Š.Navickis. Po lietaus…

Parašęs straipsnį apie labiausiai sistemines iš sisteminių partijų, imuosi rašyti ir apie tas, kurias apibendrinant tiktų vadinti antisisteminėmis. Nuoširdžiai gaila, tačiau be šito „anti“ jokio kito jungiančio apibendrinimo nesugalvoju. Taip pat negaliu rašyti apie tai neutralaus apžvalgininko stiliumi, kadangi gyvenu Lietuvoje ir tiek mano pilietinė pozicija, tiek ir politinės simpatijos yra kaip tik šių jėgų pusėje – todėl ir liūdna, nes norėtųsi džiaugtis jų vienybe, kurios pasigendu, o tuo tarpu ant širdies akmuo…

Vargu ar yra didesnė bėda kariuomenei, nei ta, kai jos pulkų vadai prieš pat lemiamą mūšį pradeda aiškintis, kuris tiesiau sėdi balne ir kurio diržo sagtis gražiau blizga. Taip ir iki vidaus rietenų visai netoli. Atrodo, kaip tik tokiu būdu LDK didikai kitados „prakišo“ valstybę… Dabar gi ir mes iš paskutiniųjų įrodinėjame, kad nesimokėme istorijos. Užtat priešų armijai – beveik garantuota pergalė be jokio mūšio, tik eik darnia rikiuote ir be vienintelio šūvio švęsi pergalę. O juk tai irgi istoriškai jau yra buvę.

Štai todėl žemiau esantis tekstas sudėtas taip, kaip įsivaizduočiau  anų jėgų atstovą, rašantį ataskaitą savo darbdaviams, kurių nė vardo mes dorai nežinome:

„Nuostabu, kaip lengvai ir greitai pavyko sukiršinti tuos antisisteminius mulkius. Pirmiausia sudygo mūsų pasėta nepasitikėjimo vieni kitais sėkla, kurią įbėrėme Garliavoje dar gerokai iki kuriantis „Drąsos kelio“ partijai. Tam labai pasitarnavo visi tie girtuokliai ir kiti kalėjimo oru net ir laisvėje  alsuojantys nevykėliai, visuomenės akyse gadinę mergaitės gynėjų įvaizdį bei vardą. Šis metodas tebenaudojamas iki šiol ir vis dar tebeduoda savų vaisių, ypač gerai tai veikia interneto platybėse, kur jie kasdien pykstasi vieni su kitais. Tačiau didžiausia pergale laikytina tai, kad pavyko įkalti pleištą tarp D.Kuolio ir N.Venckienės, nes šiųdviejų srovių susijungimas jau būtų grėsęs dideliais nemalonumais – tik pagalvokime, kas galėjo nutikti, jei jos teisinių dalykų išmanymas ir neįtikėtinas atkaklumas, kurį teisėja išlaiko nepaisant visų mūsų pastangų, būtų susivienijęs su jo akiračiu, nuovoka ir aukštosios politikos taisyklių išmanymu. Tokiai jungčiai įvykus jie tikrai galėjo laimėti rinkimus ir formuoti Seimo daugumą – o kur tokiu atveju būtume mes? Kas galėtų garantuoti, kad patys neatsidurtume teisiamųjų suole arba turėtume susikeisti vietomis su dabartiniais mūsų pačių iš Tėvynės išgrūstais emigrantais. Baisu, baisu.

Todėl ir vertėjo dėti visas pastangas, kad šios dvi srovės nesusitartų, o dar geriau – kad imtų nekęsti viena kitos. Tuo tikslu ir rodėme D.Kuolį kaip atsiribojusi intelektualą, nevengdami sutirštinti spalvų, o N.Venckienę ir ypač jos aplinką – kaip prasčiokų gaują. Ką tokie gali pasiūlyti vieni kitiems? Juk tarp jų – gryniausia klasių kova, kaip mokė marksizmo klasikai. Tenka konstatuoti, kad ši kiršinimo plano dalis pavyko tik pusiau – D.Kuolys provokacijai nepasidavė ir toliau palaiko Tiesos žygį, o kartu ir „Drąsos kelią“ per ten esančius žmones, kuriuos nuspręsta remti. Užtat „Drąsos kelias“, per į jį infiltruotus mūsiškius, prarijo mestą jauką su visu kabliuku ir dar taip giliai, kad dabar jau jiems patiems atrodo, kad tik jie vieni yra tikrieji ne tik mergaitės, bet ir visos Lietuvos gelbėtojai, o kiekvienas norintis ir galintis jiems padėti yra Tėvynės ir kiekvieno jų asmeninis priešas. D.Kuolys, žinoma, pats pikčiausias iš jų, o N.Puteikis, nepaisant visų pastangų ginant N.Venckienę ją puolusioje (kitaip nepavadinsi) Seimo komisijoje, pagal šią gradaciją turėtų būti antras. Tiesa, nepavyko pakankamai apdrėbti purvu toje pačioje komisijoje ją gynusio Ryto Kupčinsko ir tai neabejotinas agentūrinio darbo brokas, bet ką padarysi – pasitaiko ir nesėkmių. Dar blogiau, kad minėtasis R.Kupčinskas mėgaujasi ne tik „Drąsos kelio“, bet ir „Už Lietuvą Lietuvoje“ palankumu, o tai jau pavojingas precedentas. Reikalas tas, kad tokie abiejų antisisteminių politinių jėgų palaikomi kandidatai parodo, kad yra reali galimybė toms jėgoms tarpusavyje susitarti ir pradėti veikti išvien. Baisu pagalvoti, kas bus, jei dar ir „Lietuvos sąrašas“ jį parems. Ko tada bus vertos mūsų pastangos dėliojant vieną prieš kitą stipriausius abiejų partijų vienmandatininkus? Manote, savaime taip atsitiko, kad A.Nakas iš „Drąsos kelio“ atsirado priešais tautininką ir vieną ir pagrindinių „Už Lietuvą Lietuvoje“ lyderių G.Songailą? O kiek reikėjo stengtis, kad prieš N.Puteikį savo kandidatus iškeltų tiek į ULL įsiliejusi „Tautos vienybės sąjunga“, tiek ir DK? Bet pavyko! Dabar tegu kapojasi, tegu naikina patys save. Tokių priveltų vienmandatinių apygardų, kur šių antisisteminių jėgų kandidatai bus priversti kautis vieni prieš kitus arba prieš galimus savo sąjungininkus, kaip kad N.Puteikio atveju, yra ir daugiau. Tačiau tai vis dėl to neatperka to fakto, kad minėtasis Rytas Kupčinskas neturi priešininko nei iš vienos antisisteminės jėgos pusės, dar blogiau – jis turi abiejų palaikymą. Tokie liapsusai neatleistini, juo labiau, kad yra ir dar bent vienas toks atvejis, kur šios dvi jėgos – ULL ir DK – ne tik nekonfliktuoja, bet net ir palaiko tą patį žmogų (čia turiu padaryti stiliaus išlygą ir trumpai ir aiškiai prisipažinti, kad tas antrasis kandidatas rinkimuose, prieš kurį nekelia kitų žmonių nei viena, nei kita partija, esu aš). Tačiau rankų nenuleidžiame ir toliau rezgame prieš abu visokias pinkles. Laiko dar šiek tiek yra ir tikimės, kad mūsų skundikai, šmeižikai ir kitokie įdarbinti pašlemėkai savo nešvarų darbą atliks iki galo ir bent vienam iš jų pavyks įkišti priešininką – o gal net ir abiem. Žinoma, tie iškelti priešiniai kandidatai nieko nelaimės, bet gal bent jau šituos du žemyn nusitemps?

Kita vertus, labai gerai veikia pačių lyderių nustatinėjimas vienų prieš kitus – juk visi jie yra tik žmonės ir reaguoja į išpuolius ir šmeižtą. O kaip kitaip? Šiomis dienomis vėl suaktyvinome išpuolius visų prieš visus ir visų prieš D.Kuolį, mat jis mums ypač pavojingas. Štai A.Matulevičius ima ir viešai pasisako prieš N.Venckienę – mums labai gerai. Tuoj pat organizuojame viešą atkirtį. Tuo pačiu svetimomis rankomis paleidžiame strėlių ir „Lietuvos sąrašo“ pusėn – girdi, neetiška remti DK. Suprantama, toks pareiškimas lygus pasakymui „negražu padėti kitam žmogui“, bet visada atsiras kvailių, kurie tokią nesąmonę pakartos, todėl šį metodą naudosime ir toliau.

Tačiau svarbiausias dalykas, be abejo, yra tas, kad taip tarpusavyje sukiršinti ir vienas į kitą dantis šipindami mūsų priešininkai iš „Už Lietuvą Lietuvoje“, iš „Drąsos kelio“ ir iš „Lietuvos sąrašo“ atrodo bus galutinai pamiršę mus, tikruosius savo priešus. Na, o mes per tą laiką ramiai išsirikiuosime savo pulkus ir koja kojon nužygiuosime į rinkimų antrąjį turą. Todėl į visus dar neemigravusius Lietuvos piliečius, turinčius rinkimų teisę, kreipiamės šiais žodžiais:

–         Balsuokite už tuos, kurie valdžioje, nes mes mokame ja naudotis. Primename, kad didinant valstybės skolą bei mokesčius ir tremiant iš namų emigrantus geriausiai užsirekomendavo dabartinę daugumą sudarančios partijos – konservatoriai ir abejų porūšių liberalai. Beje, pildydami biuletenius nepamirškite, kad kraštutinės prievartos, vykdytos Garliavoje gegužės septynioliktą dieną, akivaizdoje, vieni jų „turėjo“ Teisingumo, o kiti Vidaus reikalų ministrus – tik „raudonoji“ antstolė ten veikė privačiai.

–         Emigrantams primename atskiru punktu: balsuokite tik už I.Degutienę. Pakartojame – už I.Degutienę, nes N.Venckienė mums yra baisiau nei mirtis.“

Baigdamas ir jau sugrįžęs į kasdienį, o ne alegorinį pasakojimo stilių, noriu paklausti mūsų visų:

–         Ar tikrai dantimis ir nagais turime akėti vieni kitus net ir tada, kai toks elgimasis gali mums ir vėl kainuoti valstybingumą? O gal tai nebeturi jokios vertės?

O juk geriausias laikas pagaliau peržengti per savo išsipūtusius ego visada yra būtent dabar. Po tokio poelgio visi pasijustume taip, tarsi švarus gaivinantis lietus būtų nuplovęs nuo mūsų per šitiek metų susikaupusias dulkes…