Šventas Raštas sako: Qui invenit sapientiam, invenit thesaurum [kas išmintingas, tas ir turtingas]. Gerbiu tą brangų turtą, o žinodamas, kad jį galima įsigyti tiktai skaitant knygas, nuo pareigų atliekamą laiką paskiriu literatūrai. Ji parodo pasaulio menkumą ir tiesos kelią, ji pasaldina kartybes, kurių patiriu šioje ašarų pakalnėje, ji sustiprina manyje viltį sulaukti atpildo už tas skriaudas ir persekiojimus, kuriuos tenka iškęsti. Literatūra išmokė mylėti artimuosius, apšvietė paskendusius tamsybėse, tai jos nuopelnas…
Antanas Strazdas, 1819 m.
Šis žmogus – vienas tų, kurie davė pradžią pasaulietinei lietuvių poezijai, o Strazdo 1814 m. išleistas poezijos rinkinys „Giesmės svietiškos ir šventos“ laikomas pirmuoju originalių lietuviškų eilėraščių rinkiniu. Strazdo kūryba buvo paplitusi Didžiojoje Lietuvoje, ypač Rytų Aukštaitijoje, ilgą laiką jis buvo populiariausias poetas šalyje.
Strazdelis sukūrė ir savo poetinę mokyklą, kurią vėliau pakeitė maironiškoji, o keturvėjininkai su Kaziu Binkiu priešakyje Strazdą laikė tikru menininku tiek kūryboje, tiek ir gyvenime.
Šio kūrėjo asmenybę vėliau iškėlė kai kurie rašytojai: K. Plačenio romanas „Pulkim ant kelių“ (1936 m.), J. Petrulio pjesė „Prieš srovę“ (1936 m.), S. Gedos poema „Strazdas“ (1967 m.), J. Glinskio drama „Grasos namai“ (1970 m.).
Į baudžiauninkų kampininkų Andriaus ir Sofijos Strazdų šeimą Astravo (dab. Margėnų) kaime, Kriaunų parapijoje, prie Sartų ežero 1760 m. kovo 9 d. atskrido mažas strazdelis Antanas. Vėliau visa šeima apsigyveno Kriugiškyje – ten ir prabėgo būsimo poeto vaikystė.
Tikslių duomenų, kur mokėsi Strazdas, nėra išlikę, tačiau manoma, kad 7 – 8- ajame dešimtmetyje jis krimto mokslus Kriaunų parapinėje mokykloje, o vėliau buvo daugelio jėzuitų kolegijų auklėtiniu – Kražių, Polocko, Ilūkstės ir kitų.
Būdamas virš 20 metų amžiaus, Strazdas baigė vidurinį mokslą, nors jis būdavo baigiamas sulaukus 16 ar 17 metų. Vidurinėje mokykloje poetas pradėjo eiliuoti, turėjo progos susipažinti su antikine poezija.
Trejetą metų (nuo 1782 m.) trukusios studijos Lietuvos vyriausiojoje mokykloje Vilniuje Strazdui leido plačiai susipažinti su antikine bei lenkų literatūra ir su fiziokratų idėjomis.
Vėliau Strazdelis mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, kurią pasirinko dėl garantuotą pragyvenimą siūlančios kunigo profesijos. Čia jis studijavo muziką, logiką, prancūzų kalbą, Varniuose susiformavo ir Strazdo asmenybė, jo tautinės pažiūros.
Pone Dieve visagalis
Pone Dieve visagalis,
Garbin Tave visos šalys.
Ir pijokai labai prašo –
Arielką peklai užrašo.
Kas tuos pijokus sutvėrė,
Ką teip baisiai pasigėrė.
Pasigėręs pačią gainiojo,
Gainiodamas didžiai tvojo.
Pati biedna išvaryta,
Su botagais sudaužyta,
Bėga per laukus šaukdama,
Užtarimo negaudama.
Gėręs dieną, gėręs naktį,
Ė parėjęs – pačią plakti,
Strošydamas: „Duok, duok ėsti,
Aš kaip šuva baigiu dvėsti.“
Geria panos ir našlelės,
Ir moterės iš taurelės,
Vyrai geria iš uzbono,–
Kožnas pagal savo stoną.
Diedai, seni ir kuproti,
Girti eina tancavoti.
Nors lazdomis pasirėmę,
Krato barzdas įsirėmę.
Ubags, almužną imdamas,
Ant arielkos mainydamas,
Ir patsai nebepamatė,
Kas jo kišenes iškratė.
Šlėkta, nors ir šoblią turi,
Ant arielką meiliai žiūri,
Kad tik pinigų turėtų,
Ir jis gertų, kiek norėtų.
1790 – 1814 m. Strazdas vikaravo Kupiškyje, Subačiuje, dirbo Karsakiškyje ir Jurgiškyje, o 1801 – 1814 m. daug klajojo – gyveno pusiau kunigiškai, vertėsi atsitiktiniais darbais, konfliktavo su dvarininkais bei pasaulietine ir bažnytine valdžia.
Baigęs klaidžioti, 1814 m. poetas netoli Šimonių išsinuomojo miško tuštynę ir pradėjo gyventi kaip laisvas valstietis bei žemdirbys, tuo pačiu ir atsidėdamas literatūrai ir išleidęs pirmąjį savo eilėraščių rinkinį.
1816 m. prasidėjo ketverius trukęs Strazdelio persekiojimas – poetas bylinėjosi su reformatų Sinodu dėl eilėraščio „Pagrabas Palšio“, o 1819 m. parašė eksplikaciją bažnyčiai, atskleisdamas savo etikos principus ir estetines bei literatūrines pažiūras.
Pagrabas Palšio
Numirė Palšis, nujojo,
Kurs po bažnyčias lekiojo:
Duok, dieve, pakajų,
Šiokį tokį rojų
Tam Palšiui.
Žinos tai langai ir kertys,
Kuriomis lekiojo jo čvertys,
Kaip sidabrą nešė
Ir šventuosius pešė
Tas Palšis.
Numirė Palšis, negyvas.
Bet kaip jis mirė, tai dyvas.
Kas buvo, tai buvo,–
Bambizas pražuvo
Ant amžių.
Jau dabar Palšis po sūdu.
Kad jo nekorė, tai cūdu.
Nei teip didis cūdas,
Kaip ledokas būdas –
Vagystės.
Bėkit, bambizai, ant grabą,
Apverkit Palšį nelabą,
Šaukdami verkite,
Rankomis plokite:
O, vei mir! O, vei mir!
1820 m. Strazdas Kamajuose nusipirko trobą, ten pragyveno aštuonerius metus, per kuriuos jis ir toliau bylinėjosi su dvarininkais, su cenzūra ir stengėsi išleisti antrąjį savo eilėraščių rinkinį.
Strazdelis, būdamas 68 – erių metų, buvo uždarytas į Pažaislio vienuolyną – tuo pasirūpino tiek pasaulietinė, tiek ir bažnytinė valdžia, tačiau po metų iš vienuolyno pabėgo ir grįžo į Kamajus, kuriuose savo turtą rado išvaržytą. Ieškodamas teisybės, Strazdas nuvažiavo į Vilnių pas vyskupą, tačiau pastarojo buvo išbartas.
Sugrįžęs namo, poetas ir toliau klajojo, nors ir sunkiai sirgo. Vėliau ir vėl vyko į Vilnių ieškoti pagalbos, tačiau ir vėl liko išbartas.
Grįžęs namo, Strazdas gyveno jau nebeilgai – 1833 m. balandžio 11 d. jis mirė. Buvo palaidotas ne šventoriuje, kaip visi kunigai, o parapijos kapinėse.
Visą gyvenimą ieškojęs tiesos ir siekęs būti savimi, Antanas Strazdas stengėsi išlaikyti savo orumą ir sąžiningumą. Nors ir galėdamas lengvai žingsniuoti gyvenimo keliu pritapdamas prie aplinkos, Strazdas pasirinko kitokį kelią – plaukimą prieš srovę, reikalaujantį didžiulių pastangų. Tai jam padėjo išsiugdyti ypač tvirtą charakterį.
Strazdelis teisingumo reikalavo tiek iš savęs, tiek ir iš visuomenės, tiesa ir teisingumas buvo jo kelrodžiai sunkiame kelyje. Tokie šio poeto bruožai iškyla ir žmonių pasakojimuose bei anekdotuose, ir oficialiuose raštuose, ir kūryboje.
Ieškodamas teisybės, Strazdas pasižymėdavo atkaklumu, su niekuo nesitaikstė. Nors įstatymas dažnai būdavo stipriojo, bet ne teisiojo pusėje, poetas apsigindavo ir savais būdais – prakeikimu iš sakyklos, lazdos smūgiais ar šautuvo šūviais. Atkaklumas kovojant už savąją tiesą ir lėmė dramatišką gyvenimą.
Iš įvairių Strazdo pasiaiškinimų matyti, kad jis niekada nesiekė privilegijų, vengė pinigų ir vykdė pareigas pagal pašaukimą, jam rūpėjo ne išorė ir ne postai. Labiausiai poetas žmonėse vertino išmintį, o pati poezija Strazdui buvo ne pramoga – jis rašė norėdamas realizuoti savo humanistinius tikslus.
Pirmąjį savo eilėraščių rinkinį, iš žmonių atiminėjamą ir deginamą, Strazdelis išleido 1814 m. Dėl tokio valdžios žingsnio iki šių dienų išliko vos pora šio rinkinio egzempliorių. Nuo 1824 m. poetas atkakliai kovojo su cenzūra dėl antrosios savo knygelės pasirodymo – kova truko net ketverius metus. Strazdo kūryba cenzorių buvo menkinama, o pats autorius šmeižiamas dėl, esą, meninio skonio neturėjimo ir kalbos bei minties nesutapimų.
Strazdas vietoje gynybos pasirinko puolimą, nukreiptą prieš pačius cenzorius dėl jų savivaliavimo, tyčiojimosi ir gimtosios kalbos nemokėjimo, dėl tokio elgesio cenzorius poetas ragino nubausti, tačiau to niekas nepadarė, o antrasis Strazdo eilėraščių rinkinys buvo pradangintas.
Vytautas Kernagis – „Strazdas“ (žodžiai Sigito Gedos)
Ginčydamasis dėl antrosios knygelės išleidimo, viename skunde Strazdas prakalbo apie labai seną lietuvių ir žemaičių tautą, kurios visi valdovai per amžius kalbėjo tik lietuvių kalba, o poetas savo kūryba norįs išsaugoti jų atminimą. Antanas Strazdas buvo ne tik talentingas, bet ir turintis tautiškumo sampratą poetas.
Į pirmąjį savo eilėraščių rinkinį „Giesmės svietiškos ir šventos“ Strazdas sudėjo 11 kūrinių, kuriuos sudarė pasaulietiniai eilėraščiai ir keletas religinių giesmių.
Pasterka arba piemenų giesmė
Linksma diena, linksma ana,
Kad piemenys avis gano,
Ho ca ca, ho lia lia,
Avytės, ralia ralia.
Išvarykit ir karveles,
Kur linksmos auga žolelės,
Ho ca ca, ho lia lia,
Karvytės, ralia, ralia.
Aušros žvaigždė jau pasvydo,
Visi paukšteliai pragydo.
Strazdas čilba visa burna,
Aplenkęs pelėdą durną.
Hei, ką dirbi tu, Petriukai?
Lakstydamas ko netrūkai.
Karvytėlės tepasiėda,
Bo, kad nepriės, bus mums bėda.
Pasišokit, geriukėliai
Ir visos puotos vaikeliai.
Piemenėliai, ant triūbelių
Ir ant karklinių lamzdelių
Pagrajykit linksmai, gražiai
Prie tam krūmui, prie tai rožei.
Ot, ir visi linksmi, sotūs,
Apiganėm visus plotus,
Visi sotūs apiramo –
Ginkim greitai visus namo.
Mažai kas žinoma apie antrąjį Strazdo eilėraščių rinkinį – jame buvo „Giesmė Rygos miestui pagerbti“, kurios cenzorius neleido spausdinti:
Giesmė Rygos miestui pagerbti
(ištrauka)
Plaukit, visų kraštų žmonės,–
Kiek čia laisvės, kiek malonės.
Iš visur čionai suplaukit –
Europos uostas jūs laukia.
Anglai ir švedai, ispanai,
Prancūzai, olandai ir danai
Čia suveža savo gėrybę,
Kraudami turtą tai Rygai.
Manoma, jog antrajame rinkinyje buvo ir eilėraštis „Ei Dieve Dievulaitis“. Poetas viename rašte yra minėjęs, jog šį kūrinį labai mėgsta Žemaičių vyskupas J. Giedraitis.
Autentiški kūriniai ir literatūros darbai, parašyti Strazdelio – tai 11 išlikusių eilėraščių, 2 neišlikę, tačiau iš pavadinimų žinomi eilėraščiai, 2 religinės giesmės ir katekizmo vertimas. Su laiku Strazdui buvo priskiriama vis daugiau tarp žmonių paplitusių eilėraščių. Vėliau nemažai sutautosakėjusių eilėraščių buvo priskirta Strazdo kūrybai, tad ji išaugo beveik keturis kartus – iki 45 eilėraščių.
Strazdo kūryba – tai vienas pirmas bandymas iš tautosakinės kūrybos pereiti į individualiąją, originaliąją poeziją, jis surado ribą tarp seno ir naujo: sena, kad būtų suprantama visų, o nauja – žmonių praturtinimas naujais dvasiniais išgyvenimais. Visa Strazdelio poezija yra originali dėka poeto meninės pasaulėjautos.
Be aukščiausios galios – Dievo – poeto kūryboje vyrauja ir gamta, laikoma žmogaus dalimi, ji reiškiasi per žmogaus prigimtį ir teikianti gėrio, grožio ir teisingumo vertybes, kurias naikina prastai sutvarkyta visuomenė. Tad norint gyventi teisingai ir dorai, reikia atsigręžti į gamtą.
Antanas Strazdas – Strazdelis su savo kūryba guodė ir džiugino ano meto žmonių dvasią bei stiprino jų viltį.
Sigitas Geda. Strazdas
Tardymas
Kai seniausi malūnai
Jau pavasarį jautė,
O iš tvartų sulūžusių
Ėjo žmonės ir jaučiai,
Kilo stiebėsi žalios –
Žydros žolės ant šlaitų,
Strazdas Vilniun važiavo
Gal knygelę išleistų.
Apdainavo jis žmogų,
Paukštį, gyvulį, žuvį, –
Kas gi žemėj pranoko
Dieviškąjį liežuvį?
Visą šitą pasaulį
Jis į giesmę sudėjo.
Giesmėje apsaugoti
Akmenėliai kalbėjo
Skraidė moterys baltos.
Kažkokioj erdvėje
Kaip vėlė, kaip dvasia
Visas gyvis nekaltas.
Žydra žydra. Ten angelas
Ant žagrelės – danguos –
Ten išgelbėtas, atpirktas –
Su jauteliais žmogus
Tarsi kūdikis juokiasi,
Anei menkas, nei mažas.
… Galgi butų šlajukėmis
Lietuvą ir išvežęs.
Bet apspito jį ponai,
Svetimtaučiai klebonai
Knygą atėmė, arklį,
O jį patį – ištardė:
Koks vardas?
Kokia pavardė?
O šita raidė –
A ar B?
Iš kur toks ėmeisi?
Turėjai moterį?
Sukalbėk poterį.
Užtrauk „Kyrie eleison“.
Aha, papuolei!
Prieš valdžią dar šiaušiesi!
Traukitės, ponai,
Aš – laisvas paukštis!!!
– – – – – – – – – – – –
Parbėga Strazdelis,
Skvernais paplasnodamas.
Neišleido knygelės
Už paukštiškas nuodėmes.
„Lietuvos Kūrėjai“
Kartu su keiksmažodinę “pagonių” praeitybę išnaikinusia krikščionybe į Lietuvą koja kojon Baltams atėjo ir baudžiava. Buvę savų Dievų ir pilių gynėjai kaipmat tapo dvasiškai sulaužytais sulinkusiais ganomaisiais įvairaus plauko ganytojams. Tą patvirtina ir Strazdo kūrybinė kūryba – iš ganomųjų jau net pasišaipant tandeme su evangeline paguoda.
Pritarčiau ir papildyčiau, kad ir “arielka” žengė koja kojon. Šiandien šaukiame – “Lietuva prasigėrė”, kaimas žūsta. Taip, tai šventa tiesa, bet tai juk gajos senos tradicijos. K. Donelaitis apie būrus kalbėdamas taip pat tą patį rašė.
Tie BŪRAI neatsirado iš kažkur. Jie amžinai blaivėjančiais būrais tapo būtent krikščionybės “dėka” – išlaikyti bažnyčias. Valančiaus laikmetyje, nepamirškim, nukrikščionintoje Lietuvoje veikė per tūkstantį bravorų, kurie ir kurių marketinginiai pelnai būtent priklausė bažnyčioms ir vienuolynams.