Taip pavadinta naujausia istoriko, Tėvynės pažinimo draugijos pirmininko dr. Kazio Račkausko knyga, išleista „Gimtinės“ leidykloje 2012 m. Prieš ją buvo „Aukštadvaris“ (sud. K. Račkauskas, V., 2002); „Mano tėviškė“ (V., 2002); „Žvilgsnis į Bekštonis“ (2005); „Lietuvos deimančiukai“ (V., 2008); „Tautotyros pradmenys“ (V., 2008); „Bekštonys“ (2009); „Paparčių šviesos židinys“ (V., 2010); „Tautotyros savanorių darbai“ (sud. K. Račkauskas, bibliografinė rodyklė, V., 2009) ir
Knyga „Tautos atminties sargybiniai“ skirta atminti Tadui Daugirdui (1852–1919), tautotyros pradininkui Lietuvoje, archeologui, muziejininkui, paveldosaugininkui. Išleista mokslininko 160-jų gimimo metinių proga.
Nežinau ar šitame, juolab XIX šimtmetyje Lietuvoje buvo minimi ankstesni Tado Daugirdo jubiliejai. Juk ir aname šimtmetyje Lietuvos kultūroje dominavę sovietiniai interna-cionalistai, ir dabar valdžios remiami ir dominuojantys – globalistai-kosmopolitai, sudarantys galingas viešosios ir mokslinės žiniasklaidos propagandines pajėgas, stengiasi iš Tautos atminties išrauti tautinę savimonę, iš moksleivių programų – Tautos istoriją ir didžiųjų mūsų Tautos vyrų ir moterų žygdarbius, kuriant ir stiprinant mūsų Tautos valstybę ir kultūrą. O ką jau ir bekalbėti apie tautotyros mokslą ir jos tyrėjų pastangas gaivinti mūsų tautotyros istoriją, jos didvyrius ir kurti jos teoriją, mūsų Tautos išlikimo globalėjančiame pasaulyje pamatą. Tą patyriau, kaip sakoma mūsų liaudyje, – savu kailiu. Savo varganomis, daug metų taupytomis lėšomis, išleidusi knygą „Tautotyros etiudai“ (V., 2011), joje pateikusi lietuvių tautotyros istoriją ir teorijos pradmenis, visiškai netikėtai sužinojau lietuvybės sklaidos ir jos įsitvirtinimo Lietuvoje situaciją 2012 metais: Vilniuje buvo nupirkta 14 knygų, Kaune – 220, Elektrėnuose – 16, Alytuje – 56. Kitos Lietuvos vietovės šia knyga nesusidomėjo, nors apie ją buvo skelbta ir internete, ir viešojoje spaudoje. Suprantama, tai tik vienas – visiškai kuklutis eksperimentas, tačiau jo rezultatai beveik visada pasitvirtina ir rinkimuose į Seimą. Lietuvybės Lietuvoje mažai beliko. Beje, šiame straipsnyje ne apie tai.
Genialusis vokiečių tautos poetas ir mąstytojas J. W. Gete savo laiku rašė, kad „iš visų mokslų – pats nuostabiausias yra istorija, nes ji į gyvenimą grąžina mirusiuosius“. Su jais, istorijos atgaivintaisiais, galime bendrauti, tartis, klausytis jų patarimų, nusikėlę nuo knygų lentynėlės knygas su jų mintimis ir svajomis, nerealizuotais planais. O mūsų istorikas Zenonas Ivinskis atrado dar ir kitą tiesą: „Žmogus, peržengęs 100 metų atminties barjerą, sugrįžta į gyvenimą amžiams.“ Istoriko, kruopštaus, kantraus ir labai gilaus tyrinėtojo Kazio Račkausko pastangomis ir dėka jau daug metų gaivinama bajorų Daugirdų giminės, daug nuveikusios Lietuvos valstybingumo ir Tautos dvasios tobulinimo labui, palikuonio mokslininko, archeologo Tado Daugirdo atmintis. Kazio Račkausko knyga „Tautos atminties sargybiniai“ atveria Lietuvos jauniesiems istorikams galimybę plačiau, išsamiau ir objektyviau tirti Lietuvos praeitį per vienos Lietuvos bajorų –Daugirdų – šeimos istoriją. Knygos epigrafu istorikas pasirinko paties Tado Daugirdo mintį: „Gerai yra svetimas šalis pažinti, o savoji – tai jau priedermė“. Knygos struktūra – nuosekli ir logiška, jungianti pratarmę, keturis skyrius („Tautotyros santalkos pirmtakas“, „Amžininkai apie Tadą Daugirdą“, „Tauta ir jos pažinimas“ ir „Tėvynės pažinimo draugija 2007–2012“) ir priedus, ženklinančius tautos pažinimo draugijos ateities planus ir jų realizavimo metodus. Knyga nedidelės apimties – 80 puslapių su 29 iliustracijomis, išleista minkštais viršeliais, su Tado Daugirdo portretu, nutapytu 1910 metais jo bičiulio dailininko Antano Žmuidzinavičiaus.
Knygos pratarmėje aptariama Tėvynės pažinimo draugijos veikla 1989–2012 m. ir jos per 23-jus metus atlikti darbai. Jų aruodas stebėtimai gausus ir akademiškai profesionalus. Prieš gerą dešimtmetį užsukusi į Tėvynės pažinimo draugijos vieną iš konferencijų pasidairyti likau apstulbinta išvydusi jos ariamus tautotyros dirvonus ir tikruosius tautotyros darbininkus – ne žodžiais, bet darbais gaivinančius tautos savasties lobyną. Bemaž mano akyse buvo surengtos kelios tautotyros talkos – paskelbti ir realizuojami septyni pažintiniai projektai, ekspedicijos, akcijos, parašytos ir išleistos 24 knygos, organizuota 12 jų sutiktuvių; 1989–2009 metais Tėvynės pažinimo draugijos entuziastų leistas mėnraštis „Gimtinė“, kuriame buvo publikuota per 6 000 straipsnių, gaivinančių mūsų kultūrinio paveldo atmintį. Tarp kitų autorių straipsnių buvo paskelbta ir kelios dešimtys mano, vėliau gulusių į knygos „Tautotyros etiudai“ pamatą. „Gimtinė“ visus tuos 20 metų buvo redaguojama visur suspėjančio, visiems atrandančio gerą, padrąsinantį ir paskatinantį žodį istoriko K. Račkausko. Jo ir „Gimtinės“ dėka tautotyra rimtai ir jau, matyt, ilgam įsitvirtino Lietuvos etnologijos mokslo sistemoje, išugdyta, ko gero pirmoji Lietuvoje tautotyrininkų mokykla, iki šiol produktyviai ir pasiaukojančiai dirbanti ir stovinti Tautos kultūros paveldo sargyboje, aktyviai bendradarbiaujanti naujoje Tėvynės pažinimo draugijos iniciatyvoje tęstiniame moksliniame leidinyje „Tautotyros metraštis“ (1-asis jo tomas išleistas 2010 m.; antrasis – 2011 m.; dabar rengiamas 3-sis tomas, kuris bus datuotas 2012 metais). Pirmajame knygos skyriuje „Tautotyros santalkos pirmtakas“ pateikta išsami mokslininko, archeologo, muziejininko ir tautotyros pradininko Tado Daugirdo biografija. Jos nekartosiu, nes išsamiai pateikiau visiškai neseniai publikuotame straipsnyje „Šaknys ir atžalos“ (Mokslo Lietuva. – 2012 m. gegužės 3 d, Nr. 9 (475), p. 10; gegužės 17 d., Nr. 10 (476), p. 11). Šiame skyriuje taip pat pateikiama Tėvynės pažinimo draugijos įkūrimo priešistorė ir pirmieji jos istorijos įdomūs ir dar neskelbti puslapiai.
1919 m. gegužės 28 d. Lietuvos švietimo ministras Juozas Tūbelis Kaune sušaukė pasitarimą dėl valstybės paminklų priežiūros ir globos. Tą dieną buvo įsteigta Valstybės archeologijos komisija. Jos pirmininku buvo išrinktas dailininkas, archeologas ir muziejininkas Tadas Daugirdas, nariais gydytojas archeologas Vladas Nagevičius ir inžinierius V. Verbickas. Šiai komisijai buvo pavesta rūpintis ne tik kultūros paminklų registracija, apsauga ir tyrimu, bet ir muziejais, archyvais. Jėgų ir finansinių galimybių buvo nedaug, todėl nuspręsta į Komisijos darbą pagalbininkais įtraukti visuomenę. Tadas Daugirdas 1919 m. rugsėjo 16 d. posėdyje pasiūlė tą visuomeninę organizaciją pavadinti Senovės paminklų mylėtojų draugija; kitame posėdyje, vykusiame spalio 2 d., buvo pasiūlyta vadinti ją, atsižvelgiant ne tik į senovės paminklų apsaugą, bet ir tų dienų aktualijas, patraukliau – Krašto pažinimo draugija, bet po ilgų diskusijų 1919 m. spalio 2 d. buvo apsistota prie pavadinimo Tėvynės pažinimo draugija. Deja, tos draugijos iniciatorius ir jos spiritus movens Tadas Daugirdas 1919 m. lapkričio 1 d. mirė (palaidotas šeimos kape Ariogaloje).
1919 m. gruodžio 12 d. buvo sudaryta nauja komisija Tėvynės pažinimo draugijos įstatams sudaryti. Į ją įėjo Eduardas Volteris, V. Nagevičius, prel. Antanas Dambrauskas, gamtininkas Tadas Ivanauskas, dailininkas Kajetonas Sklėrius, psichologas ir pedagogas Jonas Vabalas-Gudaitis ir botanikas Liudas Vailionis. Kaip dažnai atsitinka tarp mūsų lietuvių, tada kilo klausimas ir nesibaigiantys ginčai, kokiai valdiškai institucijai Tėvynės pažinimo draugija turi priklausyti, ar turi ji būti savarankiška visuomeninė organizacija. Galiausiai bendru sutarimu Tėvynės pažinimo draugija buvo priskirta Lietuvių mokslo draugijai. Atrodo, čia ji tuo metu ir „ištirpo“. Prasidėjo naujai Lietuvos valstybei sunkūs laikai – bolševikų invazija, tuometinės militaristinės Lenkijos išdavikiška Vilniaus krašto okupacija, Lietuvos valstybės institucijų kūrimo darbai, Nepriklausomybės karų ir jos priešų nusiaubto Lietuvos ūkio atkuriamieji darbai ir t. t. Tų įvykių sūkuryje, matyt, jau nebuvo nei kam, nei kada galvoti apie Tėvynės pažinimo draugijos kūrimo ir jos puoselėjimo veiklą. Ji buvo atkurta tik 1989 m. spalio 2 d. knygos autoriaus istoriko dr. Kazio Račkausko iniciatyva. Jam pavyko suburti kelis šimtus tautotyros entuziastų, visuomeninkų ir atgaivinti Tado Daugirdo įkurtą ir jo idėjų sparnuojamą Tėvynės pažinimo draugiją.
Antrame skyriuje knygos autorius, gerokai pasėdėjęs archyvuose ir sąžiningai nušluostęs dulkes nuo daugelio jo bylų apie prieškario Lietuvos mokslą ir kultūrą, surado ir paskelbė Tado Daugirdo bendražygių kalbas prie jo kapo 1919 m. lapkričio 1 d. Paskelbtos jo bendražygių V. Nagevičiaus, Vaižganto, Balio Sruogos ir istoriko J. Puzino kalbos. Jose pateikiami duomenys, patikslinantys ir praplečiantys žinias apie visą Daugirdų šeimą ir patį Tadą Daugirdą, nemažai dėmesio skiriama ir jo inicijuotai Tėvynės pažinimo draugijai. V. Nagevičius savo kalboje pažymėjo, kad Tado Daugirdo įkurtoje „Tėvynės pažinimo draugijoje“ buvo projektuota įkurti skyrius ir vykdyti archeologijos, etnologijos ir etnografijos, karo, gamtos ir liaudies meno krypčių tyrimus. Savo kalboje V. Nagevičius paminėjo bendražygio, Tėvynės pažinimo draugijos pirmininko kategorišką nusistatymą nesilankyti Lenkijoje po to, kai J. Pilsudskis niekšiškai okupavo jo tėvų godotą ir saugotą Lietuvos žemę, Vilniaus kraštą. Apie Tado Daugirdo iniciatyvą ir jo nenuilstamas pastangas, jau sunkiai sergant, įkurti Tėvynės pažinimo draugiją savo kalboje rašė ir istorikas J. Puzinas, pabrėžęs, kad vienas iš draugijos uždavinių, ypač Tado Daugirdo akcentuojamų, turėjo būti Lietuvos priešistorinių paminklų, užgrobtų lenkų ir išvežtų į Lenkiją, inventorizavimas ir būtinas jų grąžinimas į Lietuvą. Istorikas J. Puzinas savo kalboje pažymėjo: „Nors Daugirdas buvo išauklėtas lenkų kultūros įtakoje, tačiau begyvendamas Lietuvoje ir betyrinėdamas jos praeitį taip pamilo Lietuvą, jos senovę, tautos meną ir žmones, jog visą gyvenimą dirbdamas Lietuvai, liko nuoširdus ir karštas lietuvis“ (Kazys Račkauskas. Tautos atminties sargybiniai. – V., 2012. – P. 30). Knygoje pateikiamas platus literatūros, panaudotos šiam skyriui parengti, sąrašas.
