D.Paukštė. Ką reiškia rinkėjui seiminių partijų pažadai didinti MMA?

Jeigu darbas yra apmokamas tiek pat, kiek ir nedarbas, reiškia, kad arba už nedarbą yra mokama per daug, arba už atliktą darbą yra atsilyginama juokingai mažai.

Šį straipsnį paskaityti užtruks daugiau nei 90 sekundžių – t.y. laiką, kurį Vyriausioji rinkimų komisija skiria partijai, kad atsakytų į vedėjo klausimą. Tačiau, manau, jog skaitytojas naudos turės tikrai daugiau, nei aklas spoksojimas į dėžę su ekranu, kurios pagalba vykdomas smegenų plovimas. Jeigu straipsnis padės bent susimąstyti, savo tikslą būsiu pasiekęs. Skaitytojau, tik ateik į rinkimus!

Pastaruoju metu rinkėjas, žiūrėdamas seiminių partijų debatus per TV, turi pasijusti tarsi turguje. Partijų vadovai lenktyniauja: 1 000 Lt., 1 200 Lt., 1509 Lt. ir t.t. Kas daugiau? Tačiau, kol rinkėjams dar neatėjo metas balsavimo biuleteniuose kryželiu pažymėti tokio „aukciono“ laimėtojus, manau, būtų sveika ramiai išsiaiškinti, ką tai reiškia.

Tai kas gi yra tas MMA, kuris neseniai buvo padidintas iki 850 Lt. ir kurį taip įnirtingai žada didinti seiminės partijos? Beje, statistika nurodo, kad tokį atlyginimą uždirba (neteisinga sakyti „gauna“) apie penktadalis visų dirbančiųjų Lietuvoje. Pabrėžiu – Lietuvoje! Nes visur kitur civilizuotame pasaulyje toks atlyginimas mokamas tik keliems procentams darbo rinkoje dirbančių žmonių. Kodėl? O gi todėl, kad minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) mokamas už darbą, nereikalaujantį jokios kvalifikacijos ir specialių žinių ar sudėtingų priemonių jam atlikti, pakanka tik fizinio pobūdžio pastangų ir kai darbo trukmė sudaro pilną darbo dieną. Paprasčiau sakant, tai juodadarbiai, kurie moka pakelt, nunešt, padėt, išvalyt ir pan. Tuo tarpu Lietuvoje didesne dalimi MMA mokamas ir už darbą, kuris savo forma bei turiniu vadinamas kvalifikuotu. Tai reiškia, kad darbdavys, išnaudoja darbo jėgą, nepagrįstai turtėja, apgaudamas ne tik savo samdinius ir valstybę, bet ir šalia sąžiningai veikiantį kitą darbdavį.

Nors jau pradėjom trečią savom kelio „į civilizuotą Europą“ dešimtmetį , mūsų politinis ir ekonominis elitas, o pirmiausiai, darbdaviai, niekaip nesugeba įsisąmoninti socialinėje Europoje galiojančios elementarios logikos: demokratijos sąlygomis darbas ir skurdas yra du nesuderinami dalykai. Dirbantis žmogus, kad ir kokį nekvalifikuotą darbą dirbtų, niekada neturi skursti. Galit sutikt, galit prieštaraut, bet ant šio fundamento pastatyta dabartinė Europa. Ji vienareikšmiškai supranta: jeigu dirbantis žmogus skursta, tai yra prievartavimas ir išnaudojimas, pažeidžiantis teisingos verslo konkurencijos principus. Beje, net neabejoju, kad tą patvirtinti gali ir kiekvienas iš 700 000 emigravusių Lietuvos piliečių, tokiu būdu „apsiginęs“ save ir savo orumą.

Ką šiuo klausimu gali pasakyti nacionalinė koalicija „Už Lietuvą Lietuvoje“? Ji aiškiai formuluoja savo poziciją: jeigu dirbantis žmogus negali oriai pragyventi dirbdamas, esanti atlyginimo už darbą sistema yra neteisinga, o todėl ir keistina. Tuo tarpu rinkėjus, iš anksto susigundžiusius seiminių partijų pažadais didinti MMA, koalicija „Už Lietuvą Lietuvoje“ įspėja: balsavę už šias partijas, liksite „it musę kandę“. Kodėl? O gi todėl, kad  ir toliau darbdaviai mokės jums (t.y. tam pačiam darbo rinkos penktadaliui dirbančiųjų) tik MMA ir visiškai nesvarbu, kad keliomis dešimtimis ar šimtinėmis litų laikinai padidėjusį! Viskas liks po senovei. Kaip ir anksčiau liks vienas kelias – emigruoti ten, kur tave laiko žmogumi.

Manyčiau, kad bėda yra ne MMA konkrečiuose dydžiuose (politikai MMA gali sau leisti pakelti net iki 5 000 ar 10 000 Litų), bet po to prasidėsianti prekių ir paslaugų kainų pasiutpolkė bei infliacija, MMA gavėjams jokio ekonominio pagerėjimo nesukurs. Turėtų būti akivaizdu, kad MMA vaidmuo darbo rinkoje negali tapti tuo dydžiu, pagal kurį nustatoma dirbančio žmogaus ekonominė gerovė. MMA turėtų būti tarsi koks bazinis darbo vertės rodiklis, nuo kurio prasideda bet kokio kito atlyginimo už darbą (kvalifikuotą, kūrybinį, mokslinį, administracinį, kultūrinį ir pan.) formavimas. MMA institutui turėtų galioti vienas reikalavimas – jis turi būti tokio dydžio, kad patenkintų pagrindinius dirbančio žmogaus fiziologinius, kultūrinius bei ekonominius poreikius, t.y. MMA privalo būti aukštesnis nei valstybės patvirtinta skurdo riba. Tuomet viskas stos į savo vietas, nes valstybės teikiama socialinė parama nedirbančiam žmogui neturės viršyti MMA.

Nacionalinės koalicijos „Už Lietuvą Lietuvoje“ programinėse nuostatose būtent taip ir sakoma: MMA neturi būti žemesnis nei valstybės patvirtintas skurdo rizikos lygis. Keista tai, kad seiminės partijos, siekdamos pavyti senąją Europą, nemato reikalo formuoti naują valstybės ir darbdavių požiūrį į darbą ir jo vertę, šioje vietoje pasirinkdamos bei akcentuodamos tik MMA didinimą.

Koalicijos „Už Lietuvą Lietuvoje“ nuomone, emigracijos pasekmes būtina pradėti šalinti pirmiausiai ženkliai sumažinant darbo rinkoje darbuotojų, uždirbančių MMA skaičių. O tai reiškia, kad pagaliau reikia pradėti sąžiningai ir teisingai vertinti atlyginimą už darbą. Tam klausimui spręsti pasitelksime ir imigracijos politiką: kol nedarbas sugrįš į normalias vėžes ( 5 proc.), jokio trečiųjų piliečių atsivežimo į Lietuvą. Taip pat plėtosime socialinės partnerystės dialogą. Socialinius partnerius – darbdavius ir profesines sąjungas įpareigosime paruošti dvišales aiškias ir skaidrias sektorines  darbo apmokėjimo sistemas, pasirašyti sektorinius kolektyvinius susitarimus, kuriuose būtų atsižvelgta į darbo užmokestį, įvertinant darbuotojo profesinį išsilavinimą, atliekamą protinį ar fizinį darbą, turimą patirtį, suteiktą atsakomybę bei suteiktas darbo sąlygas, darbo našumą, pasirengimą mokytis ir tobulintis bei kitas svarbias sąlygas. Tai reiškia, kad MMA taps baziniu dydžiu, kuris bus dauginamas iš tam tikro koeficiento. Tai leis sudaryti darnią atlyginimų sistemą ne tik valstybiniame, bet ir privačiame sektoriuose. Šį darbą atlikti socialinius partnerius skatinsime iki 2014 m. vidurio.

Europėsime? Jūsų teisė rinktis.

Autorius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos (LSDS) narys ir keturių partijų koalicijos „Už Lietuvą Lietuvoje“ Politinės Tarybos narys