Š.Navickis. Priešpriešos (II)

Kiekvienoje priešpriešoje, pavyzdžiui, ankstesnėje dalyje aprašytoje Kauno Žaliakalnio rinkiminėje apygardoje be pagrindinių antipodų kaip taisyklė atsiranda ir švelnesnėmis spalvomis tapytinų kandidatų, savaip papildančių vieną ar kitą pusę. E.Juknevičienės – A.Patacko atveju tokia laikyčiau poetę Dalią Teišerskytę, išsaugojusią tą retai besutinkamą gebėjimą sakyti švelnius ir mielus žodžius visuotinio riejimosi kakofonijoje. Ir eilės jos puikios…

Pajūrio apygardoje tokių pustonių dar daugiau, ypač toje stovykloje, kurią galėtume įvardinti centro – liberalais. Jei LiCS kandidatas Raimundas Palaitis ne vienam subtilesnės vidinės sanklodos žmogui atrodo kaip grėsmės įsikūnijimas – visgi buvo Vidaus reikalų ministeriu kaip tik tuo laikotarpiu, kai policininkai vis mažiau besiskaito su piliečiais – tai, sakykime Nerijus Stasiulis, priklausantis Centro sąjungai, veikiau yra linksmų plaučių vyras, vietiniams pažįstamas iš Palangoje organizuojamų renginių ir juos lydinčių linksmybių. Nenustebčiau, jei dalis buvusių LiCS elektorato šiemet savo balsus atiduotų būtent jam. O kur dar Liberalų Sąjūdžio atstovė Alina Velykienė, kurios bendražmogiškąsias savybes  vainikuoja gera išvaizda, kas, sutikime, nėra toks jau bereikšmis dalykas, kai reikia pasirinkti, už ką balsuosime. Kartą prabilus apie gerai atrodančias moteris nuodėmė butų nepaminėti savo gerai ir neagresyviai tvarkomo gyvenimo vairo į politiką pasukusios Vilmos Kvietkauskienės. Manau, nebus per smarkiai pasakyta, kad tik laiko ir atidesnio pasirinkimo klausimas, kol ši moteris atkreips tiek rinkėjų, tiek ir nuovokesnių politikos žaidėjų dėmesį.

Tačiau neabejotinai įdomiausia ir netikėčiausia ne tik šių rinkimų, bet gal netgi viso Lietuvos politinio gyvenimo figūra visais atžvilgiais yra Drąsos kelią atstovaujantis ir Lietuvos sąrašo remiamas rašto žmogus Tomas Viluckas. Jo lietuviškojo diskurso ribose tiesiog nėra su kuo lyginti – na, gal nebent su Jonu Jablonskiu, o žvelgiant plačiau – su JAV prezidentu F.D.Ruzveltu ar šiuolaikinės fizikos korifėjumi Stivenu Houkingu, užimančiu tą pačią katedrą, kuri kadaise priklausė Izaokui Niutonui. Reikalas tas, kad visi šie žmonijos istorijos milžinai savo kūnu buvo prikaustyti prie invalido vežimėlio. Užtat kokie protai, koks polėkis ir erudicija! Kokios gyvybinės galios išsiveržia intelektinėje bei dvasinėje sferoje, ribojantį kūno faktorių priverstinai eliminavus iš aktyvios veiklos!

Taip, Tomas Viluckas fiziškai nejudrus ir tai akivaizdu iki tokio laipsnio, kokio niekada nebūčiau minėjęs, jei… jei tai kaip nors matytųsi iš jo gyvenimo. Reikalas tas, kad ne vienerius metus skaitydamas jo kūrybą nė neįtariau, kad jis fiziškai neįgalus – jokių dejavimų, jokių skundų, jokių priekaištų likimui. Užtat pastebėjau kitką – neįtikėtinai aštrų analitiko protą, nuostabiai derantį su skaidriomis dvasinėmis patirtimis, kurias jis moka sklandžiai perteikti tokiu stiliumi, kad skaityti norisi dar ir dar. Manydamas, kad turiu šiokį tokį supratimą, koks turi būti vyras – vedlys, kuriuo pasitikima ir kuriuo tikima, ūmai suprantu, kad Tomas – nepaisant nieko – būtent toks. Šią mano nuojautą labiausiai nekompromisiniu būdu patvirtina gražuolė jo žmona Jolita, žiūrinti į jį tokiomis akimis, kad nė akimirkai nekyla abejonė, jog tai meilė. Tebus atleista man už tiesmuką atvirumą – juk sakiau, kad Tomas unikalus – tai ne gailestis, ne draugiškumas iš užuojautos, o meilė. Meilė, kurios šiuo atveju neįmanoma pavydėti, sakant „o, kad ir man taip“, bet prieš kurią pamaldžiai priklaupiama iš susižavėjimo.

Turėjau rašyti apie rinkimus ir politiką… Tikriausiai apie tai ir rašau, tačiau ne įprastu šiai temai būdu, o pakylėtai iki Tomo Vilucko lygio. Būtent pakylėtai, atperkant ją tokia kaina, kurios nepamatytų nebent tas, kuris tyčia laiko stipriai užmerktas akis. Gi aš Pajūrio apygardos rinkėjams sakau – niekas Lietuvoje neturi tokios unikalios galimybės, kaip jūs. Naudokitės ja. Ir jei šiandien sutinkame, kad mūsų politiniam – o ir visokiam kitokiam – gyvenimui stinga gelmės, gylio ir lygio, nors išorėje, tame brangių automobilių ir gerai pasiūtų kostiumų lygmenyje viskas pakankamai blizgu ir dvelkia tuščiavidure prabanga – tai T.Vilucko asmenyje sutinkame unikalų atvejį, pasiryžusį tokiam pasiaukojimo kupinam žygiui invalido vežimėlyje, kokį ne kiekvienas iš mūsų pajėgtų žengti sveikomis kojomis. Nes ten, kur paprastai dirba raumenys, jo atveju ima veikti vienintelis įmanomas jėgos generatorius – dvasia. O ar ne šito mums labiausiai ir reikia?

Dievaži, jei gyvenčiau Pamario apygardos ribose, žinočiau, kam atiteks mano balsas ir gal net pridurčiau – „nes jis geresnis už mane“.

Baigdamas turėčiau parašyti ir apie labiausiai priešingą T.Viluckui kandidatą R.Palaitį. Bet neparašysiu. Nepažįstu jo. Be to, man atrodo, kad jis turi viską, ko neturi Tomas. Ir atvirkščiai…