G. Navaitis. Koalicijos siūlymas išgirstas

Lietuvoje nebalsuoja trys iš penkių turinčių rinkimų teisę piliečių. O iš balsavusių kone penktadalis savo balsus skiria partijoms, kurioms nepavyksta peržengti 5 proc. barjero.

Didžiąsias partijas aptarnaujantys politologai lengva ranka priskiria šiuos nebalsavusius ar balsavusius „ne už tuos, už kuriuos reikia“ prie nesidominčių, neišprususių, laukiančių „gelbėtojo“ ir pan. Taigi bando įteigti ir jiems, ir didžiųjų partijų elektoratui, kad kone du trečdaliai Lietuvos piliečių nieko nenutuokia ir yra nesvarbūs.

Be abejo, yra ir tokių, tačiau jiems priskiriamųjų skaičius akivaizdžiai per didelis. Logiškiau būtų teigti, kad šie žmonės nusivylė esama politine sistema ir nesitiki jos permainų. Nesitiki nereiškia, kad nenori. Nesitiki nereiškia, kad nemąsto.

Jei visgi manysime, kad tikisi ir nori, lengviau suprasime, kodėl balsuoja už naują galimybę. Jei visgi manysime, kad mąsto, suprasime – turi būti įtikinti, o juos įtikinti balsuoti nėra lengva. Tam, kaip ir bet kokiai rinkiminei agitacijai, reikia nemažai laiko, pinigų bei išradingumo. Nesisteminės politinės jėgos paprastai jų neturi. Nebent už jas agituotų kiti. Pavyzdžiui, didžiosios partijos.

Panašu, kad šiuose Seimo rinkimuose taip ir nutiko. Visos didžiosios partijos vieningai skelbė ekonominę krizę. Visos jos kalbėjo ne apie savo pasiekimus, o apie teisinės sistemos ir valdymo degradaciją, apie evakuacija tapusią emigraciją, apie paslaptingas jėgas bebaigiančias užvaldyti valstybę. Visos jos skelbė nacionalinės katastrofos grėsmę.
Katastrofą gali sustabdyti išskirtinis, ryžtingas veikimas. O kaip tik jo didžiosios partijos nesiūlo ir negali pasiūlyti.

Jų atstovai kalba apie vienokį ar kitokį akcizą, keliais procentais didesnį ar mažesnį mokestį, dar vieną kėdžių perstumdymą kokioje nors valstybinėje įstaigoje ir pan. Taigi didžiosios partijos užlipo ant nuosavos propogandos grėblio ir atvėrė kelią nesisteminėms politinėms jėgoms.

Iš tokių jėgų į grėsmingą padėtį tiksliausiai reaguoja nacionalinis susivienijimas „Už Lietuvą Lietuvoje.“ Jei skelbiama, kad valstybei ir tautai gresia žlugimas, tai būtinas nacionalinis susivienijimas, galintis jį sustabdyti.

Be to susivienijimas siūlo tai, ko nedrįsta ir nesugeba siūlyti didžiosios partijos, siūlo ir suprantamą išeitį iš esamos padėties – tęsti Tautą pažadinusio ir į Nepriklausomybę atvedusio Sąjūdžio darbą. Susivienijimas darbais patvirtina, kad galės tai padaryti. Ji paneigia nuostatą, kad trys lietuviai – tai penkios partijos, ir primena, kad kilus pavojui lietuviai sugeba vienytis, nuosekliai atsako į grėsmę valstybei jungdama keturias partijas, atstovaujančias politinei kairei, centrui ir dešinei. Ji siūlo ir kelią įveikti grėsmę – platesnį piliečių dalyvavimą valdyme ir teisėsaugoje, laimės ekonomikos elementus pertvarkant ūkį, tautinių vertybių išsaugojimą.

Gražios partijų programos nėra naujiena Lietuvos rinkėjams. Tačiau susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ programinės nuostatos ir veiksmai vienijant politines jėgas labiausiai atitinka daugelio politikų apkalbėtas nacionalinės katastrofos grėsmes. Tik susivienijimui atstovaujantys politikai gali pasakyti: „Mes realiai priešinamės pavojui, kuris kilo valstybei.“

Atrodo, kad jų kreipimasis jau išgirstas: rugsėjo 14-18 dienomis socialinių tyrimų įmonės „Visum verum“ atlikto tyrimo duomenimis, už Nacionalinį susivienijimą „Už Lietuvą Lietuvoje“ balsuotų 7,4 proc. rinkėjų.

Spausdinti