Birželio 24 d. eidamas 94-uosius metus mirė garsus dailininkas, tapytojas, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, dailėtyrininkas, Lietuvos dailės patrairchas Augustinas Savickis-Savickas.
Užuojautą dėl šios skaudžios netekties Velionio artimiesiems, šeimai, draugams, buvusiems studentams ir visai Lietuvos dailei ir kultūrai neabejingų žmonių bendruomenei pareiškė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė.
„Netekome iškilaus menininko, lietuvių tapybos patriarcho, kurio kūryba šiuolaikinėje mūsų dailėje paliko žymų pėdsaką. Jo kūriniai spinduliuoja Tėvynės meilę, šilumą ir tautiškumą, šiuolaikiniam žmogui atveria mūsų kultūros klodus. Ilgametis pedagogas ir kūrėjas Augustinas Savickas išugdė ne vieną jaunųjų lietuvių dalininkų ir tapybos mylėtojų kartą, būrė bendraminčius. Sulaukęs garbaus 94 metų amžiaus, tapytojas aktyviai dirbo ir kūrė iki pat gyvenimo pabaigos. Nuoširdžiai užjaučiu Augustino Savicko šeimą, artimuosius ir visus jo talento gerbėjus“, – sakė Prezidentė.
Seimo Pirmininkė Irena Degutienė savo užuojautoje rašo: „Netekome asmenybės, dėl kurios svarbos Lietuvos meno istorijoje ar tiesiog Lietuvos istorijoje jau seniai niekam nekyla abejonių. Išskirtinis talentas ir išskirtinis darbštumas lėmė itin aktyvią Augustino Savicko kūrybinę veiklą, kurios rezultatas – šimtai paveikslų, dešimtys personalinių ir grupinių parodų, knygos ir straipsniai. Ir, žinoma, pripažinimas ir garbingas įvertinimas tėvynėje bei visame pasaulyje, daugybės žmonių nuoširdi pagarba ir dėkingumas“.
Seimo Pirmininkė pastebi, kad Lietuva neteko ne tik išskirtinio menininko, bet ir išskirtinės dvasios žmogaus.
„Patyręs skaudžių likimo smūgių, išgyvenęs karo prievartą ir žiaurią tragediją, kai motina ir brolis tapo holokausto aukomis, šviesaus atminimo Augustinas Savickas išlaikė tikėjimą žmogumi ir žmogiškumu, išlaikė tikėjimą Lietuva. Dėl to Jo biografija – tai ne tik iškili ir talentinga kūryba, ne tik kantrus darbas bei studentams skirtos profesinių paslapčių pamokos, bet ir gražaus bei prasmingo gyvenimo pamokos, grožio, prasmės ir išminties pamokos. Už visa tai, už itin gausų kūrybinį ir ne mažiau vertingą moralinį palikimą nuoširdus dėkingumas ir visuotinė pagarba telydi Augustino Savicko vardą ir atminimą“, – teigia I. Degutienė.
A. Savickas gimė 1919 05 12 d. Kopenhagoje, Danijoje. Jo tėvas Jurgis Savickis buvo Lietuvos rašytojas ir diplomatas, 1918–1923 m. Lietuvos atstovas Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje.
1927-1939 m. A.Savickas gyveno ir mokėsi Kaune. 1939 baigė Kauno 3-iąją gimnaziją ir įstojo į Kauno meno mokyklą. Studijavo Ženevos universiteto sociologijos fakultete (Šveicarijoje), mokėsi Vilniaus dailės ir Maskvos meno mokyklose. 1949 baigė Vilniaus dailės institutą. 1985-1993 dirbo Vilniaus dailės institute, tapybos katedros profesoriumi.
A.Savickas yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino Riterio kryžiumi ir Vytauto Didžiojo ordino Komandoro kryžiumi. Jo kūryba įvertinta nacionaline kultūros ir meno premija.
Nuo 2000 m. Vilniuje veikia A.Savicko dailės mokykla, atidarytos A.Savicko paveikslų galerijos Palangoje (2002 m.), Nidoje (2008 m.) ir Trakuose (2008 m.).
Velionis pašarvotas laidojimo namuose Olandų gatvėje, laidotuvės vyks birželio 26 d. Kairėnų kapinėse.
lrt.lt „Panorama“ pranešimas (lrt.lt):
httpv://youtu.be/3uzlxJ2wuWo
Iš A.Savicko „Senojo tapytojo dienoraščio“ (2009 m.)
Gegužės 3 d.
Sūnus ir marti atėjo į viršų apžiūrėti mano paveikslų. Ypač daug komplimentų sulaukė mergina, grojanti balalaika (“Ritmai”).
Į dirbtuvę iš apačios atkeliavo sulankstomas veidrodis. Dabar turiu nuolatinį modelį…
– Galėsi save tapyti, – pašaipiai sako Raimondas.
Galėsiu, aišku, bet ar neatsiras paveiksluose per daug senių? Ramunė klausia, kaip sveikata, ir duoda saują vaistų, bet man ne tiek kūnas pasiligojęs, kiek sielą gelia.
Jei netapyčiau, išprotėčiau.
– Seneli, eik pusryčių! – girdžiu skardų vaikaitės balsą.
– Viskas jau ant stalo, – ragina marti Birutė.
– Ir šnapsas?
Birutė parodo pirštu į dangų… Bet kad aš degsiu pragare…
Birželio 5 d.
Nesimiega. 3 val. nakties. Vos užsnūstu, pasineriu į košmarą kaip Dostojevskio “mirusiųjų namuose” (skaitau jį šalia Nabokovo). Už sienos dar taip neseniai miegojo Liza. Ir dabar miega. Amžinai. Mirtis atliko savo kruviną darbą.
Laimei, yra tapyba mirties šmėkloms nuvaikyti. Nutapiau “Pokalbį”. Dvi moterėlės ir senis. Niekad manęs netraukė raudona spalva, o čia ji dominuoja. Vartau storas dailės knygas. Daug kas mėgo raudoną.
Dirbtuvėje tylu. Jokio garso. Tik paveikslai tyliai kalbasi tarpusavyje. Ir su manim.
Liepos pabaiga
Sprogo manasis tapybinės energijos ugnikalnis. Spalvos, piešinys ir mintys lakstė po drobę, kurią pavadinau “Vyno taurė ir mėnulis”.
Sėdi šviesiaplaukė su raudonojo vyno taure rankoje. Akys didelės, tamsios, kiek užsimiegojusios. Šviečia aukštai pakilęs mėnulis. Spindi geltoni gražuolės plaukai.
Parengta pagal: lrt.lt, dienraštį „Respublika“, savickogalerijoskolekcija.weebly.com, savickogalerija.lt ir kitus šaltinius.
