V.V. Landsbergis: Orvidų sodyba – Lietuvos brandos klausimas

Prieš kelerius metus šalies spaudoje buvo kilęs trumpas sąmyšis dėl Orvidų sodybos išsaugojimo: gyvavusi ir traukusi dvasingus žmones Viliui Orvidui esant gyvam, dabar Sodyba virto privačiu atrakcionų parku. Apie Sodybos praeitį, dabartį ir ateitį su kino režisieriumi, bardu, rašytoju Vytautu V. Landsbergiu susirašinėjo Ramūnas Čičelis.

– Kokia Orvidų sodybos padėtis dabar? Ar galima sakyti, kad aistros nurimo, bet niekas nepasikeitė?

– Apie poreikį išsaugoti Orvidų sodybą kalbama jau seniai. Kažkada savo kukliom pastangom tai daryti bandžiau ir aš, tačiau dabar nebematau prasmės. Kodėl? Todėl, kad Sodyba, kaip dvasinis statinys, ir prasidėjo nuo Dvasios, bet nūnai Sodybos dvasia esti visiškai kitokios prigimties, nei buvo Viliaus laikais. Tad ir gelbėti tai, ko nebėra, darosi nebetikslinga. Pražiopsotas tinkamas laikas, o už tai esam atsakingi visi – ir visuomenininkai, ir Kultūros ministerija, ir R. Paksas, ir A.Paulauskas, kurie tuomet buvo valdžioje bei gavo visuomenės susirūpinimo laiškus, tačiau nesureagavo.

Dabartinė sodybos padėtis yra privatus muziejėlis, kuris kaip nors bando išsilaikyti. O galėjo būt pasaulinės reikšmės Dvasios ir kultūros centras, liudijantis ekumeninės santarvės galią, kaip nūdienės Lietuvos galios ženklą, lydintį mus nuo kunigaikščio Gedimino laikų. Galėjom turėt unikalų, lietuvišką Taize brolijos atitikmenį, bet turime tai, ką turime. Ką pajėgiame turėti…

– Ar Sodybai naudingas jos pripažinimas nacionaline vertybe?

– Manau, kad tai geras, nors ir pavėluotas žingsnis, kurį turėtų lydėti įvairūs poįstatyminiai potvarkiai, reglamentuojantys Sodybos veiklą, ne tik statusą. Sunkiausia ir būtų nutarti, ką su tuo reiškiniu daryti dabar, kai viskas gerokai pakitę?

Svarbu apsispręsti, kokia šio objekto paskirtis. Jeigu tai Dvasios namai, juose turėtų darbuotis dvasininkai, jei tai meno oazė, ją turėtų prižiūrėti ir tvarkyti profesionalūs muziejininkai; jei verslo objektas, reikėtų jį ir palikti verslininkams. Gal pastatys lošimo automatus ar dar ką rentabilesnio sugalvos. O gal tai viso labo šeimyninis kaimo turizmo objektas?

Dvasiniai lošimo namai – sunkiausiai įsivaizduojama Sodybos būsena.

– Ar tikrai Sodybą, kaip siūlo Jonas Mekas, reikėtų nacionalizuoti? Ar valstybė turėtų remti privatų muziejų? Gal svarbiau ne teisiniai ginčai?

– Jei, tarkim, Čiurlionio sesuo nutartų ant jo paveikslų pripaišyti ramunių, idant būtų dar gražiau, tai galėtų būti vertinama dvejopai:

1. Tai šeimos reikalai, jie su Čiurlionio kūryba gali elgtis kaip tinkami.
2. Tai visų mūsų turtas, kuris turi būt prižiūrimas valstybės.

Sudėtingesnis tarpinis variantas, kai šeima elgiasi kaip nori, o prašo, kad valstybė visa tai remtų.

Aš būčiau griežtesnių priemonių šalininkas, kaip ir Jonas Mekas, tik manau, kad jos jau pavėluotos. Ir nevadinčiau to nacionalizavimu. Valstybė turėtų susitarti su šeima ir išpirkti Sodybą už jos pageidaujamą kainą. Arba koks sąmoningas turtingesnis pilietis (tarkim, p. Juozas Kazickas) galėtų nupirkti ir padovanoti Sodybą Lietuvai arba pranciškonams. Juk Lietuvoj būta tokio kilnaus mecenavimo pavyzdžių. Tarkim, Mykolo Žilinsko galerija…

– Kuo galima padėti savininkei – Viliaus Orvido seseriai Palmirai?

– Nežinau, ar jai reikia kokios nors pagalbos. Nebent pasimelsti už ją ir palinkėti ramybės. Tai nekenkia nei vienam šios ašarų pakalnės pakeleiviui.

– Kokie dabar Jūsų santykiai su Sodybos savininkais?

Iš mano pusės – puikūs. Esu dėkingas, kad Viliaus šeima padėjo ir kuriant filmą, ir vėliau, kai fotografavom Sodybą „Krontos“ leidykloje leidžiamai „Orvido knygai“.

Manau, kad dabartiniams sodybos savininkams toks Viliaus vardo populiarinimas buvo naudingas net ir komercine prasme. Nuo to lankytojų neturėjo sumažėti.

– Gal Sodybą išsaugoti iniciatyvos turėtų imtis Bažnyčia? Juk Vilius Orvidas buvo vienuolis pranciškonas.

– Toks ir galėjo būti vienas iš optimalesnių problemos sprendimo būdų – atiduoti (arba išpirkti) Sodybą Bažnyčiai. Juk tai vieta Dvasiai, apeigoms, tad ten matyti broliukus pranciškonukus būtų buvę visiškai normalu.

Ypač prisimenant, kad anuometinėje Viliaus Sodyboje neretai pasveikdavo priklausomybių ligomis sergantys žmonės. O pranciškonai (Pakūtuvėnuose bei kitur) sėkmingai lukštena ir šią opią problemą.

Dabar abejoju, ar jie to imtųsi. Ir prielaidų nesimato. Kartais pasišnekam, kad Viliaus Sodyba tapo dvasine kategorija, gyvuojančia nebe materialiu pavidalu, o dvasiniu – visų jį pažinojusių ir mylėjusių širdyse.

– Papasakokite apie Sodybos savininkų ir Kultūros ministerijos santykius. Ar ką nors žinote apie tai?

– Dabar apie tai nieko nežinau. Kažkada buvo valdiškas atsakas į mūsų raštus, jog valdiškos institucijos negalinčios kištis į privačių teritorijų reikalus. Gal tai ir yra esminis klausimas – Vilius yra labiau šeimos ar Lietuvos? Labiau asmeninis ar visuomeninis?

Priešmirtiniame Viliaus interviu, kuris panaudotas ir mano filme, kalbama ir apie Sodybos ateitį: „Nenorėčiau, kad tai kam nors priklausytų. Tai buvo daroma dėl Aukščiausiojo, geriausia Jam ir palikt“.

Geriausia būtų Viliaus Orvido palikimą atiduoti Lietuvai, ir deramai įamžinti šalia Čiurlionio, Maironio, Brazdžionio, Just. Marcinkevičiaus… Bet tam reikia politinės valios ir išminties, o mūsų valstybė šios savybėm vis dar nepasižymi.

– Kas Sodyboje yra pakeista nuo Viliaus Orvido laikų? Ar muziejų vis dar galima vadinti autentišku?

– Pakeista daugybė dalykų, kai kurie jų net iš esmės keičia Sodybos paskirtį. Tarkim, sovietinis tankas, kadaise atgabentas iš Salantų ir numestas patvorin, ant šono nupaišius šventą Jurgį.

Tai buvo egzorcistinis Viliaus aktas, simbolizavęs pergalę prieš šėtoną, kurį ir įkūnijo toji sovietinė karo mašina. Dabar tankas prikeltas ir pastatytas pagarbiai ant postamento. Jo patranka žiūri tiesiai į didįjį kryžių. Pabaisa prisikėlė.

– Kaip sustabdyti Sodybos niokojimą – atrakcionų turistams įrengimą?

– Kartais su draugais liūdnai pajuokaujam, kad Sodyba yra tarsi mažas Lietuvos atspindys. Kaip bus ten, taip bus ir likusioj Lietuvoj. Kai kėlėsi Sodyba, kilo ir Lietuva, jųdviejų nuosmukis irgi vyko gana panašiai.

Kaip sustabdyti visa tai – nežinau, bet pabandyti verta. O ką, jei ir likusioj Lietuvoj viskas pagerės?

– Kodėl Sodyba taip traukia šviesius ir dvasingus žmones?

– Ten ištikdavo namų pojūtis, sielos namų… Vilius užrašė tokius žodžius: „Tesusirenka čia visi, ieškantys amžino laimingumo vietos, kurioje nereikia bijoti barbarų“…

Jam rodėsi, kad barbarai į Sodybą neras kelio.

– Koks yra Jūsų asmeninis santykis su Viliaus Orvido palikimu, jo gyvenimu ir kūryba? Kas paskatino sukurti filmą ir išleisti knygą apie Vilių Orvidą ir jo unikalų meno ir Dvasios paminklą?

– Daugybė netikėtų, mistinių atsitiktinumų man atvėrė Vilių, jo mintis ir kūrybą. Sąmoningai to nesiekiau, bet po Viliaus mirties į mano rankas ėmė plaukti filmuoti archyvai, iš jų ir gimė filmas „Vilius Orvidas“; paskui iš tų pačių Viliaus paliktų tekstų atsirado dokumentinis spektaklis „Vilis“, pora knygų.

O paskatino turbūt tai, kad gilinantis į Viliaus paliktas mintis, apsikrėčiau jomis, t.y. – Vilius tapo ir mano dvasiniu Mokytoju. Tai kas, kad po mirties.

– Kokią matote Sodybos kaip Dvasios centro ateitį? Ar išsaugojote tikėjimą, kad Sodyba tikrai taps tuo centru?

– Nežinau, ar Sodyba kada nors taps Dvasios centru, bet mano širdyje Ji jau seniai tuo tapo. O ar taps konkreti sodyba netoli Salantų – čia jau Lietuvos brandos klausimas. Kita vertus, gal tai kaip tibetietiška mandala – buvo sukurta tam, kad subyrėtų. Juk viskas iš dulkių ir į dulkes. „Mes čia esam tremtiniai ir gyvenam tik vieną mirksnį, o amžinybė yra begalybė. Nuostabus dalykas yr…“ – sakė Vilius.

Ačiū už atsakymus.