas iliustruojančių fotografijų, tapybos darbų, baldų, derančių prie elegantiškojo laikotarpio aprangos.
Lietuva nebuvo atitrūkusi nuo bendro Europos meninio gyvenimo – secesijos randame XX a. pradžios knygų ir taikomojoje grafikoje, tapyboje, balduose, archyvinėse parodų paviljonų fotografijose, architektūrinių projektų brėžiniuose. Ryškesnių stiliaus ženklų išliko kai kuriuose Vilniaus ir Klaipėdos pastatuose, fragmentiškai – provincijoje, dvarų rūmuose.
Secesija aprangoje – arčiau žmogaus nei kitose meno šakose. Šiandien ji, elegantiška, puošni, parodoje primins mums buvus tokią la belle époque, kuri nesibaidė aplinkos teatrališkumo, atviro pilnaverčio gyvenimo, šokio, meilės ir žmogaus jaunystės vaizdinių.
