Liepos 30 – rugpjūčio 12 dienomis etnografiniame Musteikos kaime vyko Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojų suorganizuota jau tryliktoji pynimo stovykla. Musteikoje ji vyksta aštuntus metus. Dzūkiškų amatų: pinti, skobti medį, lieti žvakes, lipdyti iš molio, kalviauti, kepti duoną, drožinėti, rankiniu būdu pjauti lentas, virti derva ir degutą, kopinėti su geiniu, šienauti, mokytis kitų senųjų dzūkų amatų paslapčių mokėsi bene aštuoniasdešimt šio seminaro dalyvių iš Lietuvos ir užsienio.
Kad pajustų dzūkišką dvasią, viso to jie mokėsi gamtos prieglobstyje, šalia prieš šešetą metų įrengto drevinės bitininkystės muziejaus. Kantrių seminaro dalyvių, kurie čia kai kas suvažiavo šeimomis, su mažais vaikais, neišbaidė nei retsykiais nukrapnojęs lietus, nei spiečiai įkyruolių uodų. Gyvenimas palapinėse, valgio virimas ant laužo kai kam buvo egzotika.
Pasak pynimo stovyklos „sielos“, šių mokymų sumanytojo ir organizatoriaus, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtos rezervato Kultūros paveldo skyriaus amatų meistro Romo Norkūno, šių mokymų tikslas – kad kuo daugiau žmonių išmoktų amatų, kuriuos senovės dzūkai mokėjo, atrastų tik šiam kraštui būdingus bruožus, pažintų tradicinį dzūkų gyvenimo būdą. Patys jų išmokę, grįžę į namus, ir kitus galės pamokyti.
Šiandien, kai beverčiai užsienietiški niekučiai baigia išstumti lietuvių tautinius papročius, pomėgius, amatus bei tradicijas, yra labai vertinga tai, kad kai kurie žmonės stengiasi iš rankų nepaleisti to, ką mūsų tėvai ir seneliai meistrauti mokėjo. Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai stropiai stengiasi bent šiek tiek sustabdyti negrįžtamai praeitin nuvilnijantį mūsų protėvių gyvenimo vaizdą, puoselėja senuosius amatus ir verslus, prisimena ir atgaivina senąsias tradicijas. Kasmet šio parko darbuotojai rengia įvairias parodas, seminarus. Vienas iš jų yra Romas Norkūnas, gyvenantis Musteikos kaimo pakrašty ir šiame kaime rengiantis unikalias senųjų dzūkiškų amatų stovyklas.
Jis seminaro dalyvius mokė pynimo iš pušies šaknų, vytelių ir šiaudų. Jie pramoko, kaip pasiruošti ir pasigaminti žaliavą ir nupinti kokį nors buities reikmenį – lėkštelę, pintinę, gorčių, šviestuvą ir net lopšį, senovinį dzūkų apavą – vyžas.
Kaip ir kasmet, pynimo stovyklai Romas rengėsi visus metus – pjovė žilvičius, meldus, lupo medžio karnas. Visa tai – žaliava būsimiems dirbiniams. Seminaro dalyviai turėjo mokėti simbolinį mokestį – po tris litus, o vaikai – perpus mažiau, atsivežti keletą įrankių darbui – peilį, žirkles ir ylą, visa kita buvo organizatorių rūpestis.
Smagu, kad progos išmokti pynimo paslapčių nepraleido ne viena jauna šeima. Į Musteiką jos atsivežė ir savo vaikus – pynimo, kitų dzūkiškų amatų pradžiamokslį išeis ir jie. Stovyklos dalyvius iš Vilniaus, Kauno, Druskininkų, Klaipėdos ir kitur mokė vietiniai meistrai: Paulina Stasiulionienė papasakojo, kaip senoviniu būdu liejamos vaško žvakės, Antanas Zaliauskas pynė balaninius krepšius, varėniškis keramikas stovykloje su šeima apsigyvenęs Audrius Matonis mokė, kaip iš molio nulipdyti dubenėlį, žvakidę, lėkštelę, jam mielai talkino žmona Asta. Stovyklos dalyviai skanavo ant laužo keptų musteikiškės Astos Žukaitės pyragėlių su grybais.
Parke savanoriaujantis italas Marijanas su didžiausiu malonumu skobė luotą, Musteikoje beįsikuriantis Stasys pynė sūnui lopšį, pramokti vienokio ar kitokio amato kasdien iš Marcinkonių dviračiais atmindavo jauna maskviečių šeima.
Pasak Romo Norkūno, yra nuostabu, kai žmogus nori išmokti prakalbinti medį, žolyną, molį… Aplink gamtoje yra tiek žaliavos būsimiems darbams – reikia tik ją pastebėti.
Stovyklos dalyviai ne tik mokėsi amatų, bet ir su nuostaba stebėjo bendruomeninį senovinio kaimo gyvenimą. Romas tvirtino, kad jie ne tik dirbo, bet ir pramogavo: važinėjosi Romo arkliuku, maudėsi senovinėje pirtyje, ėjo į naktinius žygius prie partizanų bunkerio, Karaliaus šulinio, Raganų akmenų, naktimis kūreno laužus ir klausėsi dzūkiškų pasakojimų apie tai, kad dzūkas nuo seno jokiam darbui žmogaus nesamdė – viską, ką galėjo ir mokėjo pasidarydavo pats. Ilgais rudens ir žiemos vakarais sumanūs šiliniai dzūkai iš paruoštų balanų pynė krepšius, iš pušies šaknų ir žilvičio – kašikus, kadagio ar liepų karnų – vyžas, iš vasarą surinktų šiaudų narstė sodus. Prieš Grabnyčias iš vaško liejo žvakes, audė divonus (lovatieses), staltieses ir lininius abrūsus (rankšluosčius), gaminosi namų buities bei apyvokos daiktus, baldus, padargus.
Pakalbinti dalyviai sakė labai patenkinti pynimo stovyklos organizavimu, kuri jau „išaugo savo marškinėlius“ ir ateityje turėtų vadintis kiek kitaip – juk čia galima išmokti daug daugiau.
Ne vienas čia stovyklauja kasmet.
Šių metų stovykla liko patenkintas ir amatų meistras Romas Norkūnas, kuris sakė, kad šiemet, kaip ir pirmojoje pynimo savaitėje prieš trylika metų, kuri buvo suorganizuota Marcinkonių kaime prie Grūdos, tvyrojo tam tikra pagarbos dzūkų amatams dvasia.
