Rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti. Tikima, kad pašventinti žolynai saugo namus nuo žaibo, gyvulius – nuo ligų. Daug kur per Žolinės buvo rengiami pasidainavimai, liaudiški vaidinimai, vyko giminių susitikimai, mirusių giminaičių paminėjimai.
Seniausiais laikais Žolinės buvo susijusios su svarbiausių lauko darbų baigimu. Tai vasaros ir rudens sandūra. Pabaigtuvių, padėkos už visas vasaros gėrybes, derliaus aukojimo ir šventinimo, o kartu ir atsisveikinimo su želmenimis bei gėlėmis šventė.
Prof. Pranės Dundulienės nuomone senovės baltai Žolinės apeigas skyrė didžiajai Deivei gimdytojai Ladai. Priėmus krikščionybę, šios deivės gimdytojos vieton stojo Motina – Mergelė Marija.
Romėnai šią dieną garbindavo deivę Dianą, graikai – Artemidę. Šios deivės buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Aptinkama žinių, kad 500 m. prieš Kr., rugpjūčio 15 dieną buvo atidaryta deivės Dianos šventykla Romoje, ant Avetino kalvos.
Būdingiausias Žolinių paprotys – įvairių žolynų, gėlių šventinimas.
Dzūkijoje ši šventė dar vadinama Kopūstinė. Dzūkės į puokštę įdėdavo morkų su visais lapais, žirnių, burokų, netgi kopūsto galvą. Merginos nusipynusios pasišventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Pašventinti žolynai, daržovės turėjo magiškos galios. Parsineštų daržovių valgydavo visi šeimos nariai, duodavo gyvuliams. Šventintų grūdų įberdavo į aruodus.
Prieš pradėdami sėja – į sėtuvę. Sudžiovintus žolynus laikydavo už šventųjų paveikslų. Trankantis griaustiniui smilkydavo namus, sodybos trobesius. Susirgę gerdavo jų arbatą. Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.
Iš senovės atėjęs paprotys per Žolines susitikti su giminėmis, kaimynais. Išlikęs posakis: „Neataisi par Žolinį – liksi biednas“ (Margionių k. Varėnos raj.). Žolinių dieną spręsdavo ir kokie bus rudens orai. Graži šventės diena žadėdavo ir puikų rudenį iki gandrų išskridimo dienos – Šv. Baltramiejaus.
Lietuvoje Žolinės, Seimo nutarimu, įteisinta kaip valstybės šventė. Žolinės – paskutinė vasaros šventė, kurios metu galime padėkoti vasarai už jos išaugintas gėrybes.
Jau keletą metų Kaune vis labiau pradedu pažinti baltų tikėjimo nuostabius žmones. Šiemet jie Žolines atšventė prie Kauno pilies santakoje esančio Aukuro. Šią baltų tikėjimo teką gan palaiko Senojo Kauno draugija ir jos pirmininkas Rimvydas Žiliukas. Džiaugiuos, kad visi tie žmonės neatstumia manęs.
Prie Ugnies pasakiau žodžius:
Gabija Gabijėle,Ugnie Ugnele,
Kaip mes rūpinamės Tavuoju būstu,
Taip Tu rūpinkis mūsaisiais.
Dievų valia teduodami mes gausim,
Priimdami – galbūt dėkosim,
Mirdami – su Protėviais, su Baltais, ir tik su Baltais susitiksim.
Labai,labai mieli ir prasmingi Tavo pasakyti žodžiai.
Kodėl nešiojies abejonę,kad dar gal nesi Baltų susitikimų Santakoje neatsiejama dalimi?
O kokius Tu savo nepaslaptingus nepaslaptingiems Dievams žodžius turi ?
Man visada atrodo, kad lietuvių Dievai gan pamiršti ir skęsta klaikioje vienatvėje.
Nesu aš tokia atvira ir drąsi.
Jau ne.Su jais bendrauja daug gerų žmonių-ir Tu bendrauji tarp jų.
Gražios dienos.
Mano šuniukas kasvakar siusioja ant to jusu aukuro. Rado vietą cirkus rengti, kitąsyk policiją iškviesiu, nes mitingui reikia savivaldybės leidimo.
tai kai jus cia susibendravot 🙂 priimkite ir mane i pokalbi ? Nors kaip sako kur du ten trecias nereikalingas 🙂
Gerai kai draugų-bendraminčių ratas plečiasi.Tik kad sprendimus Vilmantas priima.Aš “po padu” :))).
Koks dar ” po padu ” 🙂 pries Dieva mes visi lygus 😉
Stovyklos šūkyje buvo įrašyta Dievas(Dievai).Pirmasis Jūsų,skliausteliuose: Vilmanto,mano,……..Jų ne vienas,renkuos stipriausią.Prieš Perkūną nepastraksėsi.Tai ir sakau- “po padu”:)))