1939-ųjų rugpjūtis ir rugsėjis buvo lemiami mėnesiai ne tik Lietuvai, bet ir visam tai siaurėjančiam, tai išsiplečiančiam ruožui tarp nedidelio Salos rajono Suomijos Laplandijoje ir Besarabijos, tuomet priklausiusios Rumunijai. Šių kraštų likimą iš esmės sprendė iš pradžių geros bičiulės, o paskui mirtinos priešės, – Sovietų Sąjunga ir Vokietija. Todėl dažnai skambantis klausimas, kurią pusę galėjome pasirinkti tose grumtynėse, yra daugiau hipotetinis nei realus.
Tiesą sakant, rugpjūčio 23-oji, kai buvo pasirašyta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis bei slaptieji protokolai, tėra formalus Lietuvos ateities atskaitos taškas. Istorikai tvirtina, kad jau 1938 m. Sovietų Sąjungoje buvo išleisti slapti žemėlapiai, kuriuose Lietuva buvo vadinama „Litovskaja SSR“.
1938 08 28 Miunchene vykusi konferencija, kurioje buvo pasirašytas D. Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovų susitarimas dėl Čekoslovakijos. Perėmęs Sudetus, praėjus kokiam pusmečiui, 1939 03 15 Adolfas Hitleris užgrobė visą Čekoslovakiją. D. Britanijos ir Prancūzijos vadovai pasirašydami susitarimą tuomet manė, kad, atidavę dalį Čekoslovakijos Vokietijai, išvengs karo, tačiau apsiriko.
Tai paskatino Josifą Staliną į Europos žemėlapį pažvelgti taip pat grobuonies akimis. Kaip „Aiduose“ rašė prieš penkerius metus JAV miręs istorikas Bronius Nemickas, 1939 08 21 Berlyne buvo pasirašyta nauja Vokietijos ir SSRS prekybos sutartis, kuri daugiau buvo reikalinga Maskvai, manančiai, kad A. Hitleris plečia nuoširdžios draugystės ir bendradarbiavimo ryšius. Tai padėjo įkalbėti J. Staliną jau po keleto dienų priimti Vokietijos užsienio reikalų ministrą Joachimą fon Ribentropą, kuris rugpjūčio 23-ąją (tiksliau 1 val. nakties į 24-ąją) su SSRS vyriausybės įgaliotiniu, užsienio reikalų komisaru Viačeslavu Molotovu (tikroji pavardė – Skriabinas) pasirašė nepuolimo sutartį, vadinamąjį Molotovo-Ribbentropo paktą bei jo slaptuosius protokolus. Pagal juos Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva patenka į Vokietijos sferą.
Papildomame protokole atsiranda sakinys, kad „abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus krašte“. Anot istoriko Algio Kasperavičiaus, gražinti 19 metų lenkų užgrobtą Vilnių ir Vilniaus kraštą Lietuvai buvo visai ne J. Stalino geraširdystė, o A.Hitlerio planas. Būtent fiureris, anot istoriko, nurodė J.von Ribbentropui Vilniaus klausimą įtraukti į sutarties tekstą. Jeigu ne ši A.Hitlerio užgaida, Vilnija būtų atitekusi Sovietų Baltarusijai, kaip, beje, ir daugelis buvusių LDK žemių.
Sovietams Vilniaus gražinimas Lietuvai rūpėjo mažiausiai. Tai buvo eilinė nuolaida A.Hitleriui, kuris, praėjus vos savaitei nuo Molotovo-Ribbentropo pakto, įsiveržė į Lenkiją. Netrukus, rugsėjo 17-ąją, Raudonoji Armija atplėšė savo dalį – užėmė visą Lenkijos rytinę teritoriją iki Vyslos. Pagal pakto slaptuosius protokolus Lietuva ir kitos Baltijos šalys, skausmingu pleištu įsirėžusios į vadinamą SSRS interesų zoną, vis dar priklausė Vokietijai, todėl Maskva buvo suinteresuota kuo greičiau „apiforminti“ ir šį reikalą.
Rugsėjo 28 d. įvyko dar vieni mainai: Maskvoje buvo pasirašyta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sienų ir draugystės sutartis ir papildomi slaptieji protokolai. Mainais už lenkų žemes į rytus nuo Vyslos naciai Maskvai atidavė Lietuvą, pasilikdama tik pietvakarinę Užnemunės dalį į pietus nuo dabartinio Kutuzovo – Pilviškių – Marijampolės – Simno ir t.t. Čia gyveno apie 184 tūkst. žmonių.
Rugsėjo 19 d. sovietai jau buvo užėmę Vilnių, tad Maskvai beliko atlikti kilniaširdišką formalumą. Spalio 10 d. pagal primestą SSRS ir Lietuvos abipusės pagalbos sutartį Vilnius ir Vilniaus kraštas gražintas Lietuvai, o į šalį buvo įvestas pirmasis 20 tūkst. raudonarmiečių kontingentas. Tas nacių ir sovietų sąmokslas turėjęs ir piniginę išraišką: Sovietų Sąjunga, įkurdama karines bazes Lietuvoje, vienu ypu peržengė ir Vokietijai rezervuotą Užnemunės rajoną, kuris pagal II slaptąjį protokolą buvo paliktas Vokietijai, „kuri turi teisę numatyti, kada bus sudarytas susitarimas, liečiąs šios teritorijos prijungimą prie Vokietijos”.
Užėmus ruožą sovietams, V.Molotovas 1940 08 12 notoje pasiūlė už jį sumokėti 3,86 mln. aukso dolerių, tai yra, pusę sumos, kurią savo laiku JAV sumokėjo Rusijos carui už Aliaską. Kaip rašė istorikas Bronius Nemickas, trečiasis 1941 01 10 pasirašytas slaptasis protokolas numatė, kad SSRS už šią teritoriją sumokės dukart daugiau – 7,5 mln. aukso dolerių, t.y. 31,5 mln. reichsmarkių – dar brangiau negu 1867 m. buvo parduota Aliaska (7,2 mln. dol., bet, žinoma, tuomet dolerio kursas buvo visai kitas).
Kodėl per dvi savaites taip pasikeitė A. Hitlerio pozicija Lietuvos atžvilgiu, nesutaria ir istorikai, nes patikimų dokumentų ar liudijimų, įtakojusių Maskvą ir Berlyną keisti pakto priedus, neišliko. Istorikas A.Kasperavičius tvirtina, kad tiek vieniems, tiek kitiems buvo svarbesnis dalijamų teritorijų pietinis flangas, tai yra Besarabija. Tuomet ji priklausė Rumunijai, SSRS to nepripažino nuo savo gyvavimo pradžios 1992 m., tačiau Rumunija tada maitino nafta didžiulę reicho armiją, 1940 m. jos dalį okupavo SSRS, kol galų gale karaliaus diktatūra tapo nacių satelite. Taigi, pietiniame flange aštriau susidūrė nacių ir bolševikų interesai, o Baltijos šalių likimas Maskvai didelio rūpesčio jau nekėlė.
Net perleisdamas Lietuvą J.Stalino žinion, o Vilnių sutikęs atimti iš lenkų ir atiduoti lietuviams, A.Hitleris žinojo, kad, nepraėjus nė dvejiems metams, visas šis regionas vis tiek puls prieš jį ant kelių. Šį suktą reveransą bolševikams vokiečių nacionalsocialistai buvo patvirtinę visiškai slapta J. von Ribbentropo telegrama Nr. 497, kurią 1939 10 05 išsiuntė į Maskvą Vokietijos pasiuntiniui grafui Fridrichui Verneriui fon der Šulenburgui.
Kaip tuo metu elgėsi Lietuvos vyriausybė – kitas klausimas. Faktas, kad po rugsėjo 28-osios mainų, kaip rašė „Ūkininko patarėjas“, „Lietuva nuėjo pasitikti raudonosios aušros“, dar nenusako viso to meto politinio sudėtingumo. Tarpukario užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys tarsi atgailaudamas po daugelio metų prisiminė, kad lietuvių simpatijas A.Hitleriui gerokai sumažino 1939 m. kovą Vokietijos atplėštas Klaipėdos kraštas, o palankumą sovietams padidino neva geranoriškai gražintas ir Lietuvai perduotas Vilnius.
Tuomet ir dar ilgus dešimtmečius po karo niekas nežinojo apie nusikalstamą Maskvos ir Berlyno sandėrį. Štai kodėl beatodairiškai smerkti to meto Lietuvos vyriausybę, kad ji nepakluso vokiečių raginimams pačiai žygiuoti ir atsiimti Vilnių, paskui – priešintis Raudonajai Armijai, galų gale lenkų pavyzdžiu sudaryti egzilinę vyriausybę sovietinės okupacijos sąlygomis, reiškia to meto aplinkybių nesupratimą.
Karo išvakarėse Lietuva sąžiningai laikėsi neutraliteto, dairėsi į D.Britanijos ir Prancūzijos pasyvumą (nors rugsėjo 3 d. jos jau buvo paskelbusios karą nacistinei Vokietijai), manė, kad pastarajai nepavyks laimėti karo, buvo smarkiai veikiama bolševikinės propagandos ir t.t. Galų gale pasipriešinimo nuotaikas labai nuslopino A.Smetonos pozicija sovietinės okupacijos išvakarėse: Sovietų Sąjungai paskelbus ultimatumą Lietuvai, 1940 m. birželio 15 d. posėdyje A. Smetona pasisakė už ultimatumo atmetimą ir ginkluotą pasipriešinimą agresoriui, tačiau, nesulaukęs vyriausybės narių ir kariuomenės vado palaikymo, viską metė ir pasitraukė iš Lietuvos.
Tik maždaug po pusmečio atsirado organizuoto pasipriešinimo sovietams iniciatyva, gimė LAF ir Laikinosios Vyriausybės idėja, puoselėjusi gražią svajonę po nacių skėčiu atkurti nepriklausomą valstybę. Tačiau okupantai pasirodė abu labu panašūs. Šio laikotarpio dokumentus pristato prof. V.Landsbergio sudaryta ir neseniai visuomenei pristatyta knygelė „Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę“.
Taigi, kad pasirinko ne tarp kūjo ir priekalo, bet pasirinko pjautuvą ir kūjį. Iškreipiate faktus, skaitykite K.Škirpos “Lietuvos nepriklausomybės sutemos”. O dabar tarnaujate kažkam, nes buvo ir kitas kelias ir jis mąstantiems yra žinomas.
Konkrečiai aš manau, kad Lietuva turėjo nepriimti Lenkijos 1938 metų ultimatumo, o parodyti nagučius… Tokiu atveju 1939 metai Lietuvai būtų buvę visai kitokie, o 1940 metų apskritai tokių nebūtų buvę.
Manau, didžiausia Lietuvos klaida buvo padaryta 1938 metais priėmus Lenkijos ultimatumą.
Ne nagučius – o kulkas.
Žinoma, kad taip…, aš tik metaforiškai išsireiškiau.
Sakot Lietuva galėjo nepriimti Lenkijos ultimatumo 1938 m.? O ar žinote kas Lietuvos tokiu atveju būtų laukę jau 1938 m.? Ar teko girdėti, kad Vokietija grąsino, kad Lietuvos ir Lenkijos ginkluoto konflikto atveju jos kariuomenė taip pat būtų įžengusi į Lietuvos teritoriją ir nebūtų pasitenkinusi vien Klaipėdos kraštu? Labai įdomu kiek Lietuva būtų galėjusi kovoti dviem frontais. Vienu žodžiu, neapgailestaukim per daug dėl 1938 – 1940 m. istorinio periodo, nes Lietuva tuomet iš ties turėjo labai mažai galimybių ką nors keisti (tiek dėl išoriniųš, tiek dėl vidinių aplinkybių). Ir nespjaudykim nei ant tuometinių savo vadovų nei ant visos to meto visuomenės. Iš principo kiekvienas darė ką galėjo.
Visi išgalvoti “girdėjimai” yra tik “bobiško” tipo pasiteisinimai. Jeigu, jau klausyti tų “girdėjimų”, tai yra ir priešingų negu Jums girdėtas, t.y. kad kilus ginkluotam Lietuvos ir Lenkijos konfliktui Vokietija būtų smogusi Lenkijai. Tačiau akivaizdu tai, kad, jeigu Vokietija 1938 metais būtų užėmusi Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės teritoriją, tokiu atveju Lietuva nebūtų tapusi sovietų valstybės teritorija ir po karo būtų turėjusi, kaip Vokietijos okupuotos vastybės statusą. Tas, akivaizdu, būtų pagrindas Lietuvos valstybei egzistuoti vadinamų Liaudies respublikų statusu.
Visais atžvilgiais Lenkijos ultimatumo priėmimas yra gėdingiausias Lietuvos istorijos faktas, juolab, kad Lietuvos visuomenė ir kariuomenė buvo nuteikta prieš Lenkiją dėl Vilniaus ir krašto dalies okupacijos.
Taigi, nesiteisinkime, akivaizdžiai meluodami sau. Tai nelietuviškas elgesys…
Rimčiau pastudijuokit istoriją tada nereiks svaičioti apie “bobiškus išsigalvojimus”. Matyt nieko nežinot apie 1934 m. Vokietijos – Lenkijos nepuolimo sutartį, kuri galiojo ir 1938 m. pavasarį. Atrodo nieko nežinote ir apie planus pasidalinti įtakos sferomis tarp Vokietijos ir Lenkijos: Vokietija turėjo gauti koridorių į Rytprūsius, o Lenkijai vienokia ar kitokia forma turėjo atitekti Lietuva. Vienu žodžiu, bent jau 1937 m. Vokietija ir Lenkija svarstė įvairius tarpusavo santykių variantus Lietuvos sąskaita. Mažiau romantizmo komentatoriau :Kažin”, o daugiau blaivios analizės. Tai daug naudingiau.
Visi paties minimi Lenkijos ir Vokietijos santykių faktai yra tik katės žaidimas su pele. Nepuolimo sutartys tiek su Lenkija, tiek vėliau su Sovietų Sąjunga buvo tik akių dūmimas, vedžiojimas už nosies ir tiek. Toks būtų blaivus vertinimas.
Kas dėl Vokietijos pozicijos Lietuvos atžvilgiu, tai apie ją kiek pagrįsčiau galima spręsti iš 1939 m. Vokietijos pasiūlymo, jai užpuolus Lenkiją, atsiimti Vilnių bei Ribentropo-Molotovo pakto tos aplinkybės, kad Lietuvą Vokietija prisiskyrė sau. Jokių požymių, kad Vokietija 1938 metais iš tikrųjų būtų stojusi prieš Lietuvą Lenkijos pusėje nėra.
Apskritai – tai panašu, kad savo samprotavimais norite įkalbėti sveikam Lenkijos savęs susireikšminimo ligą. Nepavyks, Lenkijos naudos Lietuvai nereikalingos…
Koks ten stojimas Lenkijos pusėn. Paprasčiausiai nei Lenkija, nei Vokietija, nei Sovietų Sąjunga giliąja prasme nebuvo suinteresuotos Lietuvos išlikimu apskritai. Savo egzistencija buvo suinteresuota tik pati Lietuva, na dar Latvija. Didžiosioms kaimynėms Lietuva buvo tik objektas ir nieko daugiau.
Neišsigalvok – buvo momentas, kada Lenkiją jau vokiečiai buvo suriktinę.
Tai kodėl tada Lietuva nėjo atsiimti savos teritorijos?
Juk palankus metas.
Gerbemiei, o jums neatrodo, kad kaip turi elgtis Lietuva šiuo klausimu sprendė Anglija. Lietuvos URM
kreipėsi į Anglijos URM ir Lietuva gavo nurodymus. Kas beliko daryti ?
Vienžo, visos šalys, kurios kovojo, tos išliko po antro pasaulinio karo su savom teritorijom, o kurios nekovojo, tos buvo padalintos, paimtos “globon” ir pan.
Smetona buvo asilas – kada 1926m. ėmė valdžią, tai kartu prisiėmė ir atsakomybę, kurios jau įvykdyti nebenorėjo.
Štai kur visa tiesa: nemokamų pietų nebūna – jei jau esi valdžioje, tai būk malonus ir kovoti, kada ateina laikas.
Kitaip viskas, ką iki tol darei, tėra tik pasinaudojimas savo interesais, o darbo šalies labui nėra.
Nesišvaistykit tokiais epitetais kaip “asilas”. Smetona jo neužsitarnavo. Matyt nežinot, kad prasidėjus antrajam pasauliniam karui Smetona ir jam artimiausi valstybės pareigūnai (krašto apsaugos ministras. generalinio štabo II skyrius, Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis ir kiti) nematydami jokių kitų galimybių atsispirti gręsiančiai sovietinei okupacijai, pamažu persiorientavo į Vokietiją. Galiausiai VSD diektoriaus Povilaičio vizito į Vokietiją metu 1940 m. pavasarį buvo paprašyta Vokietijos suteikti Lietuvai protektoratą. Lietuva vykdė intensyvų žvalgybinį darbą prieš RA įgulas, buvo rengiamasi jėga jas išstumti iš Lietuvos teritorijos, žinoma parėmus Vokietijai. Tikėtasi, kad Vokieijos kariuomenė į Lietuvos teritoriją bus įvesta 1940 m.birželio vidurį. Deja, Sovietų Sąjungai pateikus ultimatumą, Vokietijos karo ataše Musteikiui pareiškė, kad Vokietija šioje situacijoje Lietuvai niekuo negali padėti. Smetonai neliko nieko kito kaip bėgti. Moralas toks: nustokim vadovautis svetimųjų mums įpirštomis istorijos schemomis, žvelkim į savo istoriją realiai.
Ką čia paistote dėl 1940 m. birželio dėl Vokietijos kariuomenės įvedimo. Kai jau 1939 m. rugsėjo pabaigos papildomais protokolais prie sutarties Lietuva buvo tapusi atiduota Sovietų sąjungai.
“Atiduota Sovietų Sąjungai” – tarsi sutartys kažką reikštų. Jų laikomasi tol, kol tai naudinga. Ar teko jums skaityti Valstybės saugumo departamento mėnesines apžvalgas? O man teko. Jose aiškiai matyti, kad Vokietija ir toliau liko suinteresuota Lietuva. Toliau. Ar teko jums skaityti aukščiausių Lietuvos pareigūnų baudžiamąsias bylas? O man teko. Skaičiau Merkio, Povilaičio, Skučo, Dulksnio, Mataičio, Pranckonio rodos ( ir kitų gen. štabo II skyriaus darbuotojų) baudžiamąsias bylas. Iš jų aiškiai matyti, kad Lietuva nuosekliai vykdė žvalgybinį darbą prieš RA įgulas, kad Smetona įpareigojo Povilaitį tartis dėl Vokietijos protektorato suteikimo Lietuvai. Jis ne kartą vyko šiuo klausimu į Vokietiją (aišku, maskuojantis bendradarbiavimu su Vokietijos saugumi struktūromis). Ruoštasi RA įgulų išstūmimui iš Lietuvos , aišku, turint garantijas, kad į Lietuvą bus įvesta Vokietijos kariuomenė. Aišku, kad Vokirtija žaidė su Lietuva kaip katė su pele. Mes dabar žiniome, kad Vokietija 1940 m. vasarą neketino pradėti karo su SSRS. Gal tą suprato ir Lietuvos valdžia, bet kokias kitokias galimybes ji turėjo išvengti sovietų okupacijos?
Vienu žodžiu, siūlyčiau mažiau pasitikėti oficialiais pareiškimais.
Nusišneki, vaike – ar tu su vienais, ar tu su kitais, bet ginti šalį privalai.
O ne bėgti.
Nepainiokite 1939 metų rudens ir 1940 metų įvykių su 1938 metų Lenkijos ultimatumu Lietuvai. Situacijos buvo visiškai skirtingos.
Kalba eina tik apie tai, kad Lietuva turėjo ne priimti ultimatumą, o išrikuoti prieš Lenkiją savo kariuomenę, paskelbti mobilizaciją, t.y. turėjo pasielgti taip, kaip dera valstybei – gintis. Juolab, kad Lietuva buvo pajėgi pasipriešinti Lenkijai, o gal net išvaduoti 1920 metais Pilsudskio klasta užgrobtas savo teritorijas. Tas pasipriešinimas Lenkijai ir galėjo sudaryti situaciją, pvz., kad Lenkija ir Lietuva arba tik Lietuva ar Lenkija galėjo tapti Vokietijos okupuotos jau 1938 metais. Tokiu atveju Ribentropo-Molotovo paktas galėjo būti ir nereikalingas. Taip sovietų okupacijos iki karo Lietuva būtų išvengusi.
Beje, stebina pamokomasis tonas, kai akivaizdu, kad painiojimasis ar minčių nenuoseklumas rodo, jog ne pro šalį būtų pačiam daugiau įsiklausyti į kitus.
“Nepainiokite 1939 metų rudens ir 1940 metų įvykių su 1938 metų Lenkijos ultimatumu Lietuvai. Situacijos buvo visiškai skirtingos”. Deja, painiojate jūs, nes mano komentaras buvo skirtas jūsų komentarui, kuriame jūs rašėte apie 1939 m. įvykius, t.y., rugsėjo mėn. sutartį (“Ką čia paistote dėl 1940 m. birželio dėl Vokietijos kariuomenės įvedimo. Kai jau 1939 m. rugsėjo pabaigos papildomais protokolais prie sutarties Lietuva buvo tapusi atiduota Sovietų sąjungai”). Dėl pamokomojo tono. Sutinku, jo gal ir esama. Tačiau prisiminkite ir savo išsireiškimus (“Ką čia paistote […]”.). Dėl tamstos įsitikinimo, kad 1938 m. Lenkijos ultimatumo nereikėjo priimti. Nenoriu plėstis, bet ne tokia buvo geopolitinę situacija, o svarbiausia per menkas Lietuos tautinės konsolidacijso laipsnis, kad ultimatumą būtų buvę galima atmesti. Savaime suprantama, kad bet kokio ultimatumo priėmimas yra pažeminimas. Tai akivaizdu visiems. Tačiau esmė yra ta, ar tas pažeminimas sulaužo tautą ar atvirkščiai paskatina dar labiau konsoliduotis, susitelkti ir siekti revanšo. Lietuvos ultimatumas nesulaužė, o atvirkščiai, buvo dingstis telktis, konsoliduotis, siekti revanšo. Antra, nereiktų maišyti oficialių deklaracijų, pareiškimų ar net propagandos (“Mes be Vilniaus nenurimsim”) su realia valia savo jėgomis siekti Vilniaus krašto atgavimo. Kaip tik nebūta valios siekti Vilniaus vien savo jėgomis. Daugiau apeliuoata į Sovietų Sąjungą ar Vokietiją. Balansuota tarp šių dviejų valstybių. Ir tame nieko smerktino. Nes likimas tarpukaryje lietuvių tautai buvo iškėlęs kitą uždavinį, kurio ji kaip tik turėjo siekti savo ir tik savo jėgomis, o būtent lenkiškumo galutinio išnaikinimo nepriklausomos Lietuvos teritorijoje. Štai buvo tikrasis lietuvių tautos uždavinys, tikroji kova. Ir ši kova buvo laimėta. Lenkiškumas iš esmės buvo beveik sunaikintas. Garbė tiems, kurie šią kovą kovojo – mokytojams, visuomenininkams, kultūros veikėjams.
Vis tie patys, kaip valstybinės, tautinės savigarbos neturinčio asmens, valdžios išdavikišką poelgį pateisinantys išvedžiojimai.
Tie pateisinimai maždaug tokio tipo, – na tai kas, kad myžo už kalnieriaus, bet šiltas lietus buvo…
Va čia ir yra ta bobiškoji, ne vyrus, o mamos sūnelius auginanti, jeigu ne pašlemėkus, -dvasia…
Jeigu valdžia neturėjo valios duoti Lenkijai tinkamą atkirtį ultimatumo atveju, tai tokia valdžia neturi būti teisinama, o istorijoje prie sienos statoma…
Dangstomasi kažkokiomis pramanytomis kovomis su lenkiškumu, tai spekuliacijos, o ne istoriko kalba.
1920 metais lenkiškumas nebuvo jokia kliūtimi duoti Lenkijai į skudurus prie Giedraičių, Širvintų, 1919 metais prie Varėnos, o štai vėliau iš kažkur atsiranda valdžios neryžtingumui pateisinti lenkiškumo faktorius.
Pati valstybės dalykų “supratimo” viršūnė, tai pasakymas, kad “Lietuvos ultimatumas nesulaužė, o atvirkščiai, buvo dingstis telktis, konsoliduotis, siekti revanšo”.
Užuot pasakius, kad pasaulio akyse Lietuva prarado valstybės statusą, kad ultimatumu ji buvo išniekinta, iš jos buvo viešai pasityčiota, t.y. – tai, kas iš tikrųjų buvo įvykdyta, sumeluojama sau, kad Lietuva nepalūžo. Iš kur toks prasčiokiškas nusižeminimas, kodėl jis peršamas jaunajai Lietuvai. Taškas, nėra ką kalbėti…
Teisus tas, kuris laimi karą, o ne mūšį. Daug yra tų, kurie vaizduoja didvyrius, o gavę į skudurus apsišlapinę (“apsimyžę” – čia jūsų terminologija) ir apsidirbę paskui laižo savo skriaudiko subinę. Pats ir pasirinkite su kuo jūs.
Iš savo pusės galiu pasakyti, kad diskutuoti su asmeniu, kuris girdi tik pats save, yra beprasmiškas reikalas.
Netiesa, visi paties argumentai buvo išgirsti ir deramai sveiku protu paneigti. Tai patvirtina tekstai.
Taip pat buvo apeliuota dėl samprotavimų bobiško pobūdžio, kas taip pat darosi aktualu Lietuvai ir ne tik jai tam vis labiau įsigalint tiek bendrai viešajame diskurse, tiek valstybės valdyme.
Tokio subobėjimo pasekme laikau ir 1938 metų ultimatumo priėmimą, na, ir kas be ko, bandymus tai pateisinti.
Manau, kad vidaus (tarpusavio) santykiuose visuotinai įsigalinti bobiško gudravimo psichologija Lietuvai garbės nedarė, nedaro jos ir šiuo metu.
Melavimai sau – Lietuvos prie gero nevedė ir neves.
Būkime stačiokai gerąja prasme ir tas tvaikas, smaugiantis Lietuvą ir apskritai pasaulį, sklaidysis.
Tai – mano samprotavimų čia principai.
Deja ne, nes jūs neparodėte nė mažiausio noro suprasti koks buvo prieškarinės Lietuvos demografinis, kultūrinis ir ekonominis potencialas, neparodėte nė mažiausio noro išgirsti savo oponentą šiuo klausimu. O būtent tai ir yra mūsų nesutarimo priežastis. Juk jei lietuvių tauta savo tautinės savimonės lygiu, savo kultūriniu ir ekonominiu potencialu yra lygi lenkų tautai, ką jūs tiesiogiai ir netiesiogiai įrodinėjate, tuomet jūs teisus – ultimatumo priėmimas buvo tragedija. Aš gi teigiu, kad Lietuva ultimatumo išvakarėse tik priartėjo prie savo tautinės konsolidacijos, bet jos neįtvirtino. Jei taip, tuomet ultimatumo priėmimas ne tragedija, o tik preliudija būsiemiems mūšiams. Jūsų gi teiginiai, tokie kaip “Dangstomasi kažkokiomis pramanytomis kovomis su lenkiškumu, tai spekuliacijos, o ne istoriko kalba” man akivaizdžiai liudija, kad jūs neturite elementariausio supratimo apie realius tautinius santykius to meto Lietuvoje. O jie tokie: visoje pakaunėje ir didelėse teritorijose tarp Kauno, Kėdainių, o taip pat Ukmergės ir Trakų (Kaišiadorių) apskrityse, taip pat sporadiškai Panevėžio ir Utenos apskrityse lenkiškumas ultimatumo priėmimo išvakarėse buvo tik nuslopintas, bet jokiu būdu negalima teigti, kad garantuotai galutinai įveiktas – tam reikėjo laiko). Pasiskaitykit to meto spaudą (ne šiaip vieną kurį laikraštėlį, bet įvairių ideologinių srovių spaudą), ypač paanalizuokit Vilniaus vadavimo sąjungos darbą, tada suprasit kur to meto lietuvių visuomenės veikėjai matė kovos prasmę – o būtent lenkiškumo įveikime laisvosios Lietuvos teritorijoje. Bet apie tai su jumis bergždžia kalbėti. Jūs temąstote propagandinėmis klišėmis.
Reziume: negalima apgailestauti dėl to, ko ir neįsisąmoninai kaip svarbiausio tikslo. Svarbiausias tikslas – toks lietuvių tautos savimonės sustiprinimas, kad jau niekas per amžiais tautos savimonės pamatų nebegalėtų paplauti. Ultimatumo priėmimas šio tikslo siekimo nesustabdė (jau vien tai, kad po ultimatumo priėmimo demonstratyviai 1938 m. konstitucijoje įrašytas straiosnis apie Vilnių kaip Lietuvos sostinę – pasiskaitykit to meto laikraščius kaip tai buvo vertinama). Kova už tautą tęsėsi toliau. Ir tęsiasi iki šiol.
O jums linkiu išmokti išgirsti savo oponentus, o ne vien kategoriškai teigti savo tiesas.
Dar patikslinsiu, kad nekiltų bereikalingų ginčų. Turėtų būti: Reziume: negalima apgailestauti dėl to, ko ir neįsisąmoninai kaip svarbiausio tikslo, o būtent Vilniaus krašto atgavimo. Svarbiausias tikslas – toks lietuvių tautos savimonės sustiprinimas, kad jau niekas per amžiais tautos savimonės pamatų nebegalėtų paplauti. O stipri, savimi pasitikinti tauta dėtų visas pastangas atgauti savo sostinę Vilnių. Ir ne tik Vilnių – ir Gardiną, ir Seinus ir kitas mūsų žemes.
Ir dar. Iliuzijos, kad po karo Lietuva būtų galėjusi egzistuoti liaudies respublikos statusu. Lemia ne formalūs teisiniai dalykai, o realus vienos ar kitos valstybės ar tautos potencialas. Liaudies respublikos stausas buvo suteiktas toms valstybėms, kurių sovietai nebūtų sugebėję sovietizuoti tokiu mastu, kaip tai buvo padaryta su respublikomis, įėjusiomis į SSRS sudėtį. Lenkija, Vengrija, Čekoslovakija, Jugoslavija pagal žmonių skaičių , ekonominį ir kultūruinį potencialą buvo nepalyginami galingesnės už Lietuvą (o tokios valstybės kaip Bulgarija ar Albamija pernelyg nutolusios nuo SSRS). Vilnius Lietuvai tarp kitko taip pat buvo grąžintas ir leista jį padaryti Lietuvos SSR sostine tik dėl to, kad visa didžioji tautos dalis vienareikšmiškai laikė jį savo sostine ir jokiomis aplinkybėmis nebūtų susitaikiusi su jo perdavimu Baltarusijos SSR (kas jau buvo numatyta). Taigi, ir vėl nulėmė realūs veiksniai, o nežkokie teisiniai dalykai. Paprasčiausiai nenorėta turėti papildomų rūpesčių – griežtai antisovietiškai nusiteikusios 2, 5 milijonų tautos. Taigi, kaip matom, realiai atlktas darbas (20 metų sąmoningai tautoje buvo palaikoma viltis, kad Vilnius bus atgautas – o juk tai realus Vilniaus vadavimo sąjungos darbas) visada atneša vaisius. Būtent šis darbas ir sukūrė realybę, į kurią turėjo atsivelgti ir pasaulio galingieji (Stalinas)
Paties samprotavimuose nėra logikos, kaip po karo galėjo veikti teisiniai dalykai, t.y. Lietuvos nepriklausomos valstybės statusas, kai jo dar 1940 metais nebeliko. Absurdas. O kad teisinis statusas po karo galėjo turėti įtakos vienokio ar kitokio laipsnio nepriklausomybės išsaugojimui iš dalies rodytų Suomijos išsilaikymas vadinamomis filendizacijos aplinkybėmis.
Jeigu dėl Lenkijos potencialų tai apskritai jie atsirado iš Stalino jai prilipdytų Vokietijos (buvusios Prūsijos) žemių, beje, ir net dalies etnografinės LDK teritorijos 1920 metais Rusijos pripažintos Lietuvai. O Stalinas galėjo tos Lenkijos ir nelipdyti. Didelę tų žemių dalį prisiskirti Rusijos federacijai, o maždaug Baltarusijos dydžio Lenkiją priimti į Tarybų sąjungą tarybine respublika. Pasipriešinusius tam, kaip ir lietuvius – Sibiran, į gulagus. Taigi to potencialo būtų, kaip nebūta.
Beje, paties tendencingumas Lietuvos atžvilgiu akivaizdus. Tokiu atveju kalbos su pačiu tuščios… – arabų nepripūsi.
Nejuokinkit žmonių: padalijau, prilipdžiau teritorijas, gyventojus perkėliau. Iš Lenkijos padariau Baltarusijos teritorijos respubliką. Rašot tarsi Lego kaladėlėmis žaisdamas. Prieš rašydamas bent kiek mąstykit apie realybę. Paėmiau popieriaus lapą pabraižiau ir viskas gausis kaip nori. Absurdas. Politika turi reikalo su konkrečiais žmonėmis, turinčiais tam tikrus siekius, troškimus, norus, ir didesnę ar mažesnę valią siekti savo tikslų. Lenkai turėjo ir turi valios siekti savo tikslų – nereikia nuvertinti savo priešininkų, o jūs kaip matau linkęs iš savo priešininkų padaryti karikatūras – tarsi nuo to Lietuvai būtu lenvgiau. Manot, kad Lenkijos teritorijos išplėtimas Vokietijos sąskaita neatspindėjo lenkų siekių? Nepaistykit niekų. Dėl lenkų trėmimo – tarsi įmanoma masiškai ištremti labai stiprią tautinę savimonę turinčią didžiulę tautą? Ar jūs bent pamąstėt koks rusų ir lenkų gyebntojų santykis? Ar toks labai jau didelis skirtumas? Dar kartą kartoju: mąstykit realiai. Dėl Suomijos. Suomija pasipriešino ir pasipriešino realiai. Realioje geopolitnėje situacijoje pastangos ją nukariauti būtų per daug kainavę. Todėl Suomija ir išliko.
Dėl mano “tendencingumo” Lietuvos atžvilgiu. Įdomu kas tendencingesnis: ar tas, kuris pristato tautai realų priešininką ir taip paskatina ją mobilizuotis realiam pasipriešinimui ar tas, kuris paverčia priešininką karikatūra, šiaudine žvirblių baidykle? Man rodos atsakymas aiškus.
Nereikia teisinti betvarkės – turėjo ginti šalį, o negynė.
Man paties tiesos yra buitinės sąmonės lygio žmogaus, gal net su “bobiškumo” apraiškomis – “išgirstate” tai, ko ir nėra pasakyta. Niekas nesako, kad lenkų tautą Stalinui būtų buvę galima ištremti. Užteko ištremti dalį, kaip buvo padaryta su Lietuva, Latvija, Estija arba čečėnais, Krymo totoriais, čerkesais, kitomis Kaukazo tautomis, o likusieji 10-15 milijonų būtų sau gyvenę Baltarusijos dydžio teritorijoje TSRS sudėtyje sąjunginės respublikos teisėmis. Tai stalinizmo laikotarpiu buvo visiškai galima realybė, o ne Lego kaladėlių dėlionė, kaip pačiam atrodytų. Juo labiau, kad kaip dabar yra, taip ir tais laikais Lenkijos gyventojų lenkiškumas nebuvo vienalytis, tad buvo ir galimybė panaudoti vienų prieš kitus.
Niekas nelaiko Lenkiją buvus “šiaudine žvirblių baidykle”, tačiau galimybė atmesti Lenkijos 1938 metų ultimatumą buvo reali, jo priėmimas yra gėdingiausias Lietuvos istorijos faktas. Jam nėra jokių objektyvių pateisinimų. Tai baisi to meto valdžios dėmė, jos neryžtingumo pasekmės – žingsnis į nepriklausomybės praradimą.
Lietuva tuo metu buvo valstybė, o ne koks nors skuduras Lenkijai kojoms valytis, kaip pats šokote įrodinėti, ir į pažeminantį Lenkijos ultimatumą privalėjo ryžtingai atsakyti.
Beje, pagal kokią logiką savęs niekinimas mobilizuoja pasipriešinimui, o nėra akivaizdi destrukcija, kapituliacija be pasipriešinimo.
Lietuva tokiam panikavimui turi gerą atsakymą, – bijai vilko, neik į mišką.
Pasikartosiu, įkalbėti sveikam ligos – nepavyks, lenkiški aiškinimai – nepraeis.
Bobiškumą sau pačiam pasilaikykite: pasiskaitęs populiarių knygučių drįstate samprotauti “žinančiojo” tonu. Aš gi remiuosi archyviniais dokumentais. Pats tuo tarpu tų dokumentų nei matėte, nei juo labiau savo ramkose turėjote, o bandote vaizduoti vos ne profesionalų istoriką.
Šiaip jau aš džiaugiuosi tamstoss aantilenkišku nusistaymu, nes Lenkija, o ne Rusija šiame istorijos etape yra pagrindinis Lietuvos priešas. Tik gaila, kad kai kurios idėjos fix taip aptemddo tamstos sąmonę, kad nebesugebate blaiviai mąstyti. Bet apiee tai vėliau.
Ir kas, gi, tada buvo Lietuvos priešai? 🙂
Komentatoriui “Kažin”. Jūs kartojate tas pačias nesąmones: rašote, kad užtektų ištremti dalį lenkų tautos, o likę 10 – 15 milijonų būtų gyvenę Baltarusijos teritorijos dydžio sąjunginėje respublikoje. Jūs orientuojatės bent apytiksliai kiek prieš karą Lenkijoje gyveno žmonių? Apie 28 milijonai (nepretenduoju į tikslius duomenis) žmonių. Tarkim apie trečdalį sudarė kitataučiai. Bet kuriuo atveju lieka apie 21 milijonaas lenkų
Ar jūs nemanot, kad 6 – 10 milijonų tremtinių švelniai tariant absoliuti fantastika, o gal net pretenduotų į psichopatiją? Galų gale tokia versija visiškai prieštarauja žinomiems istorijos faktams. Paaiškinkit, kas vertė Staliną sudarinėti sutartis su komunistine Liaudies Lenkija dėl SSRS teritorije gyvenančių lenkų tautybės asmenų repatriacijos? Stalinas juos tikrai galėjo ištremti. Taip pat ir dėl lenkų tautinės savimonės – deja, lietuviai tikrai tokia negalėjo pasigirrti. Per vissą tarpukarì mūsų savimonė nuolat stiprėjo dėkka nuoseklaus mūsų politinio ir kultūrinio elito darbo. Ir iš tiesų 4-o dešimtmečio anoje pusėje įvyko galutinis perssilaužimas lietuviškosios saavimonės ir lietuvių kalbos naudai. Bet tik tada (kalbininkas Zinkevičius liudija, kad tik apie 1935 – 1937 m. Ukmergės gimnazijojee mokiniai per pertraukas pradėjo kalbėti lietuviškai – iki tol vyravo lenkų kalba. Čia tik vienas faktelis – daug tokių galima pateikti). Vienu žodžiu, priimkim realybę tokià kokia ji yra irr nuo jos atsispirdami kurkim savo ateitì.
Komentatoriui “Kažin” dėl savęs niekinimo. Aš pasisakau už realų darbą, tautos stiprinimą, raumenų auginimą – kultūrinių, ekonominių. Užsiauginkim raumenis ir tada muškimės. Tarpukaryje Lietuvaa kaaip tik auggino raumenis. Augino nuosekliai. Ir pamažu – per 20 metų – sudorojo lenkiškumą Lieetuvoje. Būtent sudorojo. Aš pasisakau už tos pačios politikos pratęsimą.
Lietuvai tų “raumenų” 1938 metais pakako tam, kad būtų iš ko duoti Lenkijai grąžos… Lietuvos valdžia kapituliavusi prieš Lenkijos ultimatumą, neginčijamai pasielgė gėdingai.
Beje, panmiršote iš priskaičiuoto 21 milijono lenkų atimti milijonus, kurių Lenkija neteko per karą, ir tuos milijonus, kurie būtų gyvenę galimai prie Rusijos fedaracijos, o ne prie Lenkijos prijungtose buvusios Prūsijos žemėse. Tai va pačiam ir ta psichopatija dėl trėmimų galimumo ir tokio veiksmo efektyvumo.
Kas dėl repatriacijos, tai ji vykdyta ir taip, kad Gomulkos ir Stalino funkcionieriai važinėjo po Sibirą ir ištremtiems lietuviams siūlė užsirašyti lenkais. Žadant, kad tada jie būtų paleisti iš tremties, keltųsi į Lenkiją ir ten Vroclavo ir Ščecino srityse gautų nuosavybės teise nuo 50 iki 100 ha ūkius. Tačiau tokia akcija atrodo pasisekimo nesulaukė, mažai kas iš lietuvių sutiko atsisakyti savo tautybės. Taigi, siautėjant stalinizmui, būti lenku buvo netgi saugiau…
Skirta Alke pasivadinusiam vardu “Lietuvis” (į 2012 09 28 12:40 ir 2012 09 28 12:55 komentarus).
Dejuoki nedejavęs dėl “nenoro suprasti”, bet faktas, kad šįsyk lietuviu pasivadinusiai personai pamokyti sveiką lietuvį lenkiškos Lietuvos istorijos nepavyko – nepadėjo net mokytojo tonas. Į lenkiškus pamokymus dėti lūkesčiai liko nepateisinti.
Akivaizdu…, kad toliau klausyti lenkiškų pamokymų, pasirodo pridengtų vardu “Lietuvis”, garbinga nebūtų. Tai ir viskas…
“patiekalai” laukia – paruošti: nesustabdomi/nebaigti
1793 m. ir
http://www.genocid.lt/Leidyba/5/Nijole.htm
1944 m. pabaigoje nežinomo partizanų dalinio laikraštis „Į kovą“ paragino saugoti žmones, valstybinį ir asmeninį turtą, kaupti ginklus ir organizuotis kovai. Šį sprendimą motyvavo tuo, kad „baisi ir buvusi galinga karo mašina jau baigia susidėvėti“, t. y. išsivadavimo kovos prasmingos kaip tik tuo momentu, kai sovietinė Rusija yra nualinta karo su nacistine Vokietija. Visame krašte jau veikė partizanų daliniai ir, artėjant Antrojo pasaulinio karo atomazgai, o NKVD kariuomenės daliniams Lietuvoje vykdant nežabotą terorą, jau nebegalėjo kilti klausimas – priešintis ar ne? Klausimas buvo tik toks: koks realiausias nepriklausomybės atgavimo būdas? Tokie būdai buvo du: diplomatinis, jei didžiosios valstybės, vykdydamos Atlanto chartiją, pareikalautų, kad sovietinė armija pasitrauktų iš okupuotų kraštų, ir karinis, jei kiltų ginkluotas konfliktas tarp buvusių Antrojo pasaulinio karo sąjungininkių.
1945 m. pradžioje pasirodė pirmieji Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių nesutarimo požymiai: 1945 m. kovo 19 d. SSRS denonsavo 1925 m. sutartį su Turkija ir sukėlė įtampą regione; 1945 m. balandžio 25 d.–birželio 26 d. San Francisko konferencijoje buvo įkurta Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) ir svarstomas valstybių dalyvavimas jos veikloje. Sovietų Sąjunga kaip savarankiškas valstybes pareikalavo į šią organizaciją pakviesti Baltarusiją, Ukrainą, Lenkiją ir Lietuvą. Tai buvo ne tik noras pasididinti mandatų skaičių, bet ir siekis užsitikrinti tarptautinį pripažinimą, kad okupuoti kraštai yra suverenūs. Baltarusija ir Ukraina tapo JTO narėmis. Dėl Lenkijos Vakarų valstybės nusileido kiek vėliau. Lietuvos SSR tapus JTO nare, jokie tarptautiniai pasitarimai ar taikos konferencijos Lietuvos nepriklausomybės klausimo būtų nekėlę. Buvo aišku: jei Lietuva nekovos su okupantais, gali pasikeisti dar 1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės sekretoriaus paskelbtas nusistatymas nepripažinti Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą. Vis dėlto 1945 m. kovo 3 d. JAV valstybės sekretorius pakartojo, kad Baltijos valstybės tebelaikomos nepriklausomomis valstybėmis ir Sovietų Sąjunga negali joms atstovauti. Taigi Teherano konferencijoje sąjungininkai neprieštaravo Josifo Stalino norui turėti neužšąlančius Baltijos uostus, Jaltos konferencijoje nusileido Sovietų Sąjungos protestams dėl Stanislavo Mikołajczyko vyriausybės Lenkijoje, o dabar Vakarų pozicija po truputį keitėsi. Todėl buvo prasminga neleisti Lietuvoje kurti administracinių okupacinės valdžios organų ir naikinti kolaborantus, kurie ne tik padėjo okupantams vykdyti represijas, bet ir būtų aktyviai prisidėję (panašiai kaip 1940 m.) įteisinant sovietinės Lietuvos statusą. Lietuvos gelbėjimo taryba nedviprasmiškai pareiškė, kad „Laisvosios Lietuvos armija niekur nekliudė Raudonosios armijos veiksmams prieš hitlerinę Vokietiją ir toliau niekur nekliudys, jeigu nebus jų užpulta“ ir kad Lietuvoje „vyksta sukilimas prieš neregėto žiaurumo Tarybų Rusijos diktatūros okupaciją“. Partizanai ėmėsi aktyvių akcijų – puolė miestelius, naikino okupacinės valdžios administracines įstaigas, priešinosi sovietinei žemės reformai, areštams ir mobilizacijai į Raudonąją armiją; tuo siekė įrodyti, kad Lietuvoje iš viso nėra sovietų valdžios arba kad ji yra neteisėta.
Priartėjus Vokietijos kapituliavimui ir laukiant politinių diplomatinių sprendimų partizanų veiksmai šiek tiek susilpnėjo. 1945 m. gegužės 7 d. Juozo Vitkaus parengtuose organizaciniuose nurodymuose pabrėžta, kad pagrindinis partizanų uždavinys – „kuo pilniau paruošti mobilizaciją“. Uždrausta vykdyti bet kokias operacijas, išskyrus „su tikslu išvaduoti vežamus suimtuosius ar sutrukdyti ūkių plėšimą bei naikinimą“. Rengiantis visuotiniam sukilimui numatyta mobilizuoti visus tarnavusius kariuomenėje vyrus (iki 35 m. amžiaus) ir netarnavusius savanorius, turinčius ginklą ar susisiekimo priemonę.
Potsdamo konferencija (1945 m. liepos 17 d.–rugpjūčio 2 d.) vilčių nepateisino. Karaliaučius buvo atiduotas Sovietų Sąjungos globai, tačiau einamiesiems klausimams spręsti buvo įkurta keturių valstybių užsienio reikalų ministrų taryba. Komentuodamas Potsdamo sprendimus, Dzūkų grupės vadas J. Vitkus rašė: „Toje konferencijoje reikėjo pirmoje eilėje išspręsti žymiai didesnes ir sunkesnes problemas“, o kitas (tokias kaip „mūsų krašto likimo klausimas“) „vis dar teko atidėti kitam, vėlesniam laikui, kai labiau subręs sekančiųjų problemų sprendimui reikalingos sąlygos“. J. Vitkus neprarado vilties, kad Lietuvos nepriklausomybės klausimas gali būti sprendžiamas derybomis su sovietais, gal net mainais už dalį vokiečių laivyno, tačiau realiau tikėjosi „visų Europos tautų karo su bolševikais“. Viena buvo aišku: nustojus ginklu priešintis okupacinei valdžiai vargu ar Vakarų valstybės grįžtų prie Baltijos valstybių bylos. Bet kuriuo atveju pati Lietuva privalėjo ruoštis perimti krašto valdymą ir sienų apsaugą, todėl 1945 m. spalio 28 d. J. Vitkus pradėjo rengti „Organizacinį Lietuvos išlaisvinimo planą“.
http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=5137&Itemid=358
Komentatoriui “Kažin”, laikančiam save “sveiku” lietuviu: dar kartą nuoširdžiai linkiu tamstai išmokti girdėti savo oponentus. Tikiuosi, kad kuriant lietuvišką Lietuvą būsime toje pačioje pusėje. Nepaisant visko, man buvo malonu su jumis diskutuoti. Sėkmės jums.
dėkoju visiems, kurie racionalia polemika papildė mano straipsnį. Ji naudinga tik tada, kai nėra asmeniškumų, ne puolama, o gin čijama, ne koliojimasi (kaip kituose portaluose), o veikia pagarbos, tolerancijos principas. Pirmyn taip[ ir toliau, jeigu bus dar ką kam pasakyti… Dėkoju!
Nugalėtojų triumviratas
1941 m. rugpjūčio 12 d. Roosevelto ir Churchillio paskelbta Atlanto chartija Baltijos tautoms, kovojusioms dėl savo nepriklausomybės, „tapo nelyginant Šventuoju Raštu.“ (34) Atlanto chartija skelbė, kad po karo bus atkurta laisvė ir nepriklausomybė bei nebus pripažinti jokie teritoriniai pasikeitimai. Amerika ir Anglija gerbs suverenią piliečių teisę išsirinkti savo vyriausybę.
Šių dorybingų nuostatų Amerikos ir Anglijos vadovai laikėsi dar iki 1941 m. gruodžio mėnesio, kai britų užsienio reikalų ministras derėjosi Maskvoje dėl sąjungos sąlygų, tačiau jau 1942 m. balandžio mėn. nusprendė šių nuostatų nepaisyti. Prezidentas Rooseveltas pareiškė, kad „Rusijos armijos, Vokietijai žlungant įžengs į Baltijos valstybes ir nė vienas iš mūsų negali panaudoti jėgos joms iš ten išprašyti.“ (35) 1943 m. gruodžio 1d. per privatų susitikimą Teherane su Stalinu, Rooseveltas šypsodamasis pasakė: „Kai rusų armijos tuos kraštus iš naujo okupuos, neketinu dėl jų ateities kariauti.“ O kai Stalinas nusišypsojęs pro ūsus pastebėjo: „Tačiau Jungtinėms Valstijoms didelis keblumas bus referendumas ir tautų apsisprendimo klausimas. Tarptautinė bendruomenė norės, kad žmonių valia būtų vienaip ar kitaip pareikšta.“ Tačiau diktatorių visiškai nuramino Roosevelto pasakyta frazė: „Vis dėlto esu įsitikinęs, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės balsuos už susijungimą su Sovietų Sąjunga.“ (36) Nepaisant to, kad ir Maskva, 1942 m. sausio 1 d. prisijungusi prie Atlanto chartijos, nuo jos principų atsimetė, bet ir 1944 m. vasario mėn. Jaltos konferencijoje užgrobtų Pabaltijo valstybių nepriklausomybės atkūrimo reikalo trys didžiūnai net nepalietė. Na, o Churchillis Jaltos konferencijoje pareiškė, kad „visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangesnio už maršalo Stalino esybę“ ir net pranašavo: „Stalinas ves mus į kovą su skurdu, netvarka, chaosu, priespauda.“ Gal dėl to britų premjeras 1945 m., jau sutriuškinus nacistinę Vokietiją, atidavė į Stalino gulagus keletą milijonų Sovietų sąjungos pabėgėlių ir karo belaisvių atsidūrusių Vakaruose ir pasiryžusių negrįžti į „tautų vado rojų“. Demokratijos šulai pamynė esminį jos įstatymą – teisę laisvai pasirinkti.
Epilogas
„Nes jei 1940 m. būtų buvę paskutinės Lietuvos priešaky kiti vis tiek lietuvių tautos ir valstybės likimas būtų buvęs toks pat.“ (37) Čia Raštikis dalinai teisus tik dėl Lietuvos likimo karo metu, tačiau jei Lietuva būtų atsiėmusi Vilniaus kraštą (kai kurie vadovybės nariai tą siūlė), tuomet nebūtų buvę 1939 m. rugsėjo 28 d. Molotovo-Ribbentropo pakto „Papildomojo slaptojo protokolo“, o Lietuva būtų likusi Vokietijos interesų sferoje, protektoratu, tačiau po karo, sprendžiant Rytų Europos valstybių likimą, Lietuva galėjo tapti Sovietų sąjungos satelitine valstybe, kaip Vengrija, Čekoslovakija, Rumunija, nes nebūtų buvę sovietų sukurto „teisinio“ pagrindo – jos įjungimo į „sovietinių respublikų šeimą“.
Visa tai būtų vertę Rooseveltą ir Churchillį lengviau apsispręsti ar suderinama su istorine JAV ir D. Britanijos garbe, sulaužant dorybingus karo meto pažadus – Atlanto chartiją, atiduoti Lietuvą, o gal ir kitas iki karo nepriklausomas Baltijos šalis, sovietų bolševikiniam – komunistiniam viešpatavimui. Iliuzinis „teisinis“ pagrindas buvo sukurtas 1940 metais, prieš prasidedant Vokietijos nacių ir sovietų karui, nes Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, buvo pravestas „Liaudies seimo“ rinkimų farsas ir po to sekęs Lietuvos Kominterno vadovaujamos delegacijos prašymas diktatoriui Stalinui – priimti Lietuvos sovietinę respubliką į Sovietų sąjungą.
Lietuvos diplomatinių atstovų protestai, 1940 m. liepos 21 d. – rugpjūčio 4 d. solidariai pareikšti Europos valstybių ir JAV vyriausybėms apie Sovietų sąjungos brutalią agresiją prieš Lietuvą, formaliai atskleidė, jog Lietuvos inkorporavimas į Sovietų Sąjungą neturi jokios teisinės galios.
Jau 1940 m. liepos 2 d. Kazys Škirpa ėmėsi žygių sudaryti Lietuvos tautinį komitetą, o jam vadovaujant 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne įkuriamas Lietuvių aktyvistų frontas. LAF-as pradėjo ir sėkmingai įvykdė 1941 m. birželio 23 d. sukilimą prieš okupacinę sovietų valdžią. Jie dar prieš vokiečiams įžengiant į Kauną suformavo Laikinąją Lietuvos vyriausybę bei visoje šalyje paėmė valdžią į savo rankas. Tokiu būdu buvo nuplauta Smetonos ir Merkio vyriausybės nesipriešinimo okupantui gėda ir visas pasaulis sužinojo apie lietuvių tautos ryžtą būti laisviems. Deja, vokiečių civilinė okupacinė valdžia, po pakartotinų derybų 1941 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos Laikinąją vyriausybę privertė atsistatydinti. Apie tuos įvykius sovietinis okupantas apie 50 metų skleidė šmeižtą, naikino ir persekiojo sukilimo dalyvius. Maskva pasauliui tvirtino, kad esą sukilimo dalyviai buvę vokiečių parankiniai. Nors pats organizatorius Kazys Škirpa vokiečių buvo internuotas ir neišleistas į Lietuvą vadovauti Laikinajai vyriausybei ir po šešių savaičių egzistavimo naciai ją uždraudė. Vadinasi, vokiečiai iš pat pradžių trukdė sudaryti Lietuvos Vyriausybę. Svarbiausia tai, kad Birželio sukilimas Maskvai buvo tarsi ašaka gerklėje ir neigė jos propagandą apie komunistų atliekamą tautų „išlaisvinimo“ misiją Europoje.
Kokia ideologija gali pasipriešinti bolševizmui?
Kaip galingųjų jūrinių valstybių geopolitinis teatras rutuliojosi tarpukaryje? Jas neramino Sovietų Sąjungos susikūrimas ir jos vadovaujamos tarptautinės komunistinės organizacijos – Kominterno veikla. Kokia jėga galėtų sutramdyti milžinišką valstybę, apginkluotą patrauklia masėms ideologija, tačiau praktiškai taikoma tautoms skaldyti ir valstybėms iš vidaus sprogdinti? Galingieji ir finansiniai magnatai, vadovaudamiesi geopolitine teorija, matė, po Pirmojo pasaulinio karo nuskriaustoje Vokietijoje slypinčią jėgą, galinčią sustabdyti besiplečiančią komunizmo grėsmę. Kokia ideologija galėtų apginkluoti Vokietiją? Prieita prie nacionalizmo ideologijos, kuri geriausiai patenkintų po karo pažemintų vokiečių ambicijas ir tarnautų kaip antipodas Komunistiniam internacionalui. Vokietijos Nacionalsocialistų partija pradėjo augti kaip ant mielių, jų ideologijos įrankiu tiko būti Adolfo Hitlerio asmenybė. Kaip laikas yra ideologijos kalinys, taip asmenybės tėra ideologijos įrankiai. „Hitleris – stiprus žmogus ir Vokietijai jo reikia. Žydais Hitleris vadina tik Galicijos žydus, kurie po karo užplūdo Vokietiją. Grynai vokiškos kilmės žydus jis pripažįsta kaip absoliučiai lygiaverčius“, (4) – pareiškė Hamburgo bankininkas Warburgas perduodamas pinigus Hitleriui. Kaip rašo šveicaras Renė Sonderregeris 1948 m. išleistoje knygoje „Ispaniška vasara“, – „Žmogus, kurį bankininkai pasiųsdavo į Vokietiją, buvo jaunasis Warburgas, protingas, išsilavinęs ir gerai mokėjęs vokiškai. Su pačiomis solidžiausiomis rekomendacijomis Warburgas atvyko į Vokietiją. Veikiai Miunchene susitiko su Hitleriu, kuris labai mielai sukirto rankomis su turtingu amerikiečiu“ (5). Ir pradėjo nacionalsocialistams plaukti dešimtys milijonų dolerių, ypač dideles sumas skirdavo aukščiausią postą firmoje „Royal Dutch Shell“ užimantis seras Henris Deterdingas. Vokietijos atgimimas jam buvo laidas, kad pasaulis bus išgelbėtas nuo bolševizmo. Už sero Henrio nugaros stovėjo „Shell“ firmos įkūrėjas Markas Samuelis, žydas, kuris kadaise Rytų Azijoje rinkdavo kriaukles ir Londone jas paversdavo pinigais. Amerikiečių pinigų srautas plaukė toliau, todėl iš keturiasdešimties Vokietijos partijų daugiausia narių turėjo NSDP ir Komunistų partija, finansuojama iš Rytų.
Nacionalsocialistai imponavo ir diktatoriui Josifui Stalinui puoselėjusiam viltis Vokietijos agresiją nukreipti į Vakarų Europos valstybes ir išorinio jūrinio žiedo atstovę D. Britaniją. Planuota, kad po kovų su Vakarų demokratinėmis valstybėmis, susilpnėjusi Vokietija būtų sutriuškinta puolamojo Sovietų kariuomenės smūgio. Sovietų sąjunga, vadovaudamasi marksizmo-leninizmo doktrina pasirodytų Vakarams kaip išvaduotoja ir taip komunizmas nugalėtų visoje Europoje. Pirmasis karinis susidūrimas bei valstybės sprogdinimas iš vidaus buvo 1936 m. Kominterno išprovokuotas pilietinis karas Ispanijoje. Čia ir įvyko pirmasis komunistų ir nacių susidūrimas bei jų karinės technikos išbandymas – dalyvavo Sovietų ir Vokietijos aviacijos ir tankų pajėgos. Ispanijos kare su užsidegimu dalyvavo ir komunistuojantys lietuviai Andrius Bulota, Jokūbas Smuškevičius ir kt.
Žvelgiant į Lietuvos geopolitinę situaciją, galima teigti, kad Smetona, reaguodamas į besikeičiančią situaciją Europoje, 1934 m užsienio reikalų ministru paskyrė Stasį Lozoraitį. Vykdydamas prolenkišką politiką ir nuolaidžiaudamas, Lozoraitis siekė panaikinti konflikto židinį Rytų Europoje, kita vertus, atrodo, kad išorinio jūrinio žiedo galingieji tikėjosi, jog sprendžiant Vilniaus klausimą gali įsiliepsnoti karinis konfliktas tarp trijų vanagų, nes po karo ir nuskriaustoji Vokietija, ir Sovietų sąjunga buvo labai nepatenkintos išsiplėtusia Lenkija.
Vanagų agresyvumo preliudija
Ši Lozoraičio politikos kryptis, aišku ne be prezidento pritarimo, davė gėdingus rezultatus – Lenkija, nieko neįsipareigojusi dėl Vilniaus krašto, privertė Lietuvą priimti 1938 m. kovo 17 d. ultimatumą, o pats Lozoraitis atlikęs „meškos paslaugą“ atsistatydino. Tiesa, prezidentas Smetona atsistatydinimo nepriėmė ir jam ministro kėdėje dar teko dirbti iki gruodžio 5 d.
Kaip tik, prieš ketvertą dienų, iki lenkams įteikiant ultimatumą Lietuvai, kovo 13 d. Hitleris prie trečiojo Reicho prijungė Austriją. Anglijos telegramų agentūros atstovas kovo 18 d. pranešė iš Talino (matyt buvo skirta Lietuvai pagąsdinti, kad ji be pasipriešinimo sutiktų su Lenkijos reikalavimais): „Lenkų kariuomenės motorizuotieji padaliniai sukoncentruoti dviejuose lenkų – lietuvių pasienio punktuose. Gavus neigiamą atsakymą į ultimatumą, lenkų kariuomenė įsiveržtų į Lietuvos teritoriją ir žygiuotų Kauno kryptimi.“ (11) Lenkijos karo atašė Lietuvoje L. Mitkiewiczius vėliau rašys savo atsiminimuose: „Beckas (Lenkijos užsienio ministras – aut. past.) norėjo pasekti Hitlerio pavyzdžiu su Viena, tačiau neturėjo pakankamai drąsos surizikuoti – įjoti į Kauną ant balto žirgo.“ (12) Britų užsienio reikalų ministro pavaduotojas Alexanderis Cadoganas, atskleisdamas savo įžvalgas ateičiai, dienoraštyje įrašė: „Lietuva išsikapstė, bet tik šiuo momentu.“ (13) Galima išvada – tai, ką padarė sovietai su Lietuva 1940 metais birželio 15 d., lenkai buvo pasirengę padaryti dvejais metais anksčiau.
Vanagų agresyvumas dar tuo nesibaigė, 1938 m. spalio mėn., laiminant Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai, Miuncheno konferencijoje vyko Čekoslovakijos dalybos: Vokietija atplėšė Sudetų kraštą, o Lenkija – Uzolzės sritį su Tesino miestu (apie šią lenkų agresiją mūsų istoriografijoje dažnai nutylima). Tenka pastebėti, kad Lenkija agresyvią politiką kaimynų atžvilgiu vykdė nuo valstybės atsikūrimo iki 1939 m. balandžio 28 d., kai Hitleris pareiškė, jog nutraukia 1934 m. sudarytą lenkų ir vokiečių draugystės sutartį (Pilsudskio ir Hitlerio paktą), prieš tai, dar 1938 m. spalio 24 d., pareikalavęs Lenkiją grąžinti Gdanską (Dancingą). Tačiau Varšuva, vadovaudamasi jūrinių valstybių patarimu ir palaikymu, atsisakė jį grąžinti, tuo sukeldama Europos centre įtampą, vedančią į karinį, buvusių 1934 m. draugystės sutarties subjektų, susidūrimą.
Manytina, kad jūrinio žiedo valstybių strategai ėmėsi dviejų antipodų – nacionalsocializmo ir komunizmo, o gal tiksliau dvynių – Vokietijos ir Sovietų sąjungos, teritorijų suartėjimo ir galų gale jų karinio susidūrimo strategijos.
– mokslas ar viešpataujančio politinio elito ideologinė tarnaitė?
– respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/istorija__mokslas_ar_viespataujancio_politinio_elito_ideologine_tarnaite/
Kas nutiko, Vilniau, kodėl negerbi istorijos?
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/kas_nutiko_vilniau_kodel_negerbi_istorijos/
Istorija – mokslas ar viešpataujančio politinio elito ideologinė tarnaitė?
– respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/istorija__mokslas_ar_viespataujancio_politinio_elito_ideologine_tarnaite/