D.Razauskas. Kaupti ir skleisti: dvi nuostatos į būtį, save ir Tėvynę

Iš pirmo žvilgsnio kaupti atrodo gerai, o skleisti – blogai. Kaupti – tai „rinkti, telkti, koncentruoti ką“ [1], sukaupti – tai ir ką „surinkti, sutelkti, suspiesti“, ir perkeltine, psichine prasme „sutelkti, sukoncentruoti dėmesį“, t.y. susikaupti. O štai skleisti šiaip jau reiškia „daryti, kad plistų į šalis“ ir net „eikvoti, švaistyti“, paskleisti – „išsklaidyti, išskirstyti iš krūvos“ ir „išeikvoti, iššvaistyti“, savo ruožtu skleistis reiškia „skirstytis iš būrio, išsivaikščioti“, netgi „griūti, irti“, pasiskleisti – „išsiskirstyti, iškrikti iš būrio“, taigi (pa)sklisti, išsisklaidyti ir panašiai.

Tačiau iš tikrųjų ne taip viskas paprasta. Mat kaupti – tai būti atsigręžus išorėn, nusistačius išorėn.Kaupti reiškia iš išorės, iš aplinkos telkti prie savęs, sau, savin, vidun. Toks santykis gali įgauti net nusikalstamą, bent jau doroviškai, pobūdį, kurį perteikia kaupti reikšmė „grobti, griebti sau“. Tačiau net ir pati pirminė, paprasčiausia kaupti reikšmė „kasti į krūvą, daryti kaupą“ akivaizdžiai parodo, jog besaikis kaupimas tą save, tą vidų, kurį iš išorės kaupia, iš esmės užverčia, užkasa, palaidoja po tuo, ką prikaupė. Kitaip sakant, užkaupia – pagal užkaupti reikšmę „užkasti žemėmis“. Tai apskritai būdingas išorinės nuostatos padarinys: užmirštas arba net atstumtas, atmestas, paniekintas vidus tokios nuostatos suvokiamas kaip nieko vertas, kaip tuščia vieta, kurią geriausiu atveju tegalima užpildyti iš išorės prikauptų gėrybių. Buitine, materialia prasme – tiesiog turtų; perkeltine, dvasine prasme – kultūros vertybių. Kaip toji tabula rasa, švariai nutrinta rašymo lenta, ant kurios geriausiu atveju tegalima nuo kitų nusirašyti ką nors labai protinga.

Kita vertus, skleisti – tai ne tik pa-skleisti, sklaidyti, bet ir pra-skleisti ką nors, kas užstoja, dengia, trukdo matyti, pažinti, ir atskleisti, kas buvo suskleista ar pridengta, – pavyzdžiui, knygą, paslaptį, tiesą. Be abejo, žinias, informaciją būtina kaupti, bet žinios neatsiranda savaime – jos pirmiausia būna kieno nors kur nors atskleistos. Todėl nuostata žinias tik kaupti platesniu mastu kerta šaką, ant kurios sėdi – nepaiso ar net atmeta galimybę jas pačiam atskleisti. Moksle, švietime tai žinoma erudicijos ir kūrybiškumo priešprieša. Erudicija, žinios – labai, nepaprastai svarbu, be žinių žmogus pasaulyje kaip aklas. Ir vis dėlto žinios gimsta per kūrybą, iš kūrybiškumo, ir to nepaisyti reiškia paprasčiausiai būti kvailiu, kuriam ir gausiausios žinios galiausiai niekuo nepadės, nebent pasipūsti jomis prieš kitus.

Savo ruožtu pažinimas, kūrybinis santykis su tikrove žmogui padeda atskleisti save, taigi pačiam atsiskleisti. Nes kūrybos esmė – tai nusistatymas į vidų, nuostata skleisti(s). Tiesą sakant, atskleisti tikrovę ir atsiskleisti pačiam yra vieno ir to paties santykio, to paties veiksmo dvi pusės, kurios visuomet eina drauge. Nes tik kažką esminga, kažką svarbaus atskleisdamas žmogus gali atsiskleisti; ir atvirkščiai – tik atsiskleisdamas, tik skleisdamasis pats, gali kažką tikra atskleisti. Nes gerai pagalvojus pasirodo, kad joks pažinimas, jokios žinios nėra išgaunamos vien tik iš išorės (tik prisiminkime „papildomumo principą“!), kad tikrasis visų, visokeriopų žinių šaltinis glūdi viduje, sieloje – net ir tuomet, kai ji manosi tyrinėjanti išorinį pasaulį. Nuosekliau, atkakliau laikantis vidinės nuostatos, vidus, siela žmogui galiausiai atsiskleidžia anaiptol ne kaip „tuščia lenta“, kurią tebuvo galima nebent prirašyti visokių nusiklausytų gandų, bet pats tikriausias neišsiamiamas pažinimo ir būties šaltinis, o visas išorinis pasaulis – tik būdas ir priemonė jam skleistis.

Čia paaiškėja dar vienas, visai ktoks nei iš pirmo žvilgsnio, santykis tarp kaupti ir skleistis – kaip tarp mirties ir gyvybės. Nes sukaupti tegalima kaupą – kapą, geriausiu atveju pilkapį, kuris, kad ir kiek brangių įkapių jame būtų pagarbiai sudėta, anksčiau ar vėliau vis tiek sudūlės arba bus išplėštas. Tuo tarpu skleistis – tai „plėtoti išleistus, išsprogusius lapus, pumpurus“, kaip skleidžiasi pražydęs žiedas, apskritai „išsprogus plėtotis, augti (apie lapus, žiedus)“, todėl galiausiai ir „augant plėstis“, ir apskritai „plėtotis, rutuliotis“, savo ruožtu skleisti – tai „leisti iš savęs į aplinką“ ir apskritai „platinti“. Užtat ir skirtumas tarp kaupti ir skleisti – kaip tarp negyvo stagaro, kurį nebent galima papuošti, apkabinėti spalvotais kaspinais ar dirbinėmis gėlėmis, ir gyvo žiedo, kuriam nieko nereikia pridurti iš išorės, kad jį pagražintum, kuris skleidžiasi pats ir iš vidaus skleidžia į aplinką, išorėn savo esmę, savo svaigų būties kvapą.

Dvi atitinkamos nuostatos labai ryškios ir Lietuvos istorijoje. Andai galingai išsiskleidusi Lietuvos valstybė išsiplėtė ir nejučia po truputėlį ėmė kaupti gėrybes iš aplinkinių kraštų: ir materialines gėrybes, neapsakomus turtus, ir dvasines gėrybes – įvairiausias žinias, meno kūrinius, mokslo pasiekimus iš Rytų ir Vakarų, pagaliau pažiūras, tikėjimus, religijas, galiausiai papročius ir net kalbas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vienu metu buvo bene didžiausia, turtingiausia šalis Europoje, jei ne auksu, tai tikrai papročiais, tikėjimais ir kalbomis. Tačiau visas ši išoriškas blizgesys ilgainiui visai apakino jos valdovus, ir jie nejučia nusigręžė nuo šaknų, į kurias rėmėsi taip plačiai išsiskleidęs Lietuvos žiedas, pamiršo sėklą, iš kurios jis andai sudygo, ir ji buvo laidote palaidota po visais tais prikauptais turtais, po kuriais ėmė dusti ir trunyti. Lietuvoje įsivyravo svetimi papročiai, svetimi tikėjimai, svetimos kalbos, o tikrai lietuvybei teliko niekinamos tarnaitės vaidmuo. Taip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo didingu Lietuvos pilkapiu, kuris ilgainiui suiro, sudūlėjo iš vidaus ir galiausiai tapo plėšikų išplėštas. Tačiau susmukus šiam sukauptam žemiškų turtų kapui, nuvirtus sunkiam atsineštinės prabangos antkapiui, vėl atsivėrė erdvė gyvai sėklai dygti ir skleistis. Taip prasidėjo vadinamasis romantinis judėjimas ir galiausiai patekėjo lietuviška Aušra, ir iš pernykštės mirties prisikėlė nauja Lietuva.

Ir nūnai teberyškios dvi atitinkamos nuostatos į Lietuvos praeitį, dabartį bei ateitį. Netgi du skirtingi patriotizmai – kaupiamasis ir skleidžiamasis. Vieniems atrodo, kad Lietuva ligi LDK tebuvo tuščia vieta, tabula rasa be jokios kultūros, jokios tradicijos, jokios dvasios, o visa kas verta buvo atsinešta iš svetur – ar net iš svetur atnešta – ir sukaupta. Tai kaupininkų nuostata, kurie paprastai yra išsilavinę eruditai, rimti profesionalai ir vadina save intelektualais. Kiti įsitikinę, kad pati Lietuvos siela, arba lietuviška dvasia, – tai didžiausias savaiminis turtas, amžinai gyva sėkla po visais pernykščiais trūnėsiais, tik reikia ja bent kiek pasirūpinti, palaistyti savo dėmesiu, padėti jai sudygti ir išsiskleisti. Tai skleidininkų nuostata, kurie paprastai remiasi savo neeiliniu kūrybiškumu ir mano, kad gali sudainuoti įkvėptą praamžę dainą, nepažindami gaidų.

Ryškios atitinkamos dvi nuostatos apskritai į kultūrą: vieniems atrodo, kad kultūra yra kaip tik tai, kas sukaupta, vadinamieji kultūros lobiai, apskritai muziejų lobynai, pirmiausia – klasika, neišsemiami senųjų Europos kultūrų turtai, iš kurių mums tik mokytis ir mokytis; kitiems atrodo, kad kultūra – tai pirmiausia dvasinė būsena, vidinio pasaulio erdvė ir jos teikiamas įkvėpimas, akių šviesa, rimtis, tvirtybė, todėl kultūros reikia ne mokytis, bet kurti, skleisti ją iš šito vidinio dvasios šaltinio.

Atitinkamos dvi nuostatos į kalbą: vieniems atrodo, kad lietuvių kalba, kokią ją mums atnešė valstiečiai baudžiauninkai, yra skurdi, perdėm buitiška, todėl visos abstrakčios, juolab filosofinės koncepcijos neišvengiamai turi būti perimamos (kaupiamos) iš kitų, labiau išsivysčiusų kultūrų ir reiškiamos jų kalbų žodžiais; kiti, priešingai, įsitikinę, kad būtent tokia nuostata ir yra didžiausia kliūtis kalbai vystytis (skleistis) ir kad mūsų kalba yra pajėgi iš savo sėklų išsiauginti visas reikalingas būčiai mąstyti atsajas sąvokas.

Pirmiesiems dažnai atrodo, kad tikroji kultūra ir tikroji religija – tai krikščionybė, per du tūkstantmečius sukaupusi milžinišką žmonijos dvasinę patirtį; antriesiems – kad religija tai pirmiausia gyvas dvasios skleidimasis čia ir dabar, nepaliaujamai nusimetant visas praeities išnaras, nuolat išsineriant iš bet kokių stabarėjančių stabų.

Tačiau prižiūrint, auginant, puoselėjant mūsų taurią gėlę ir siekiant, kad ji pagaliau vėl plačiai išskleistų savo stebuklingą žiedą, reikia ją ir kaupti reikšme „sukasti žemes apie augalo kamieną“, arba apkaupti „apkasti žemes apie augalo kamieną“. Būtent toks yra ir tikrasis kaupimo tikslas – suteikti deramą dirvą, trąšą savo sėklai sudygti ir išsiskleisti. Patręšti savo sielos daigą visomis įmanomomis žiniomis, atradimais, mintimis, vaizdais ir garsais, žodžiais, sakiniais ir kalbomis, tikėjimais ir papročiais. Tik ne tam, kad jis, pradžioje toks gležnutis ir blyškutis, uždustų po jų nepakeliama našta, o kad suimtų šitą trąšą ir jos dėka dygtų, augtų drūtas ir pražystų, ir žydėtų. Nes visos žmonių sukauptos žinios, mintys, žodžiai ir kalbos, visi papročiai, tikėjimai ir visos religijos vis dėlto tiek tėra vertos, kiek padeda gyvam sielos daigui išsprogti ir skleistis. Dievo šlovei, Tėvynės labui ir žmogaus būties pilnatvei.

***

Tad kaupti ir skleisti galiausiai – ne jokios priešybės, o tarsi vieno žygio dvi kojos: viena tvirtai atremta į sukauptą žemę, kita plačiai praskleista žingsniui.

Ir mūsų žygio sėkmė dabar iš esmės priklauso nuo to, ar rimti eruditai intelektualai ir įkvėpti kūrėjai diletantai sugebės pagaliau žengti koja kojon ir dirbti ranka rankon, ne niekindami ir atmesdami vieni kitus, bet vieni iš kitų mokydamiesi ir vieni kitus paremdami kaip tik tuo, ką geriau moka.