Molėtų rajone, Inturkės ir Joniškio apylinkėse auga didelis, gražus Baliūniškio miškas, seniau vadintas Alkūnų mišku. J.Zavadskienė iš Graužinių kaimo pasakojo, kad tai buvo viena mėgstamiausių vietų, ne tik darbams, miško gėrybėms rinkti, bet ir poilsiui: Jau mum tas miškas buvo viskas. Jau tik būdavo laisva valandėlė, tai ir einam vis Alkūnų miškan. Paskui, kai paaugom, tai ir karves miške ganėm, ir riešutavom, ir grybavom, ir uogas rinkom. Nu, žinot, kad gražus miškas buvo.
Iki šiol Alkūnų miške auga įspūdingas ąžuolas, į gamtos paminklų sąrašą įtrauktas kaip Alkūnų ąžuolas. Jo aukštis siekia 29 metrus, kamieno apimtis 1,3 metro aukštyje – 644 cm [1].
Pasak vietos gyventojo A.Sirevičiaus (Meškalydimio k.), medis toks senas, kad mena tvano laikus. E.Maciulevičienė iš Žydavainių kaimo mano, kad jam gali būti koks 1000 metų. Savo grožiu ir didybe jis nenusileidžia nei vienam šios girios medžiui: Aplinkui tokių ąžuolų tai jau nėra, kaip karalius koks (E.Grigelevičienė iš Cegelnės vnk.). Jo dydis toks įspūdingas, kad apkabinti reikėdavę ne vieno vyruko: Jį galėdavę apkabinti 12 vaikų (M.Marcinkevičienės iš Žydavainių k.), Jį gal septyniuos ar gal ir daugiau žmonių negali jo apimti aplink, bais storas (V.Šavelis iš Kertadalės k.), Baliūniškių miške yra vienas ąžuolas, tai reikia dešimt vyrų sustot, už rankų susikabint, tai vos vos vos su pirštais susisiekt gali… Tai gražus ąžuolas buvo, o joj joj… (A.Sirevičius iš Meškalydimio k.).
V.Šavelis iš Kertadalės kaimo prisimena, kad jis, vieną kartą užkluptas lietaus, ąžuolo drevėje pasislėpęs su dviračiu: Tai aš vieną kartą važiavau su dviračiu, lietus užėjo, ty nuo vieškelio pasukau, tai aš su dviračiu invažiavau šiton skylėn, lietus lija, aš stoviu ąžuole.
Prie ąžuolo pasirodydavo Šv. Marija ir Dievas
Alkūnų girios ąžuolas apipintas legendomis. Vietiniai žmonės ąžuolą laiko šventu. Pasakojama, kad prie jo žmonės matydavę šv. Mergelę Mariją, ten vaikščiodavęs senelis, kuris buvęs ne kas kitas, o pats Dievas: Ir vis tiek ten pasirodydavo kas tai: ir Dievas pasirodydavo, ir šv. Marija. Dievas pasirodydavo kaip senelis, kaip senelis, senas senutėlis. O šv. Marija, tai nesakė kaip ana atrodė, bet sake, kad pasdare šviesu. Nu kaip šviesa an to ąžuolo nusileido ir ti kokį žodį pasake jinai ir prapuolė, bet jau senai tas buvo, nelabai jau atsimenu. Nu matė kažkas tą šviesą, buvo kažkam taip pasirodžiusi. Šviesu pasdare ne visai an to ąžuolo, bet taip kaip altorius pasdare ir neilgam, ir ti kokį žodį pasakė, ir dingo viskas (E. Maciulevičienė iš Žydavainių k.).
Kartais prie ąžuolo girdėdavę kažką šnekant: Ąžuole, sako, kad kalba kažkas. Aš tai nemačiau. Pasakoja, kad kažkas į ąžuolą įlindęs kalbėjo. Pasakė, kad ąžuolas kalba. Nu taip ir buvo. Aš daugiau negirdėjau, tik seni žmonės taip kalbėjo: Eikim į gegužinę, paklausysim kaip ąžuole kalbės. Bet kai daug žmonių, tai nieko negalima susigaudyti, o kai tik vienas eina, ką nori tą išgirsi. O kas ten kalbėjo, kas ten žino. <…> Va, avietes rinko moterys ten prie jo. Bobos prie ąžuolo eidavo rinkti aviečių, tai jos ir pasakojo, sako: Ąžuole kažkas kalba, – sako, – kalba kas, o kas kalba, tai kas ten jį žino (K.Daukšienė iš Juknškių k.).
Apie tai, kad ąžuolas kalba, pasakojo ir E.Maciulevičienė (Žydavainių k.): Alkūnų ąžuole girdėdavo, kad šneka kas, o nemato kas šneka, bet šneka šventus žodžius šneka, kaip poterius liepia kalbėt <…>, a kas ti buvo niekas nežino: ar ten sėdėjo koks gyvas žmogus, ar ten iš to ąžuolo ėjo garsas, tai dažnai kam girdėdavosi. Ta vieta jau buvo šventa ir būdavo mano ir bobutė šnekėdavo, ir paskui jau va ir mama, kad šita vieta jau prie ąžuolo tai yra ana jau šventa vieta.
Nuo ąžuolo sklido šviesa
Ne tik prie ąžuolo žmonės matydavę šviesą, kartais šviesa nušvisdavo virš Alkūno miško, tarsi nusileisdama iš dangaus: Ir aš mačiau šviesą virš miško, tai ana gi ne prie namų pasirodė, <…> ana irgi ten virš miško šviesa buvo. Atsidarė, rodos, kaip langas koksai danguje ir buvo šviesu šviesu. Tai rodos kas perskelė dangų ir šviesu šviesu, net ant žemės šviesu pasdarė. Maš ten nuo ąžuolo ji sklido ta šviesa <…>, rodos, kad kas su prožektoriu, kokiu šviečia. Šviesa ėjo nu per mišką, a kur ana prapuolė, tai nežinau. Taip tik nuo miško šviesu pasdare ir net ant kiemo šviesu (E.Maciulevičienė iš Žydavainių k.).
Prie ąžuolo rinkdavosi maldininkai
Dar iki ХХ a. vidurio prie ąžuolo žmonės susirinkdavo pasimelsti, atvažiuodavę kunigai iš Dubingių, ant medžio kabojęs paveikslėlis su šv. Marijos atvaizdu: Ir melsdavosi prie to ąžuolo <…>, kunigai gi atvažiuodavo iš Dubingių (V. Jančiūrienė iš Jutonių k.); Ir paveiksliukas buvo an to ąžuolo pakabintas šv. Marijos… Kai visi katalikai yra, visi pripažįsta Dievą, tai o tokioj vietoj ir susirinkimas didelis, visadu susirenka, tai ir buvo pakabintas šv. Marijos paveiksliukas (E.Maciulevičienė iš Žydavainių k.). A.Sirevičius iš Meškalydimio k. sakė, kad šv. Marijos paveikslėlį nupiešęs dailininkas Aleksandravičius ir įkėlęs į ąžuolą. K. Daukšienė iš Jukniškių k. prisimena, kad prie ąžuolo pasimelsdavo ir tada, kai moterys ateidavo uogauti: Meldėsi. Kai moterys eina aviečiauti, žinai moterų mada, rožančių pasiima į kišenę, avietes renka prie ąžuolo ir poteriauna. Avietes renka, maldas kalba prie pat ąžuolo.
Ąžuolas būdavo gegužinių vieta
Dar iki pat XX a. pabaigos ąžuolas buvo gegužinių, vakarojimų ir šiaip aplinkinių kaimų jaunimo susitikimo vieta: Ten gegužines darydavo jaunimas (M. Marcinkevičienė iš Žydavainių k.); Dabar jaunimo nėra, niekas prie jo nesusirenka, o anksčiau tai gegužinės būdavo, buvo jaunimo, tai susirenka, pašoka ten, padainuoja. Jauniem tai įdomu buvo (E. Grigelevičienė iš Cegelnės vnk.); Rinkdavosi žmonės čia. Aš atsimenu, kai aš augau, gegužines čia darydava, šokdava. <…> Ty plecius buvo geras, ty šokt’ galima buvo prie ąžuolui, linksma buva. <…> Ir mūsų kaimo jaunimas suvažiuodava. Gegužines darydava ir pas žmones, bet kaip jau gražus oras, sekmadieny, tai jau prie ąžuolo. Yra vietos kur šokt, ty ugnį kūrena. Sako, kokius aštuonis šimtus metų turi tas ąžuolas. <…> Būdavo susirenka vyrai ir išgert prie ąžuolui <…> (V.Šavelis iš Kertadalės k.).
Muzikantas V.Čaikauskas iš Žydavainių k. prisimena, kad gegužinės tęsdavosi visą vasarą: Gegužinės prasidėdavo nuo pavasario, nuo vasaros tris mėnesius tęsdavosi. Kaip šilta pasidare ir šokam šeštadienį, sekmadienį. Daug jaunimo būdavo kaip kada iš tos pusės ir iš Inturkių čianais daugiau susirenka. <…> Šokt yra kur ten, laužą taip kūrendavo. Mergos sutars, davai padarysim šokius ir padaro. Akordeonu daugiausia grodavo. Nelabai seniai pasibaigė ten šokiai pora metų kokių. E.Ingelevičienė iš Pakamanio k. pasakojo, kad į gegužines susirinkdavęs jaunimas iš visų aplinkinių kaimų, atvažiuodavę iš Jukniškių, Kaciuniškių, Pikciuniškių, Babačiznos, Kertadalės, Sutrėnų, Savidėnų, Alkūnų, Graužinių. Jaunimas suvažiuodavęs su mašinom, motociklais, dviračiais, ateidavęs pėsčiomis. Ateidavo pasižiūrėti ir senesni: Ten visada gegužines darydavo. Oj kaip ten įdomu buvo. Prie sovietų <…> ten ir alaus atveždavo, o dabar nieko nėra. Seniau, prieš keletą metų ten ir barą atveždavo, ir užkąsti buvo, ir išgerti. Ten vieta tokia lygi, šokiai, ten muzikantai, kiek nori jaunimo, Dieve mano, buvo! Ir aš ten buvau, mergaite būdama. Nu dainuodavo, šokdavo ką muzikantas groja, tą ir šoka. Jaunimo ten būdavo tiek, kad nesuskaičiuosi, koks pora šimtų. Iš visur, iš visų pusių suvažiuodavo jaunimas, tik tenai susirinkimas buvo! Kaip Vilniui kinas, taip čia buvo ąžuolas! Iš kaimų ir iš visur atvažiuodavo, iš Inturkės, ir ten netoli nuo Dubingių, ir iš kaimų aplinkinių suvažiuodavo. Keturios valandos ir prasidėdavo gegužinė.
Ąžuolas moksleivių susiėjimo vieta
Kiek vėliau, pasibaigus gegužinėms, vieta prie ąžuolo tapo mėgstama mokinių susibūrimo vieta. V.Jančiūrienė iš Jutonių kaimo prisimena, kad ji, tapusi jaunalietuve, o vėliau ir skaute kartu su savo bendraminčiais dažnai ateidavo prie ąžuolo. Pabūti gamtoje susirinkdavo ir mokytojai su mokiniais: Labai buvo vieta graži: tokia didele pieva buva prie to ąžuolo, paskui iš kitos pusės bala tokia. <…> Jau sniegas jau nutirpo, šilta pasdare, tai prašom vaikai iš mokyklos, kad mokytoja ainam, ainam. Nu ir ainam pulkas vaikų. Tai ten duodamės! Ir iš Dubingių būdavo atvažiuoja mokytojai su vaikais. <…> Nu tokią vietą laikė, kad labai jau šventa. Dargi seniau kai ir mes mokyklon vaikščiojom, tai dar klebonas atvažiuodavo. Ir klebonas kiek kartų buvo ir iš Dubingių, ir iš Inturkių atvažiuoja. Susitaria, kad tokią jau dieną visiem susirinkt, tai iš keleta kaimų suvažiuoja: ir iš Joniškio, ir iš Graužinių ti kur mokyklų yra, tai, Dieve mano, kiek ti žmonių susirenka, kaip kermošius koksai didžiausias! (E.Maciulevičienė iš Žydavainių k.); Da aš mokyklon vaikščiojau, tai būdavo mokytoja vesdavo kai tik pavasaris, jau baigėsi mokslo metai, tai einam prie to ąžuolo. Vienuolika vaikų taip susikabinam rankom, kad vos gali aprėpt tą ąžuolą. Mes dažnai dažnai būdavom prie to ąžuolo. Vieną kartą savaitėj tai būtinai nueidavom, kol gyvenom tenai. Jis mum patiko labai, linksma tenai buvo. Aikštelė tokia graži buvo. Mokykloje jau būdavo mokslo metų pabaiga, tai jau mokytoja iš Gackiškių ir vesdavo mokinius tenai, paskui Paųžuoliuos septinmetę lankėm, tai ir iš ten eidavom visad. <…> Nu nežinau, gal jau tokia tradicija buvo, visada prie ąžuolo eidavome. Reiškia jau mokyklą baigiam, paskutinė diena, tai jau ir dideli buvom, septintokai, tai vis tiek eidavom prie ąžuolo. Vis prie ąžuolo ir prie ąžuolo einam (J.Zavadskienė iš Graužinių k.).
E.Grigelevičienės iš Cegelnės vienkiemio prisimena, kad savaitgalį berniukai susirinkę prie ąžuolo žaisdavo futbolą: Aš girdėjau mokykloj, kad ketvirtadienį ar penktadienį susitinka su Gaižiūnų mokykla prie šito ąžuolo futbolą žaisti. Gamtoj žaisti įdomiau, pažiūrėti, kokio dydžio ąžuolas, einam. Nežinau, bet įspūdis kažkoks lieka.
Ąžuolą išniekino
E. Maciulevičienė iš Žydavainių kaimo sakė, kad pamynus ąžuolo šventumą, jis buvo išniekintas: Niekas ten nežino kas pakabino šv. Marijos paveiksliuką, o paskui pradėjo gi šaudyt tą abrozdėlį, tą ąžuolą degint, tai tas ąžuolas gi sudžiūvo, sunyko. Ten gi tik truinėlis likęs iš to ąžuolo. Sovietams leidus ganyti prie ąžuolo, piemenys jį padegę: A paskiau piemenys išdegino vidurį. Užkūrė laužą ir išdegė (J.Zavadskienė iš Graužinių k.); Nu ir paskui leido čia visiem karves ganyt tuom laiku, kai karas buvo, tai išdegina kažkas ąžuolą, tai tokia skylė liko (E.Maciulevičienė iš Žydavainių k.). Kažkas, gelbėdamas kadaise didingą ąžuolą, užmūrijo drevę plytomis, tai ir išgelbėję jį nuo visiško pražuvimo. Tačiau ne tik sovietai kėsinosi į ąžuolo šerdį. V.Šavelis iš Kertadalės kaimo pasakojo, kad Smetonos laikais žydai buvo nupirkę ąžuolą ir norėję nupjauti, bet neturėję tokios pielos: Mano mama pasakoja, kad prie Smetonai buvo kokie žydai nupirkę šitą ąžuolą ir norėjo nupjauti, pielos tokios neturėja. Kur ty toks storas, kas jį nupjaus! Ir dabar jis stovi čia.
Kartais žmonės, dar vedini senų atsiminimų, aplanko ąžuolą. J.Zavadskienė iš Graužinių kaimo pasakojo, kad ji, būdama laiškininke, eidama pro šalį, dažnai aplankydavusi ąžuolą. Išeidama į pensiją ir atėjusi atsisveikinti su Alkūnų girios karaliumi rado užžėlusį kelią, priaugus krūmynų. Pasak E. Maciulevičienės, medis, kaip ir žmogus, pasensta, bet, skirtingai nei žmogus, ilgiau gyvena: Anas jau amžinai stovės, kol jau išdžius visai. Nu, bet kaip ir senas žmogus, taip ir medis. Jau tas ąžuolėlis tai gal apie tūkstantį metų jau gyventų. Jau ten iš jo nieko nėra dabar, bet dar stubrelis stovi… O jej, o jej kaip tenai buvo gražu! Gerbė, labai tą ąžuolą gerbė…
Alkūnų kaimas ir dvaras
Netoli ąžuolo yra ir Alkūnų kaimas. Jis minimas nuo 1903 m. juodraštinėje priešvedybinių apklausų knygoje. 1959 m. jame gyvenę 55 žmonės, o jau pagal 2001 metų surašymą buvo belikę 2 gyventojai [2]. Netoli Alkūnų kaimo buvo įsikūręs Alkūnų dvaras, kuris XVIII a. priklausė Tovianskiams. 1811 m. Alkūnai priklausė Jonui Giedraičiui [3], vėliau Alkūnai priklausė ponui Konstranskiui. Jis dvarą pralošė grafui Tiškevičiui. Dvaras turėjo palivarką ir veislinių, medžioklinių šunų ūkį, garsų Lietuvoje ir užsienyje [4]. Grafas Alkūnuose negyveno, todėl dvarą tvarkė jo paskirtas valdytojas ponas Adolfas Jackevičius. Grafas Tiškevičius atvažiuodavo čia medžioti. XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje Alkūnų dvaras buvo išparceliuotas. Jo centrą gavo jauni Lietuvos karininkai Valušis ir Krivunaitis. Bet jie Alkūnuose neilgai gyveno, dvarą pardavė Rapolui Plieskiui. Rapolas Plieskis keliolika metų dirbo Joniškio valsčiaus viršaičiu. Parcelinio jauno Alkūnų dvaro žemės tuo metu gavo naujakuriai K. Motiejūnas, J. Labutis, J. Raskevičius, P. Biržys, M. Keblys, Stančikai…
Alkūnų gyventoja I.Plieskienė pasakoja, kad Alkūnų dvaras buvęs bene garsiausias apylinkėje. Jis buvo didelis, puošnus, su dideliu sodu: Pradžioje, čia rinkosi tik bagoti (turtingi). Prastų žmogelių niekas neįleisdavo, nebent darbus dirbti. Vėliau tame dvare ponai medžioję, oi kas tada dėdavosi. Vėliau, kai buvo daug dvaro ponų, jis apgriuvo. Vėliau jį dar išdalino kitiems, taip ir sugriuvo. Dabar naujai pastatytas namelis, likę tik dvaro pastatai. Pasakoja, kad žmonės į dvarą eidavę darbų dirbti, uždarbiauti [5]. Sovietiniais metais Alkūnų dvaras buvo suniokotas, liko tik pastatų griuvėsiai ir gražaus parko fragmentai.
Pasakojimus 1993–1995 metais užrašė R. Balkutė, I. Grigelevičiūtė ir V. Musteikis.
[1] Lietuvos gamtos paminklai. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. 2011 m.
[2] Alkūnai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 48 psl.
[3] „1000 Molėtų krašto istorijos faktų“ / Molėtų krašto muziejaus projektas (vykdytojos Nijolė Aleinikovienė ir Virginija Bareikienė). Molėtų rajono savivaldybė, 2011 m.
[4] Raimondas Guobis „Inturkės žemėje telpa ir Egiptas” 2009 Nr. 11 (25) Mėnesinis žurnalas „Aukštaitiškas formatas“,- 27 psl.
[5] Inturkės seniūnijos lankytini objektai ir istorija.
Šiandieniniais vos tyliais atgarsiais atsišaukianti Baltiškoji protėvystė turbūt begyvuoja tik tiek, kiek atgarsiu girdime šią Baltų protėvių mums palikimo erdvę. Kiek ši erdvė per nenukrikščionintus Baltiškus apeigų atributus ar net gyvenimo būdą vis dar beišgirstama – tai TIK tiek “pagoniams” jau krikščioniškai prie Ąžuolo merdint. O Ąžuolo šakos – visad į Baltikas dausas.
Baltiškas dausas.
Labai įdomi ir vertinga etnografinė medžiaga, o pati vietovė verta gilesnių istorinių, kalbinių, mitologinių tyinėjimų. Jau vien vietovardis Alkūnų kaimas, dvaras, miškas daug ką pasako. Iškalbūs yra kitų kaimų, vietų pavadinimai. Žodžiu, visur nearti baltų pasaulėvokos tyrimo dirvonai.
Iš senų žmonių girdėjau, kad Dievas Perkūnas neturi nieko bendra su griaustiniu, kad tai Dievas, kuris po mirties perkūnija kūną į sielą, kad Jis yra vienas visam pasauliui…
Taip manyti prieštarautų vardo Perkūnas daryba, kuri rodo, kad “-ūn-” yra priesaga, be to, Perkūnas ne Dievu, o dievaičiu vadinamas, taigi jo paskirtis yra kaip Dievo dvaro, jo karalystės tvarkdario, tijūno… Taigi Perkūno vardo reikšmė, semantika sietina su minėta jo funkcija.
Be to, persikūnijimo sielos į kūną ir atvirkščiai supratimo baltų pasaulėjautoje jos tyrinėtojai nėra aptikę. Pasaulėjautos faktai nginijamai rodo, kad siela ir kūnas baltams buvo susieję, bet skirtingos prigimties esybės.
Na, o tai, kad Perkūnas reiškiasi griaustiniu ir žaibais abejonių nekyla.
Saulės Vilna:
“Be to, persikūnijimo sielos į kūną ir atvirkščiai supratimo baltų pasaulėjautoje jos tyrinėtojai nėra aptikę.”
Patiko žodis “tyrinėtojai” 🙂
O ko Sielai vaikščioti iš kūno į kūną? Dvasia juk irgi nevaikšto – Vėlė vaikšto, turbūt.
Įtariu, kad tie “tyrinėtojai” nerastų net savyje nei Vėlės, nei Sielos, nei Dvasios 🙂
Labai geras Gintautės pastebėjimas. Iš tikrųjų taip ir yra. Svarbiausia tai, kad senieji žmonės visa tai žinojo. O žinojo jie labai daug. Tik labai prašau Gintautės daugiau paslapčių iš senųjų žmonių ir paskleistum bet šioje svetainėje. Tai labai svarbi ir nenuginčijama paslaptis apie Perkūną. lyvis
Iš gelmių džiaugiuosi, kad galėsiu anūkams pasakoti, jog gyvenau tais laikais, kai nemažai žmonių ąžuolas ir gamta iš tiesų buvo šventi. Dalyvavau ir aš Joniškio ekspedicijoj, užrašėm nuostabių dalykų. Žmonėms jie buvo dalis kasdienybės. jie gyveno tarp žmonių ir žmonėse. Ir žmonės, ir gamta, ir gyvenamoji aplinka sudarė nuostabią nedalomą visumą, kurioje jautėsi stiprybė. Ar tik ne tą visybiškumą ir vadiname Lietuva?
Beliktų pasidžiaugti, kad Lietuva ir tikri jos lietuviai vis dar turtingi ir galingi savo pasaulėjautinėse (po saule?) daugiadievystėse, t.y. pagarbiai globodami savus dievus. Visada, gal ir nevykusiai, pasvarstau, ar labiau mums dievų reikia, ar dievams mūsų. O galbūt čia tiesiog abipusiškai pagarbi abipusė draugystė… .
Tekste rašoma…”ąžuolas kalba šventus žodžius ir vieta prie ąžuolo šventa vieta- tai senos moteriškės pajauta.
Irkokia taikli sąsaja -Ąžuolas -Kalba -Šventa vieta.
Ta pati pasakotoja liudija : ąžuolo šventumas buvo išniekintas pakabinus šv. Marijos paveiksliuką. Tai labai
liūdna, bet turėtų žadinti viltį- kol dar turime ąžuolų ir sugebančių juos išgirsti kalbant žmonių…Ačių autorei.
Dievas Perkūnas perkūnija viską : žolę, medžius, paukščius, pavasarį, vasarą, jis suka gyvybės ratą todėl viskas persikūnja, atgyja….tai pasaulėjauta be pabaigos…. tai negriaustinis.
Būtent taip. Taikliai ir tiksliai pasakyta.
Jeigu toks supratimas apie Perkūno galias senojoje pasaulėžiūroje būtų egzistavęs, tai tada Dievo sąvokos, medžiaginių aukojimų kaip religinės praktikos ritualų rastis nebūtų galėję.
Būtent toks supratimas iš visko spendžiant turėjo ir būti. Kodėl gi jis prieštarauja religinei praktikai???
Trumpai sakant, prieštarauja religinei praktikai dėl to, kad senojoje pasaulėžiūroje suprasta, jog kūną daro kūnu jo pavidalas (siela), o tai laikyta Dievo, o ne jo tarnų, pareigūnų – dievaičių, deivių galia. Religinė praktika radosi būtent dėl pavidalų prašymo iš Dievo apeigų… Be to, senovės baltai ir kiti tokiomis abstrakcijomis, kaip “perkūnijimas” nemąstė, jų pasaulio supratimai buvo labai konkretūs, sakytum labai ūkiški.
PaSaulėRaiška,PaSaulėJauta,PaSaulėŽiūra,PaSaulėVoka..
Viskas nuo/į Saulę,per visą Mūsų Kūną – PerKūną..
Kas yra Žmogus Gamtoje? Niekas prieš Begalybę, viskas prieš nieką, Centras tarp visko ir nieko..
Saulės Vilna: “…religinės praktikos ritualų…” – trys svetimžodžiai iš eilės!
“Ūkiškai sakytum”, protėviai sukūrė TOKIĄ pasaulėžiūrą, kad šiuolaikiniai tuščiukai tik svetimžodžiais ją supranta, net svetimų kalbų nemokėdami 😀 😀 😀
Savo niurzgėjimus tiktų pasilikti sau…
Geriau jau būti “tuščiam” negu niurzgėjimų pilnam…
Na, gal kas nors duotų nuorodą ar trumpą paaiškinimą, ką gi reiškia Ąžuolo apkabinimas ar lietimas. Kokia galia, prasmė ar tikslas jį liesti?
Ir vėl grįžtu prie galbūt nevykusio pasvarstymo – ar iš švento Ąžuolo taip taryt “imama”, ar jam “duodama”… . Ar iš dievybių aplamai tik imama, ar ir duodama.
Sveiki, miške gimiau, miške užaugau, toliau nuo kaimo šiaurės Lietuvoje 🙂 Mano seneliai mane mokė, kad su Dievu reikia kalbėtis vienam geriausia miške, kai nori pasiekti dangų, pakalbėti su Perkūnu ( Aukščiausiuoju) eik prie Ąžuolo, jei su Deive Laima prie Liepos ( galima pasiguost ir mirus artimam), jei reikia išmintingo patarimo kalbėk su Egle, vaikmas linksmiausia žaisti po Drebule ar Beržais, kai reikia apsispręst eik prie akmens, jei nori su Vėle pasikalbėt ir Vėlę paguost ant akmens uždek ugnelę, kad žolės gerai gydytų pasitark su Raganėle. Mano senelius kaimiečiai Krivaičiais vadino
, o jų sodybą Senuoju Gyvenimu. Senelė sakė, kad Dievas visur, Bažnyčia visur , bet daugiausia Miške ir kad po mirties Perkūnas visus perkūnija į Sielą, o per Jonines Perkūno Ratai Dangų apvažiuoja, Ratas apsisuko, reikia uždegti stebulę.