Akmenų pasaulis

Nebūtina vykti į tolimus kraštus, kad pamatytumėte vienoje vietoje gausybę didelių akmenų. O Salantų regioniniame parke jų čia labai daug. Daugiausia „akmeninių“ objektų yra tarp Mosėdžio ir Salantų. Galima pėsčiomis apeiti Mosėdžio apylinkes, tada automobiliu nuvažiuoti iki Kulalių ir vykti į Salantus. Šioje Žemaitijos dalyje žmogus ir akmuo tūkstančius metų buvo kartu, ir tai net sąlygojo kažkokį dvasinį ryšį tarp jų.

Salantų regioninio parko vyriausioji ekologė Asta Bagočienė papasakojo, kaip šis kraštas tapo toks akmeningas. Prieš 26 tūkstančius metų slinkęs paskutinis ledynas suformavo Minijos, Salanto ir Erlos upių senslėnius bei iki šiol ūkinės veiklos nepaliestus Šauklių, Kulalių, Erlėnų, Igarių riedulynus. Iš jų pats įspūdingiausias yra Šauklių riedulynas. Apie Šauklių riedulyną pasakojama legenda, jog ta didelė akmenų gausybė – tai švedų kariuomenė, kuri labai seniai užpuolusi mūsų kraštą, o pagonių dievai priešų karius pavertę  akmenimis. Manoma, kad čia slūgso apie 300 tūkstančių kubinių metrų akmenų. Iš Skandinavijos ėmę slinkti ledynai, atskėlę uolų gabalus, vilko juos su savimi iki dabartinės Lietuvos teritorijos. Ledynui ištirpus, šie akmenys ir liko gulėti ledo paliktose nuogulose.

Regioniniame parke yra nemažai ir didelių pavienių riedulių: penktas pagal dydį Lietuvoje akmuo „Šilalės kūlis“ bei Šauklių, Mosėdžio, Sakuočių ir kiti akmenys milžinai. Jie yra paskelbti valstybės saugomais geologiniais gamtos paveldo objektais. Šilalės kaime prie Mosėdžio stūksančio „Šilalės kūlio“ ilgis siekia beveik 7,5 m, plotis –  beveik 5,5 m, aukštis – per 3,5 m. Jis guli kalvelėje, kurią seniau iš visų pusių supo pelkės, o per jas vedė akmenų grindinys – kūlgrinda. Padavimas sako, kad po šiuo akmeniu miega vėjo sūnus. Šalia kūlio XVI–XVII a. veikė pagoniška šventykla su židiniu ir akmens aukuru. Taip pat pasakojama, kad Alkos kalno vaidilutės paskutinės Lietuvoje buvo priverstos užgesinti amžinąją ugnį. Alkakalnio papėdėje guli akmuo su dubeniu. Manoma, kad tai šventyklos aukuras. Šauklių alkvietėje guli du apskriti, nutašytais šonais akmenys su dubenimis. Tyrinėjant aplinką nustatyta, kad tai pagonių šventyklų aukurai, stovėję ant nedidelių akmenų postamentų prie ugniakurų duobių.

Jaunas gydytojas Vaclovas Intas (1925–2007), paskirtas dirbti į Mosėdžio miestelį, daugiau nei prieš penkiasdešimt metų į ligoninės kiemą dviračiu parsivežė pirmąjį akmenį, lemtingai pakeitusį jo paties ir viso miestelio gyvenimą.  Jis pradėjo tvarkyti ligoninės teritoriją, kūrė joje alpinariumus, akmenų kompozicijas, iškasė porą tvenkinių, užveisė nemažą parką, kuriame auga vietiniai ir tolimųjų kraštų dekoratyviniai medžiai ir krūmai. Daug keliavo, o iš tolimų kraštų atsiveždavo sodinukų, augalų sėklų ir akmenų. Kai buvusios ligoninės kiemas tapo per ankštas, jis sumanė akmenis perkelti į Bartuvos upelio slėnį, kuriame 1979 m. įkurtas Respublikinis akmenų muziejus. Muziejaus rinkinį dabar sudaro apie 150 000 akmenų, kurių mažiausias sveria kelis gramus, o didžiausias – 50 tonų.

Dabar vaikštant po Mosėdį galima tik gėrėtis. Ir pamatyti, kokios vertingos yra bendruomenių iniciatyvos bei pastangos saugant gamtą, kuriant kraštovaizdį. Mosėdžio bendruomenė aktyviai ir išradingai prisidėjo prie savo aplinkos puoselėjimo. Kaip tęsiamas vieno entuziasto pradėtas darbas galėjome patys įsitikinti. Tik akmenys beveik amžini, tačiau aplinka reikalauja nuolatinės priežiūros. Savo garsaus tautiečio palikimą dabar ėmėsi prižiūrėti Mosėdžio moterų asociacija „Ognelė“. Ji įgyvendina projektą „Akmenų muziejaus įkūrėjo V. Into sodo atnaujinimas“. Akmenų muziejaus įkūrėjo sode bendruomenės nariai valė aplinką, išnešė šiukšles, iškirto stelbiančius krūmokšnius, sutvarkė sodybos teritoriją. Numatyta buvo atkurti pažeistą ir nykstančią augmeniją, sutvarkyti esamus ir įrengti naujus apžvalgos takelius, sodą aptverti akmens ir medžio tvora, atlikti daug kitų darbų. Sutvarkius pavėsinę, šakomis naujai išpintos jos sienos, sutrūnijusios senosios talkininkų buvo išardytos.

Sutvarkytuose laikinuose lauko statiniuose vietos bendruomenė gali rinktis šiltuoju metų laikotarpiu į kamerinius renginius. Mums lankantis, kaip tik talkininkus užtikome darbo įkarštyje. Tarp unikalių akmenų ir želdinių triūsė grupė moterų, o su technika keli vyrai. Užkalbinau vieną, nešančią sodinukus. Pasisakė esanti Mosėdžio moterų asociacijos „Ognelė“ prezidentė Bronislava Gadeikienė. Jos žodžiais: „Kodėl kas nors kitas turi tvarkyti mūsų namus?“ O saugant, kuriant ir tvarkant kraštovaizdį svarbios ne tik valdiškų institucijų pastangos, jų gebėjimas pritraukti lėšas. Kalnus gali nuversti vietos bendruomenės. Reikia tik imtis iniciatyvos ir suburti žmones. Taip ir padarė mosėdiškės, negailinčios pastangų, kad būtų gražiau sau ir atkeliavusiems į jų kraštą. Tačiau kai kurie lankytojai nesidrovi pasiimti kokio nors patikusio augalo sodinuką. Tai dar būtų pusė bėdos – gal papuoš savo sodybą, tačiau yra pasitaikę, kad nurinko šeivamedžio uogas, o jų sėklos – nuodingos!

Mosėdis ir akmenys tapo neatskiriami. Vieno žmogaus, gydytojo V. Into žemaitiškas užsispyrimas, meilė gamtai davė pradžią muziejaus įkūrimui. Dabar su akmenų muziejaus pradininko vaikais sudaryta sutartis, pagal kurią „Ognelės“ moterys ir tvarkosi.  Galima sakyti, jau visas Mosėdis pamilęs akmenis.  V. Into sodyboje stovi akmeninė stela, ant kurios iškalta: „Šlovė akmeniui, fantazijai, entuziazmui, ištvermei.“ Vos ne visas Mosėdis dabar gyvena tuo šūkiu, ne tik ši moterų asociacija. Mosėdis, bent man, dabar pasirodė vienu patraukliausių Lietuvos miestelių, o 1955 m. spaudoje taip buvo aprašytas: „Atsilankius į Mosėdžio žemės artelės ūkio centrą, ne vienam krenta į akis miestelio gatvėse dar esanti didelė netvarka ir nešvara. Gatvėse jau seniai buvo pasodinti medeliai, tačiau jie niekieno neprižiūrimi, laužomi ir naikinami.“ Tačiau vieno žmogaus užkrečiantis pavyzdys viską pakeitė. V. Intas savo atsiminimuose pripažino, kad daug jam pagelbėjo gydytojo specialybė – kaime daugeliui jis buvo reikalingas, todėl žemaičiai jo klausė.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos informacija