A.Ramonaitė: Savaimi visuomenė prieš totalitarinį režimą – Sąjūdžio ištakų tyrimai (II)

Žurnalo „Liaudies kultūra“ redaktorė Saulė Matulevičienė toliau kalbasi su politikos sociologe doc. dr. Aine Ramonaite, šio tyrimo iniciatore ir LMT remiamo projekto „Sąjūdžio fenomenas: pilietinio judėjimo tinklaveikos studija“ (L1T-1-29) vadove.

– Spėčiau, kad vienas iš akstinų imtis šio darbo buvo metodo atradimas, nujautimas, kad yra būdas, kaip visus tuos duomenis sisteminti, apibendrinti…

– Iš tikrųjų, tai galbūt reikėjo paminėti kaip vieną iš svarbių motyvų, kodėl pradėjome šį tyrimą. Po truputį brendo mintis, kad reikėtų jo imtis, bet visą laiką ieškai ir įrankių, kurie galėtų padėti. Iš pradžių tas ieškojimas pusiau pasyvus, bet stebi, kas vyksta aplinkui. Ir kaip tik į rankas pateko 2003 metais išleista Mario Diani ir Daugo Makadamo (McAdam) knyga „Social Movements and Networks“, kur pristatomas naujas pozruns Į socialinių judėjimų analizę – tinklaveikos perspektyva. Kai ją paskaičiau, supratau, kad čia tai, ko mums reikia. Ir ankstesnės socialinio kapitalo teorijos, atrodė, yra parankios, bet dar ne tai…

O tinklų teorija mums tikrai padėjo, nors tai pusiau teorija, pusiau metodologija – kai kas ją vadina paradigma. Tai tam tikra žiūros perspektyva, kuri atkreipia dėmesį ne tiek į žmones, žmonių savybes, bet į žmonių sąveikos specifiką. Tas pats žmogus kitoje socialinėje terpėje gali būti visiškai kitoks. Mes tai žinome intuityviai, patys pastebime, yra ir gausybė patarlių – „Su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi“, bet kaip tai moksliškai tirti? Įprasta žiūrėti į žmogų tik kaip į asmenį, tarsi jis būtų atskirtas, autonomiškas, arba į sistemą, tokią kaip politinis režimas. Bet gali būti kažkokios socialinės mikrostruktūros, kurios veikia žmonių elgesį. Kaip tyrinėti tas sąveikas? Tinklų analizė duoda tam tikrus įrankius. Jie padeda ir susisteminti duomenis, nes be metodologinių instrumentų ar net konkrečių programų nebuvo įmanoma aprėpti tos gausos, žmogaus galvoje tiek informacijos jau nesilaiko…

Tad dar prieš rašydama projektą žinojau, kad mums aktuali tinklaveikos perspektyva. Projekto metu išmokome, kaip sisteminti ir analizuoti duomenis, pasitelkus socialinių tinklų analizės metodologinius įrankius, įvaldėme specialias tinklų analizei skirtas kompiuterines programas.

Reikėtų žiūrėti, kokiu metu – Sąjūdžio laikotarpiu ar anksčiau, nes akivaizdu, kad gal net iki 1987 metų tinklų santalkos centre, drįsčiau sakyti, buvo etnokultūrinis judėjimas. Nes jis turėjo ryšį su katalikiškuoju pogrindžiu, kuris buvo mažesnės apimties, mažiau žmonių apimantis, bet galbūt stipresnis idėjiškai, kita vertus, etnokultūrinis judėjimas turėjo išėjimą į mokslininkų, menininkų tinklus.

Ne veltui Rasos šventėse (1967–1969 metais buvo tas pakilimas), man atrodo, susirinkdavo vienoje vietoje visa nesovietinė Lietuva. Besikurianti Ramuva sugebėjo tų dviejų terpių žmones sujungti į vieną, tai buvo centruojantis taškas.

Bet jau 1987 m. situacija truputėlį pasikeitė, nes pradėjo rastis naujų formų – žaliųjų, paminklosaugos judėjimas ir labai daug visokių diskusijų klubų. Ir svorio centras labiau pasislinko į mokslininkų, menininkų terpę. Žiūrint į savaimios visuomenės visumą galima matyti tam tikrus jos lygmenis – slaptas lygmuo, pogrindis, etnokultūrinis judėjimas – jau viešesnis, o menininkų, diskusijų klubai – visai legalūs. Viešesniems judėjimams lengviau, nes jie turi išėjimą į platesnius visuomenės sluoksnius… Vis dėlto katalikiškojo pogrindžio lyderius Lietuvoje mažai kas žinojo, daugumai nieko nesakytų tos pavardės, tad jiems sukurti Sąjūdį būtų labai sudėtinga.

Mūsų tinklų analizė rodo, kad ilgainiui centriniais veikėjais (kalbant ne apie žmones, o apie socialinius darinius) tapo vadinamasis Filosofų klubas „Žinijos“ draugijoje (vėliau, kai juos iš ten išmetė, rinkęsis Dailininkų sąjungos patalpose) ir ypač „Talkos“ klubas, žaliųjų judėjimas. Iš esmės Filosofų klubas ir „Talkos“ klubas tapo jungiamosiomis grandimis, kur visų keliai susikerta. Etnokultūrinio judėjimo jaunoji karta gražiai įsitraukė į paminklosauginį judėjimą. Tai net vizualiai galima parodyti tinklų paveiksle, identifikuoti, kur buvo centras ir kur jis vėliau pasislinko.

– Man įdomu, kad šis tinklaveikos metodas akivaizdžiai ir objektyviai parodo etnokultūrinio sąjūdžio ir krikščioniškojo pogrindžio sąsajas – abipusį pralaidumą…

– Aš net drįsčiau tai vadinti simbioze. Iš bendro vaizdo matyti, kad krikščioniškasis pogrindis ir etnokultūrinis judėjimas buvo labiau susiję nei kiti savaimios visuomenės elementai. Jie vienas kitam buvo reikalingi. Tarkime, katalikiškojo judėjimo atstovas Petras Plumpa tiesiogiai suformulavo, jog etnokultūrinis judėjimas suprato, kad be ryšių su katalikiškuoju pogrindžiu jis neturi vertybinės dimensijos, kad jam reikia tų sąsajų norint įgauti aiškesnį giluminį, vertybinį stuburą.

Kita vertus, iš visos medžiagos akivaizdžiai matyti, kad katalikiškajam pogrindžiui labai reikėjo etnokultūrinio judėjimo, nes tai buvo labai svarbi platesnė terpė, kurioje įmanoma norma toliau egzistuoti – gyventi pogrindyje tikrai sunku, ne taip, kaip partizanų bunkeriuose, bet psichologiškai – panašiai. Tiesiog trūko terpės, kurioje galėtum jaustis tarp savų. Ir tas savųjų ratas – ne keli žmonės, kai nežinai, kuris iš jų infiltruotas saugumietis, bet terpė, kuri morališkai, vertybiškai tau priimtina ir kur tu gali gerai, linksmai, nesusigūžęs pavakaroti. Juk negali 50 metų lindėti vien apkasuose, turi ir gyventi. Katalikiškojo pogrindžio žmonės prisimena ir Rasos šventes, jiems nekilo problemų, kad tai gal pagoniška šventė ar kad jos ritualai ne visai dera su katalikiškais, nes buvo pojūtis, kad esi tarp savų.

Neseniai teko kalbėtis su Birute Gučaite, kuri yra sesuo vienuolė. Ji tikina, kad etnokultūriniame judėjime nedalyvavo, nes jis buvo pagoniškas, bet čia pat pasakoja, koks svarbus yra liaudies dainų dainavimas – kad jis išgrynina sielą taip pat kaip ir malda. Ir A. Patackas, ir kiti yra tai sakę. Moralinio kodekso lygmenyje tie judėjimai buvo labai panašūs, nes abiejuose galiojo tos pačios taisyklės, sakykim, mokėjimas švęsti be alkoholio … Labai daug gražių pasakojimų, kaip žmonės apstulbdavo, pirmą kartą susidūrę su ta negėrimo kultūra – išvažiuoja į žygį, ir niekas negeria… Kaip taip gali būti? lr ekologiška laikysena gamtos atžvilgiu, pagaliau, dvasinis solidarumas – Punios sutartyje parašyta, kad turistas turistui yra draugas… Atrodo, kas čia tokio, bet sovietiniame kontekste, kur sąmoningai buvo siekiama visuomenės atomizacijos, vertybinis bendrumas tarp šių judėjimų žmonių buvo unikalus. Bendra laikysena sovietinio režimo atžvilgiu ir moralinės normos buvo aukštesnio lygmens jungiamoji grandis, ir konfliktai dėl religijos lemiamu momentu nueidavo į antrą planą. Būdavo tų ginčų, bet vis dėlto jie buvo antraeiliai. Matome, kad bendrų renginių, bendrų veiksmų buvo daug, ir jų lyderiai netgi konfliktuodami bendravo, palaikė ryšius.

Tokio bendrumo nematome, tarkim, tarp hipių ir etnokultūrinio sąjūdžio. Antisisteminė nuostata gal buvo ir panaši, bet moralinės nuostatos jau kitos. Jeigu esi hipis, turi vyną gerti, o čia – negerti… Iškyla moralinės dilemos, sunku vienu metu būti ir ten, ir čia. Bet buvo ir jungčių, tarkim, „Atgaja“ jau vėliau tapo įdomia etnokultūrinio judėjimo ir roko kultūros jungtimi…

– Pabaigai norėčiau klausti asmeniškai – apie tėvų kartą. Kiek pasiryžimui imtis tokio tyrimo gali turėti įtakos tiesioginė iš namų atsinešta patirtis? Šiame tyrimų lauke nesi naujokė…

– Iš tiesų į Sąjūdį aš buvau įsitraukusi nuo pat vaikystės, tad jaučiuosi tos istorijos dalyvė, o ne stebėtoja iš šalies. Negalėčiau to pasakyti apie visus projekto dalyvius. Antropologijoje daug diskutuojama apie tai, ar gali savo visuomenę tyrinėti, ar turi tirti svetimas visuomenes.

Mano tėvai, paskaitę skyrių apie etnokultūrinį judėjimą, pasakė, kad turėjo ateiti nauja karta, kad tai aprašytų, nes jie patys negalėtų taip savęs matyti. Mane tai kiek nustebino. Nemanau, kad čia kartos klausimas, manau, kad tai platesnės matymo perspektyvos klausimas. Kai kurias išvadas gali padaryti tik pamatęs bendrą vaizdą, bet nė vienas dalyvis, net ir būdamas pačiame judėjimo centre, tos visumos nematė, ir iš principo negalėjo matyti, neturėdamas mūsų metodologinių įrankių.

Man ši patirtis labiau padėjo, nei trukdė. Daugelį dalykų intuityviai jaučiau, tik reikėjo patikrinti, ar duomenys leidžia tuos nujaučiamus dalykus patvirtinti, išaiškinti … Svarbu tą pojūtį turėti, nes žmonės, nesusidūrę, tarkim, su etnokultūriniu judėjimu, kai kurių dalykų gali ir nepastebėti – jei tau šis judėjimas nesuvokiamas ir svetimas, tai net negirdi, ką žmonės sako. Tarkim, daugelis mano draugų nesuvokia, kuo dainų ir šokių ansambliai skiriasi nuo folkloro ansamblių… Žinoma, galima tas pačias išvadas padaryti remiantis tik duomenimis, bet reikia ir intuicijos, subtilios pagavos. Manau, kad man buvo nepa lyginti lengviau. O jeigu būtų kokio šališkumo, manyčiau, kolegos būtų pastebėję ir atitaisę tuos dalykus.

Man tai buvo ir savo šaknų pažinimas. Žmonės ieško savo genealoginių šaknų, o man tai buvo ne giminystės, o savo kultūrinių šaknų paieškos. Tai labai svarbus variklis.

– O kaip apibūdintum savo tėvų veiklą?

– Jie buvo rimtai įsitraukę į etnokultūrinį judėjimą, nepriklausomai vienas nuo kito. Vien jų susipažinimo, atkreipimo vienas į kitą dėmesį faktas labai iškalbingas – važiuojant į kalnų žygį, traukinyje vienas pradėjo dainuoti dainą, o kitas nustebo, kad ir jis tą dainą moka. Tuo metu dar nedaug kas senąsias autentiškas liaudies dainas mokėjo – tik etnokultūrinio judėjimo dalyviai. Tad ir pirmą kartą matydamas žmogų, kuris jas dainuoja, supranti, jog tai yra tavo rato žmogus. Juk ne kiekvienas žygis buvo žygeiviškas – buvo ir sportinio turizmo, ne visada susitinki su dvasiškai artimais žmonėmis. Tėtis buvo pažįstamas su Veronikos Povilionienės kompanija, lankydavosi Vilniaus miesto Ramuvoje. Mama labiau įsitraukė į Universiteto ramuvą. Po to jie abu dalyvavo Mokslų akademijos etnografiniame ansamblyje, ir aš nuo 3 metų ten vaikščiojau į repeticijas. Vyskupas Jonas Boruta yra mano krikštatėvis, nors tėtis tuo metu nežinojo, kad jis buvo ir „Katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius, tiesiog draugas, kolega… O Birutė Gučaitė – krikštamotė. Mano tėvai nebuvo tiesioginiai katalikiškojo pogrindžio dalyviai, bet daugelis tų žmonių buvo jų pažįstami. O Sąjūdžio metais, žinoma, visi mitingai…

Svarstom, ką daryti toliau, nes medžiagos sukaupta šimtą kartų daugiau, nei mes panaudojome. Net į knygą sudėjom ne visas tinklų sąveikos iliustracijas, nes daug kas atsiremia ir į technines galimybes, labai daug kas liko nepaskelbta.

Prie sukauptos interviu medžiagos sutvarkymo, archyvavimo dar daug reikėtų dirbti. Vien susisteminti visą turimą medžiagą – milžiniškas darbas, o dar nemažai žmonių, kuriuos norėtųsi apklausti. Taip pat rūpi surinkti ir visur kitur išsisklaidžiusius interviu su tais žmonėmis.

O norint visą medžiagą publikuoti, reikėtų visus metus vien su ja dirbti – tekstus dar reikia baigti šifruoti, po to redaguoti. Archyvą sutvarkysime, bet viešinimo dalykai reikalauja daug ką aptarti. Pirminė naivi idėja buvo visą interviu medžiagą sudėti į internetinę laikmeną ir laisvai platinti… Bet, kai kaupi duomenis savo darbui – viena, o kai jais pradeda naudotis kiti iškyla daug sudėtingų problemų, kurių mes, deja, nesame išsprendę.

Šiuo metu kuriame ir DVD, nes kai kuriuos žmones filmavome. Į jį sudėsime pagrindinių Sąjūdžio narių pokalbius ir pagrindinių tos savaimios visuomenės dalyvių interviu ištraukas…

– Sėkmės darbuose ir dėkoju už pokalbį.

Parengė Saulė Matulevičienė

Santrauka anglų kalba:

A.Ramonaitė: Spontaneous Societyagainst
the Totalitarian Regime – Research of ‘Sąjūdis’ Origins

The political historian, Ass. Prof. Ainė Ramonaitė, talks about the aims, development and results of the three year research project „The Phenomenon of ‘Sąjūdis’: Network Analysis of Civic Movement“ (Nr. L1T– 1–29). A group of historians and sociologists researched the origins of the Lithuanian reform movement: networks such as ethno–cultural movement and the Catholic underground, rock music, artistic and academic groups, ecological and heritage movements as weil as the history of setting up ‘Sąjūdis’ initiative groups. Research draws on empirical data such as orai history (300 conversations recorded with the most active members of the ‘Sąjūdis) and uses the political thought developed in soviet Poland, Czechoslovakia, and Hungary. The latter insists that informal communities of individuais are capable of offering an alternative to the totalitarian regime. The network interaction approach is used to ana lyse the movement of social networks.

The conclusion is made that the most prominent and the most mobilising was the ethno–cultural movement, that was closely linked with the Catholic underground. Later, members (social networks rather than individuais) of the so called Philosophers Club su ch as the See club and the Lithuanian Green movement came into prominence. The project was funded by the Research Council of Lithuania.