Rasomis ašaras lieji, nes esi patekusi į ankštą pamotės glėbį. Nemylima ir neieškanti naudos, bet kažkodėl be priežasties kaip našlaitė stumdoma ir parduodama neretai savų, pačios užaugintų vaikų. Pasiryžusių paskutinę skrandą atimti, medžius su šaknimis išrauti, kad tik į pinigą paverstų, kad tik sau naudos turėtų, savimi Dievą užtemdytų.
Tu kenti tas išdaigas, nes viliesi, kad vieną dieną susipras, tad atsidusi, išlieji ašaras rasomis, jas leisdama Saulei nudžiovinti ir ieškai taikos ženklo.
Pievų kilimą patiesusi kvieti į savo glėbį, arbatžolėmis vaišini, paskleidusi žolelių žalius kvapus vilioji. Kurie papūtus vėjeliui suvirpa ir pasklinda į erdvę. Joks prancūziškas purškalas nepajėgus nestelbti, negali prilygti tavo įstabumui. Kai kas paniekino tavąjį kilimą.
Jiems reikia raudono kad galėtų aukštakulniais mindyti, o po to kojas užvertę jas ilsinti ir darbo nedirbti. Jiems Golgota artimesnė. Tu pėdas myluoji ir nutapiusi visomis spalvomis žydinčias gėles prie kojų pakloji už tai nieko neprašydama.
Taikus gyvulys karvė stovi ant tavo kilimo ir peša žolę. Žvelgia į tave tyromis akimis, kalbina sava kalba. Ji išmintinga, žino kaip žolę pienu paversti. Tačiau už šį išradimą neįvertinta ir jokia premija nepažymėta, tačiau tave mylinti ir nuoširdi. Jai nieko iš tavęs nereikia, tik žaliai žalio, o ne raudono kilimo, nes raudonas pienu neteka.
Va, Žiogas po Joninių griežęs nugriuvęs tebesiilsi. Tavyje atilsio ieško. Pirštai paskaudo ir reikalauja poilsio. Griežęs be baimės pavydžioms pievų dūzgenoms, nevertoms net jo dviejų natų, pavargo. Jam muzika – malonumas, o ne verslas bei noras pasipuikuoti. Jis neieško naudos, nes jo širdis jam pačiam liepia lieti garsų lietų, kuris neretai pavirsta į nenutrūkstamą simfoniją. Kuomet Žiogo muzikali širdis nustos plakti, su juo ir smuikas numirs.
Jis neatsidurs niekieno kolekcijoje. Žiogą Dievas apdovanojo savaip, jam įteikdamas smuikelį. Vapsvoms pievoje nuo jo muzikos sukosi galva, tačiau Kamanė manė, kad svarbiau darbą dirbti nei jo muzikos klausyti. Kas kam gimę, pasakytų išmintingi senoliai, bet jie jau užmerkė akis.
Varna nepraustaburnė gerų manierų neišmokyta bando taikoje gyventi. Nors ją traukia prie šiukšlyno, tačiau ji nelinki niekam pikto. Tokia prigimtis. Tenka mokytis gyventi su visais.
Smilga ilgakaklė, smulkus pievos švyturys. Kur beeisi, ją rasi, ji tarp kojų meiliai glus, neprašanti liesis, maldaus jos silueto nepaniekinti. Mažoje širdelėje didelė viltis rusens. Nors žino, kad niekuomet netaps Pakalnute, nes jai Dievas paskyrė kitą naštą nešti.
Kiaulpienei vietos ant šios žemės nėra. Ji niekam nereikalinga, nepasigendama, tik visi išrauti mėgina. Va todėl ji siekia kuo giliau šaknis įleisti. Jai norisi ant šios Žemės būti ir į Saulę kaklą tiesti. Ji pieno siūlo, tačiau jis kartus, nes apnuodytas jos skausmu.
Ramunė – nekalta mergelė, įstrigusi žolynuose išbalusi styro. Prieš vėją vos atsispiria ir giedros dienos vildamasi nuolankiai laukia savo išrinktojo.
Žolinės atėjo, susitiko vasara ir ruduo. Laikas žaliuoti, laikas akis užmerkti. Žolės tą žino. Tad atsiduos savo likimus į rudens rankas. Tegul daro, ką išmanydamas, ar lietumi mazgoja ar vėju plaka ar vėtrą užsiundo.
Šiandien, rudens sutiktuvių dieną. Žolės jį garbingai sutiks, nepriklausomai kaip jis su jomis pasielgs, ką jis užantyje slepia.
