Aktuali analitinė medžiaga apie realų ketinimą priimti Ukrainoje įstatymą „Dėl valstybinės kalbinės politikos pagrindų“, kuriam padedant valdančioji Ukrainoje Regionų partija taikosi laimėti priešrinkiminėje kovoje, yra pateikiama Lvovo istoriko Jaroslavo Hrycako interviu duotąame „Laisvės Radijo“ ukrainų redakcijos žurnalistei Irinai Štogrin.
Anot J.Hrycako, šiuo įstatymu dabartinė Ukraina „stumiama neprotingų, neatsakingų politikų į pražūtį.“ Istorikas teigė, kad per kalbą, kuri yra ne tik valstybingumo bet kurioje šalyje pagrindas, bet ir istorinės atminties sudedamoji dalis, politikai aukštesnių reitingų vardan žaloja pastarąja ir skaldo Ukrainos valstybę, sukurdami joje dvi dalis – kalbančiųjų ukrainų ir rusų kalbomis. O tokios karčios pamokos, tęsė jis, istorijoje, visai neseniai, jau buvo – kad ir Jugoslavijoje. Ukrainai, mano J.Hrycakas, geriau būtų sekti tų valstybių pavyzdžiais, kurios susitelkė ir konsolidavosi istorinės atminties klausimais, praėjo tautos susitaikymo kelią, kas leido sukurti tvirtą pagrindą tiek valstybingumo, tiek jų ekonominiam vystymuisi – t. y. Vokietijos, Ispanijos pavyzdžiais.
Geras, jo nuomone, galėtų būti ir Lenkijos pavyzdys, kai jai pavyko išspręsti paslėptą antisemitizmo klausimą. Prieš 10 metų rašytojas Janas Grosas išspausdino knygą „Kaimynai“, kurioje atskleidė, kaip Antrojo pasaulinio karo metu lenkų buvo panaudotas tikras teroras prieš žydų tautybes gyventojus. Tas skausmingas lenkų savimonei klausimas kamavo visą šalį metus, kol Lenkijos prezidentas ir Bažnyčia atsiprašė už padarytas skriaudas. Ir kuomet tai buvo padaryta, lenkams pavyko atsikratyti antisemitų etiketės, šis atsiprašymas buvo priimtas ir suprastas Lenkijos visuomenėje ir pasaulyje.
Taip pat, J.Hrycako manymu, Ukraina turėtų atsižvelgti ir į Didžiosios Britanijos pavyzdį, kuris galėtų būti geriausias Ukrainai – šioje šalyje yra istorinių paminklų svarbioms istorijos figūroms, stovinčių netoliese, o juk vieni iš jų buvo budeliai kitiems. Tačiau tie žmonės, pastebi istorikas, kurie prisiima teisę didžiuotis viena ar kita istorine asmenybe, taip pat turi prisiimti ir atsakomybę už tų asmenybių padarytus veiksmus.
Ukrainos bažnyčioje, liudija J.Hrycakas, prieš Šventąją Komuniją yra sakoma labai gera malda, kai tikintysis taria šiuos žodžius: „… atėjai išgelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis – aš esu.“ Būtent toks savęs suvokimas ir tokia pasaulėžiūra, istoriko nuomone, leis tiek pačiai Ukrainai, tiek šiuolaikiniam pasauliui surasti kelią į solidarumą, pagrįstą krikščionybe, ir tai yra realus šansas mūsų dienų ateičiai – juk negali būti solidarus su kitu, jeigu tu nepaistai jo teisių savo laikinajai naudai.
Taigi, akcentuoja interviu su „Laisvės Radijui“ istorikas Jaroslavas Hrycakas, būtent dabar ir yra tas momentas, kai mes turime susivienyti, užimti aktyvią socialinę poziciją ir sustabdyti skaldymo procesą. „Ir geriau tai padaryti dabar, nes laikas yra brangus. Kuo ilgiau delsime, tuo didesnę kainą mes turėsime sumokėti ateityje,“ – mano jis.
Visą šio istoriko interviu „Ukraina stumiama į serbų-kroatų įvykių eigos variantą“ (ukrainų kalba – «Україну штовхають до сербсько-хорватського варіанту розвитку подій») tekstą žr. „Laisvės Radijo“ svetainėje. Interviu garso įrašą ukrainiečių kalbą klausykite ČIA.
jei nebus atsiklaupta ant kelių – ne prieš Kristų – prieš “semitus” ir kolektyviai neatgailauta už kelių šunsnukių veiksmus, gali būti sulaukta serbų-kroatų likimo?
O štai ką kalba Donskio draugas, lenkų marksistas (dirbęs KGB, bet vėliau pasitraukęs į DB ) , sociologas ir filosofas Zygmuntas Baumanas, vienas žymiausių pasaulio teoretikų. Straipsnyje jis kalba apie Europos vystymosi kryptį, tapatybę ir „multikultūrinio projekto“ likimą
Tautinio asmeninio savarankiškumo principą (asmeniš kumo principą) nuodugniai išplėtojo Otto Baueris savo 1907 meti} knygoje „Tautybių klausimas ir socialinė demokratija”. Jo manymu, šis principas buvo būdas „vienyti tautas ne kaip teritorinius darinius, o kaip paprasčiausius asmenų susivieniji mus” taip radikaliai atskiriant tautą nuo teritorijos ir paverčiant tautą neteritoriniu susivienijimu (aštuoneriais metais anksčiau šią idėją viešam svarstymui pasiūlė kitas „austromarksistas” Karlas Renneris savo 1899 metų esė „Valstybė ir tauta”, o po trejų metų – žydų Bundo vadovas Vladimiras Medemas 1904-ųjų esė „Socialinė demokratija ir tautybės klausimas” (parašyta ir išleista jidiš kalba) – tekste, kuriame suvienijama ir sintetinama istorinė Lenkijos-Lietuvos unijos ir Austrijos- Vengrijos monarchijos patirtis.
Pasvarstykime atvejį, kai šalį sudaro kelios tautinės grupės, pvz., lenkai, lietuviai ir žydai. Visos tautinės grupės sukurtų ats kirus judėjimus. Visi kuriai nors tautinei grupei priklausantys piliečiai prisijungtų prie specialios organizacijos, kiekviename regione rengiančios kultūrinius susirinkimus ir bendrą kultūrinį susirinkimą visos šalies mastu. Šiems susirinkimams būtų suteikta savarankiška finansinė galia: kiekviena tautinė grupė turėtų teisę iš savo narių rinkti mokesčius arba valstybė skirtų joms proporcingas savo biudžeto dalis. Visi valstybės piliečiai priklausytų vienai iš tautinių grupių, bet galėtų asmeniškai rinktis, prie kurio tautinio judėjimo prisijungti, ir jokia valdžios institucija neturėtų teisės nulemti šio pasirinkimo. Tautiniai judėjimai turėtų paklusti bendriems valstybės įstatymams, bet savo atsakomybės srityse turėtų autonomiją ir nė vienas jų neturėti teisės kištis į kitų grupių reikalus.[7]
o kas turėtų atsiprašyti ukrainiečių už Holodomorą?
išeitų, kad Wilsono “tautų apsisprendimo teisė” galiojo tik tol, kol buvo įkurtas Izraelis. Dabar jau ta teisė atliko savo trumpalaikę paskirtį ir ateina eilė įsigalioti “m,ažumų teisėms, nes prasideda didžioji dematerializacija – tautų nustūmimas nuo jų teritorijų ir Didysis tautų kraustymasis. Nepavyks ir šis planas, ponai. Greit suduš ir chazariški stereotipai.