Mano mama pasakojo, kad pirmasis jos aplankytas muziejus buvo Baubliai. Tuo metu ji buvo Stulgių miestelio pradinės mokyklos mokinukė. Stulgiai nuo Barzdžių, kuriuose kažkada gyveno pirmasis Lietuvos muziejininkas – apie 15 kilometrų. Anot mamos,“ Smetonos laikais“ ten vykdavo dainų šventės, chorų pasirodymai.
Į vieną tokią šventę vyko ir jų mokyklos mokiniai: mamos tėvas (mano senelis) ir dar keli aplinkinių kaimų ūkininkai pakinkė arklius į ilguosius vežimus, su kuriais veždavo šieną, susisodino „šokėjus“ir atitarškėjo Žemaičių plentu į Dainų šventę. Aikštė didelė, vaikų – gausybė…Šviesus prisiminimas išliko iki gilios senatvės.
Šeštadienį po tą pačią aikštę lakstė mano mokiniai – Garliavos vidurinės mokyklos devintokai, o vyresnieji, vienuoliktos klasės mokiniai, laisvo laiko metu vaikštinėjo po gražiai sutvarkytą, išgenėtą, veja apsėtą parką, grožėjosi dar nuo Dionizo Poškos laikų išlikusiais dvarelio tvenkiniais, Pelos upele, vandens malūnu. Muziejų metų proga, minint Baublių 200-ąsias metines, Europos Sąjungos lėšomis nepriekaištingai sutvarkytas ir seniausias Lietuvos muziejus, o prieš dešimtmetį vaizdas, prisimenu, buvo graudokas…
Palyginus su seniausiais pasaulio muziejais 200 metų nėra daug, tačiau atsigręžę į savo tautos, į savo kultūros apšvietos amžių, susimąstome : dar nebuvo nei Žemaitės, nei Maironio, dar nebuvo gimęs Čiurlionis…Tačiau kultūrinė erdvė nebuvo tuščia: jau turėjome universitetą, Mažvydo „Katekizmą“, Donelaičio „Metus“, kurio 300 metų jubiliejų minėsime po kelių mėnesių…
Dionizo Poškos kūryba nėra nei gausi, nei itin reikšminga. Jo „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos„ turi daugiau pažintinę nei meninę vertę: kūrinyje atsispindi bajoro, dvarininko požiūris į „mužiką“-baudžiauninką, į luominius skirtumus. Net ir užjausdamas varganą baudžiauninkų dalią, D. Poška neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip: pats valdė 500 ha žemės, turėjo 40 baudžiauninkų. Iš kūrinio galime spęsti, kad su jais elgėsi humaniškai, nes amžininkų liudijimų nėra išlikę.
Taigi tie patys baudžiauninkai nukirto netoliese augusį tūkstantmetį ąžuolą, supjaustė jį gabalais ir „baubdami“ atritino į dvarą. Nuo to jų baubimo ir kilęs Baublio pavadinimas. Kita legenda sako, kad ąžuolas buvo gerokai išpuvęs, ir smarkesnis vėjas, įsisiautęs į jo dreves, baubte baubdavo. O pats rašytojas D. Poška Baublio vardą kildino iš senovės lietuvių dievaičio Bubilo, kuris globojęs bites.
1812 metais D. Poška išskobė ąžuolo vidų, uždengė „namelį“ šiaudiniu stogu, įstatė langelius, ant sienų sukabino archeologinius radinius, istorinę ir etnografinę medžiagą. Ąžuolo viduje dar tilpo nedidelis stalelis ir suoliukas, aukštėliau ant lentynėlės sudėjo apie 200 knygų – savo biblioteką, įsiruošė „darbo kambarį“ . Čia jis mėgo sėdėti, skaityti, o įkvėpimo pagautas –užrašyti gimusias mintis. Jo aplinkos žmonės tokių rašytojo keistenybių nesuprato, dažnai pasišaipydavo iš pomėgio rinkti visokius surūdijusius gelžgalius. Kokia jų vertė? Taip jau atsitinka, kad tai, kas menkai vertinama viename amžiuje, kitame įgauna didelę prasmę. O keistenybės sukuria didžiausią vertę – skatina pažinti, gilintis, keisti ir keistis. Dionizo Poškos surinkti eksponatai , laikui bėgant, tapo daug vertingesni už dvaro žemes, kurias po rašytojo mirties išsidalino giminaičiai (vaikų D. Poška neturėjo), pastatai ( visai neseniai, archeologinių kasinėjimų metu rasti jų pamatai) sugriuvo . Ko gero, jie tapo vertesni net už Poškos advokato vardą, anuomet (o ir šiuomet) turintį didelį prestižą…
D. Poška gimė 1764 metais Telšių paviete, Lėlaičių dvare, bet mirus mamai, o tėvui vedus antrą kartą, su šeima persikraustė į Maldūnus. Mokėsi Kražių kolegijoje, pasirinko teisininko kelią. 18 metų jau dirbo Raseinių žemės teisme. Nuo 1790 metų iki pat mirties gyveno Barzdžiuose, kaimelyje šalia Bijotų (dabar Šilalės rajonas), savo dvarelyje. Buvo vedęs Uršulę Sasnauskytę, kuriai, kaip pats rašo, buvęs dėkingas „už jos jausmų pastovumą, gerą ir gailestingą širdį, mokėjimą išsaugoti namų židinio ramybę“. Šie žodžiai atskleidžia paties rašytojo humanišką prigimtį. Ar Uršulė buvo jo bendramintė? Apie tai neužsimenama. Greičiau ji buvo tyli namų dvasia, ramybės, jaukumo saugotoja, palaikanti ir nuraminanti sunkią valandą.
Apie D. Poškos asmenybę žinome nedaug. Nors ir būdamas bajoras, kalbėjo ir rašė tik lietuviškai. Ir kitus skatino nesulenkėti, išlaikyti savo kalbą ir raštą. Didžiavosi garbinga Lietuvos praeitimi, kėlė patriotines nuotaikas. Be abejo, jam reikėjo palaikytojo. Juo buvo žmona Uršulė. Neturime D. Poškos atvaizdo, nežinome, kaip jis atrodė. Neliko portreto arba jo iš viso neturėjo. Gal nelaikė svarbiu dalyku? Prie Baublių stovi paminklas D. Poškai. Svarbiausias akcentas – atversta knyga, balta, iš tolo šviečianti spalva.
Ką mano mokiniams reiškia Baubliai? Kas jų atmintyje išliks po šios kelionės? Kokios detalės įstrigs ? Ąžuolų storumas? Rasta (sakoma, netoli Poškos dvarelio) ir saugoma mamuto iltis? O gal rudens ramybe apgaubtas parkas su tvenkiniuose atsispindinčiais, šalnos jau grybštelėtais klevais? Gal kuri nors iš šių detalių –nuotaikų žaismo – nuotrupų trauks sugrįžti, susimąstyti, pasigilinti ? Net jei tai bus ir ne Baubliai, ir ne Poškos kūrinija, vis tiek – apie tai. Maironis, Justinas Marcinkevičius, Robertas Keturakis ar Donaldas Kajokas….Visi iš čia, iš Poškos klotų lietuvybės pamatų …
