Misija neįmanoma: permainos prokuratūroje

Apie tai prie „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo susirinko pakalbėti disidentė sesuo Nijolė Sadūnaitė, Seimo narys Gintaras Songaila, buvęs Generalinės prokuratūros (GP) Tardymo departamento ypač svarbių bylų tardytojas Kęstutis Milkeraitis ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kuo dabartinė teisėtvarka skiriasi nuo sovietinės?

A.Medalinskas. Visiems aišku, kad mūsų teisėtvarkai yra kažkas negerai. Jūs kartu su grupe bendraminčių disidentų parengėte kreipimosi tekstą į valstybės vadovus. Negi matote panašumų tarp okupacinio, sovietinio laikotarpio teisėtvarkos ir dabartinės?

N.Sadūnaitė. Šiandien, mano supratimu, yra dar blogiau. Tada aiškiai žinojome, kas yra priešai. Tai okupantai. Dabar yra “savi”, dirbantys tam pačiam okupantui. Eglė Kusaitės byloje Lietuvos valstybės tarnybos dirbo su FST pagal rusų kurpalių. Štai kur paradoksas: Lietuva priklauso NATO, Europos Sąjungai, bet dirba su Kremliumi. E.Kusaitei Valstybės saugumo departamento (VSD) Klaipėdos valdyba išnuomojo butą, įrengė internetą, įvedė telefoną. Su Maskvoje gyvenančiais Magmadovais ji bendravo tik buitiniais klausimais, o teigiama, kaip nurodo Maskva, kad E.Kusaitė neva įtraukė tuos Magmadovus į teroristinę veiklą, todėl Kremliaus teismas nuteisė Eglę už kažkokią agitaciją. Kokią dar agitaciją, jeigu viską kontroliavo Lietuvos VSD ir rusų FST.

A.Medalinskas. Vadinasi, kelti klausimą, kad Lietuvos teisėtvarka nedaug kuo skiriasi nuo sovietinių laikų, jus paskatino E.Kusaitės byla?

N.Sadūnaitė. Ne tik. Ir Garliavos mergaitės tragedija. Kompetentingi specialistai atvažiavo iš Italijos ir Norvegijos. Kaune buvo surengtas susitikimas su visuomene, kuriame kažkodėl mūsų valstybės vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė nedalyvavo. Užsienio specialistai aiškiai pasakė, kad mergaitė pasakoja tiesą. Šiurpią tiesą apie jos galimą prievartavimą, o Lietuvos prokuratūra tiek metų šią bylą vilkino.

A.Medalinskas. Ir tik dabar po visuomenės spaudimo perdavė į teismą. Kuo dabartiniai prokurorų darbo metodai skiriasi nuo sovietinių laikų?

N.Sadūnaitė. Pažiūrėkite, kaip tiriamos visos rezonansinės bylos. Net Lietuvos prezidentai bejėgiai ką nors pakeisti. Kai tik sužinojau, kad Vytautas Pociūnas buvo nužudytas, apsilankiau pas prezidentą Valdą Adamkų. Ten dar sėdėjo jo patarėjas Lauras Bielinis. Aš V.Adamkaus klausiau: kas darosi prokuratūroje? Juk jie ten prasigėrę. Vakare išvežioja automobiliais kaip maišus. Tokie Lietuvoje yra prokurorai.

A.Medalinskas. Gal ne visi tokie. Labai norisi tikėti, kad yra padorių prokurorų. Tik gal tie, kurie tampo virveles prokuratūros sistemoje, ne tik šiandien, bet ir tada, turi tokią įtaką net ir prezidentams. Todėl norint sulaukti permainų negana jų vadovus pašalinti iš pareigų. Reikia aiškintis, kur stringa visa sistema. Kitaip niekas nesikeis.

N.Sadūnaitė. Net ir prezidentai jų bijo. Kalbėjau pusantros valandos su V.Adamkumi apie V.Pociūno žūtį, o jis sakė, kad nieko negali daryti, nes gaus per galvą.

A.Medalinskas. Nuo ko?

N.Sadūnaitė. Nesakė. Aš prezidentui aiškinau, kad V.Pociūnas buvo nužudytas. Net smulkus žmogus pro tą langą pats nebūtų iškritęs. Tai kaip galėjo iškristi toks augalotas vyras V.Pociūnas? O iš prezidento pusės tik tyla ir baimė.

A.Medalinskas. Prie V.Pociūno išsiuntimo iš VSD į Baltarusiją prisidėjo kai kurie V.Adamkui artimi asmenys, gal dėl to prezidentas taip ilgai palaikė iškritimo pro langą versiją. Ir staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus žinia: V.Pociūnas apdovanojamas po mirties. Aišku, gerai, kad tokį žmogų apdovanojo, nors ir po mirties, bet kaip suprasti oficialią tuometės aukščiausios valdžios retoriką, kad jis pats iškrito pro langą. Kiekvieno iškritusio pro langą pareigūno juk prezidentas neapdovanotų.

N.Sadūnaitė. Ką darysi, jeigu žmogus, tokio rango valstybės politikas, neturi stuburo. Užsienio lietuviai darė jam spaudimą apdovanoti V.Pociūną, tai jis ir sutiko. O to pokalbio metu aiškinau, kad aštuntą valandą ryto V.Pociūno kūną apžiūrėjo KGB apsaugininkai, po to, kai jiems apie tai pasakė prie viešbučio triūsę darbininkai. Bet kūnas Lietuvos ambasadai buvo perduotas tik vidurdienį. Klausiau, kodėl tiek delsta? Ir vėl nieko.

Kaip susiformavo Lietuvos prokuratūra?

A.Medalinskas. O mūsų prokurorai pareiškė, kad pasitiki kolegų Baltarusijoje kompetencija, ir savo išvadoje perrašė tai, ką tie buvo surašę. Iš kur toks pasitikėjimas Baltarusijos prokurorais arba Rusijos FST?

K.Milkeraitis. Man prokuratūroje teko dirbti du kartus. Kartą – sovietmečiu. Tyliai išėjau, matydamas amoralumą. Prokuratūros darbuotojai tuo metu nebuvo susiję su politinėmis bylomis, jie buvo užsiėmę kriminaliniais dalykais. Bet jau tada buvo be galo daug dalykų, kurie atgraso daryti ten tarnybinę karjerą. Po antrojo pabuvimo GP aš savo mintis išspausdinau savaitraštyje “Dienovidis”. Kai kas sakė, kad rašiau baisius dalykus. Bet šiandienės baisybės pranoksta visus tuomečius lūkesčius. Tada aš dar ne visiškai suvokiau, kokia valstybės ir visuomenės griovimo funkcija yra skirta teisėsaugos sistemai taip sunkiai atgavus valstybingumą.

A.Medalinskas. Bet Sąjūdžio metais tarp prokurorų ir kitų teisėtvarkos pareigūnų įvyko pakilimas, iškėlęs į viršų nemažai puikių žmonių. Iš kur jie atsirado, jeigu amoralumas ten liejosi per kraštus. Tada sovietinėje Lietuvos teisėtvarkoje prasidėjo toks sąjūdis, kokį ir dabar norėtųsi išvysti. Su naujais žmonėmis ir kitokiu požiūriu į teisėtvarką.

K.Milkeraitis. Pakilimas įvyko. Todėl ir mane 1991 metais pakvietė sugrįžti generalinio prokuroro pavaduotojas Gedgaudas Norkūnas. Jis turėjo Sąjūdžio žmonių įgaliojimus pradėti formuoti naujo tipo prokuratūrą, bet labai greitai, iš karto po Kremliaus pučo, mirė. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo daug mirčių, kurios kelia man blogų nuojautų ir įtarimų.

A.Medalinskas. Tokių keistų mirčių prokuratūroje buvo ir daugiau?

K.Milkeraitis. Taip. Netikėtai mirė ir jauni žmonės, keturiasdešimtmečiai, kurie norėjo permainų prokuratūros sistemoje. Kiti neapsikentę paliko darbą, o juos pakeitė tie, kurie sudaro dabartinį sistemos stuburą. Kai sugrįžau į prokuratūrą, mačiau šalia G.Norkūno bandymų reformuoti sistemą ir naują jos puvimą, kurio pasekmes matome dabar. Juk tuo metu buvo formuojamas šiandienės prokuratūros pagrindas, remiantis požiūriu, kad kovoti reikia tik su kriminaliniais nusikaltėliais. Tai, aišku, irgi svarbu.

A.Medalinskas. Tai kokia čia problema? Juk su kriminaliniu pasauliu tikrai reikėjo kovoti.

K.Milkeraitis. Bet ši kova leido užmerkti akis į “prichvatizacijos” nusikaltimus. Henrikas Daktaras Sąjūdžio metais sėdėjo viename Rusijos kalėjimų prie Volgos, tačiau buvo paleistas, aiškinant, esą lietuviai neturi sėdėti Rusijos kalėjimuose. Tikrai neturi, bet ar būtina buvo jį paleisti? Panevėžio ir Šiaulių organizuotos nusikalstamos grupės išaugo iš gatvės chuliganų, o prokurorai tuo metu ramiai gerdavo rytinę kavutę. Sovietiniais laikais dirbo efektyviau. Tada nuolat aptardavo nusikalstamumo būklę savo rajone, mieste. O nepriklausomos Lietuvos GP jautėsi didžiulis atsipalaidavimas, nors už lango kėlė galvą kriminalinės gaujos. Vėliau jų imtasi, bet valdžios asmenų nusikaltimų tirti nesiryžta.

A.Medalinskas. Tai buvo senieji ar naujieji, jau naujos Lietuvos prokurorai?

K.Milkeraitis. Buvo visokių. Taip pat ir jaunų žmonių. Prokurorų stalčiuose nuguldavo bylos, iškeltos dėl kolūkių grobstymo, prasidėjusio tik atleidus vadeles. Kai sugrįžau į nepriklausomos Lietuvos į GP, ten už kadrus buvo atsakingas buvęs KGB pareigūnas, kuris, kaip sovietiniais laikais, domėjosi, iš kokios šeimos kilęs, kiek seneliai turėjo žemės. Tirdamas rezonansines bylas daug įvairių kliūčių patyriau.

A.Medalinskas. Kokios tai buvo bylos?

K.Milkeraitis. Viena jų – Kliugerio arba Algio Klimaičio byla. Mes, prokuratūros tardytojai, turėjome ją tirti, o tuometis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas ir tas A.Klimaitis dirbo ranka rankon. A.Paulauskas net savo partiją pavadino socliberalų vardu, taip, kaip siūlė A.Klimaitis, kuris buvo suaugęs su Komunistų partijos turtu ir atidarė Hamburge “LitKomerc” firmą, o greta dar keletą firmų. Pinigai, kurie pakliūdavo iš Lietuvos valstybinių įmonių į “LitKomerc”, buvo pumpuojami Algirdo Brazausko ir Vladimiro Beriozovo vardu registruotoms firmoms, o dalis jų tekdavo partijoms Lietuvoje. Prokurorams buvo trukdoma išsiaiškinti turto, kuris buvo registruotas užsienyje, panaudojimą ir tolesnį pinigų judėjimą. Buvo dar tokia  “Interlitos” byla. Grįžę prie šių bylų, suprastume, kad jokio teisingumo nebuvo per visą dvidešimtmetį.

A.Medalinskas. O kas buvo?

K.Milkeraitis. Veiklos imitavimas ir teisėsaugos teatras. Šio teatro pradžia formavosi tada, kai kovota su kriminalinėmis gaujomis. Klaipėdoje buvo prokuroras Justas Laucius, Šiauliuose – Anatolij Mirnyj, o Marijampolėje – Arvydas Pocius, vėliau, prie Seimo pirmininko A.Paulausko, tapęs ir VSD vadovu. Kita dalis A.Paulausko grupės atėjo į teismus. Teisėsaugos įvaizdžiui pakelti panaudota ir “Vilniaus brigados” bei Georgijaus Dekanidzės byla. Šie prokurorai buvo pateikiami tiesiog kaip herojai.

A.Medalinskas. Argi jie tokie nebuvo?

K.Milkeraitis: “Vilniaus brigados” ir G.Dekanidzės byloje yra daug visuomenei nežinomų momentų. Beje, daugiausia su kriminaliniu pasauliu kovoję prokurorai buvo ne iš GP. Tai – rajoninio lygio prokurorai, kurie po to sudarė GP stuburą: Gintaras Jasaitis, vėliau tapęs generalinio prokuroro pavaduotoju, Antanas Klimavičius, prie A.Paulausko paskirtas generaliniu prokuroru, bet prezidento V.Adamkaus vėliau nušalintas, ir Irmantas Mikelionis, kuris po visų dabar įvykusių reformų prokuratūros sistemoje tapo GP Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiuoju prokuroru.

A.Medalinskas. Kai kas sako, kad dabar jis yra vienas iš tų, kurie valdo GP. Bet kodėl jūs taip skeptiškai vertinate “Vilniaus brigados” bylos tyrimą?

K.Milkeraitis. Ar būtų A.Paulauskas tapęs politiku ir net laikinuoju prezidentu, jei ne G.Dekanidzė ir H.Daktaras? Deja, daug kas buvo tik teatras. Kaip šios bylos pasekmė buvo iškeltas į paviršių G.Jasaitis ir kiti žmonės, reikalingi A.Paulauskui, suformuota visa GP struktūra, kuri, nepaisant kadrų persistumdymų viduje, nedaug keičiasi. O prokuratūrą paliko daug padorių prokurorų ir šiandien jų labai trūksta.

A.Medalinskas. Vadinasi, už tai, kad prokuratūra tapo savotiška juodąja dėže, į kurią patekusios visos rimtesnės bylos nuskęsta prokurorų stalčiuose ar išeina į teismus tokios bedantės, kaip, pavyzdžiui, “Alitos” byla, visa tai visų pirma A.Paulausko nuopelnas? Galbūt reikėtų į kitą pokalbį pasikviesti patį A.Paulauską, kad jis paaiškintų, kas tada įvyko? Kodėl turime dabar prokuratūrą, kuria žmonės nepasitiki?

K.Milkeraitis. A.Paulauskas ne tik atsivedė savo kadrus į GP. Jis pasirūpino ir jų vaikais. Vilniaus universiteto Teisės fakultete buvo suformuotas prokurorų ir kitų teisėtvarkos pareigūnų vaikų kursas. Dabar jau jie sudaro didžiąją dalį, pagrindą to, kas vadinama teisininkų elitu.

Išsigelbėjimas: ypatingasis prokuroras?

A.Medalinskas. Kai sistemoje sėdi tik savi, galima suprasti, kaip jie turėtų nerimauti, kai norima įvesti ypatingojo prokuroro pareigybę, galinčią supurtyti apkerpėjusią prokuratūros sistemą. Bet, kaip suprantu, šio prokuroro pareigybės atsiradimą blokuoja Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas.

G.Songaila. Ieško įvairių priežasčių, kad įstatymo nepriimtų. Mes užregistravome ne pirmą redakciją, atsižvelgėme į visas pastabas, o šis Seimo komitetas ir dabar mūsų pasiūlytą projektą atmetė, aiškindamas, esą jis galimai prieštaraus Konstitucijai. Perskaitę jų padarytas išvadas, suprantame, kokį absurdo lygį esame pasiekę.

A.Medalinskas. Prieš daugiau nei metus šis Seimo komitetas aiškino, kad jeigu bus priimtas neteisėto turto konfiskavimo įstatymas, kaip siūlė prezidentė ir palaikė visuomenė, tai jis irgi galimai prieštaraus Konstitucijai bei žmogaus teisėms. Iš tikrųjų norėta priimti įstatymą, kuris jau nuo jo priėmimo neveiktų. Nieko keista, kad šis Seimo komitetas dėl savo veiklos sulaukia tiek daug kritikos, o visuomeninis judėjimas “Už teisingumą”, kuris šį šeštadienį kviečia į mitingą prie Seimo, reikalavo ir šio komiteto pirmininko konservatoriaus Stasio Šedbaro nušalinimo. Bet jūs, šio įstatymo dėl Ypatingojo prokuroro atsiradimo autoriai, juk tikriausiai nepaėmėte iš lubų tokios pareigybės. Matyt, tokia institucija veikia ir Vakarų valstybėse.

G.Songaila. Taip. Ypatingojo, specialaus ar nepriklausomo prokuroro institucija sėkmingai veikia JAV ir Europoje, pavyzdžiui, Slovakijoje. Lietuvoje yra daug visuomenei žinomų bylų, bet jokio rezultato. O kiek dar nežinomų bylų, nusėdusių stalčiuose. Paskirtas naujas generalinis prokuroras, bet ir toliau neturime atsakymų į klausimą, ar prokuratūra pradės rimtai dirbti? Šios institucijos bejėgiškumas diskredituoja ir mūsų valstybę, ir teisingumą. Dažnai Lietuvoje kritikuojami teismai, bet ten byla nagrinėjama pakopomis ir yra vilties, kad ji gali pakliūti ir padoriam teisėjui. O tada ji gali būti teisingai išnagrinėta. O kas vyksta su prokuratūra? Kas stovi už jos neveiklumo beveik kiekvienoje visuomenei plačiau žinomoje byloje? Gal įvairūs klanai? Rezonansinėje byloje, tokioje kaip V.Pociūno žūtis, Seimas galėtų paskirti nepriklausomą prokurorą, kuris atliktų ypatingą tyrimą ir savo išvadas pateiktų Seimui.

A.Medalinskas. Kur jis dirbtų?

G.Songaila. Pagal pirminę versiją jis būtų tiesiog nepriklausomas prokuroras. Bet mes jau buvome kritikuojami, kad remiantis Konstitucija prokurorai gali dirbti tik generalinėje ir teritorinėse prokuratūrose. Todėl dabar siūlome, kad Ypatingasis prokuroras veiktų GP struktūroje, bet nebūtų pavaldus generaliniam prokurorui. Užduotį gautų iš Seimo, bet Seimas negalėtų kištis į jo procesinius veiksmus, be teisėto pagrindo negalėtų nušalinti tol, kol nebaigtas tyrimas. Jo veiksmus būtų galima apskųsti Vilniaus apygardos ar Apeliaciniam teismams. Bendradarbiaudamas su GP, jis galėtų turėti ir nedidelę tarnybą, apmokamą iš GP biudžeto.

A.Medalinskas. Ypatingojo prokuroro kandidatūrą turėtų siūlyti Seimas?

G.Songaila. Taip. Svarstytina, ar nutarimą dėl tokio paskyrimo turėtų priimti kvalifikuota Seimo dauguma.

A.Medalinskas. Tokį įstatymą, matyt, vetuotų prezidentė. Prezidentūra įsitikinusi, kad GP vadovai negali būti kritikuojami, nes vykdo kiekvieną prezidentūros valią, o kad darbai ten ir toliau stringa, tai jų, deja, visiškai nedomina.

G.Songaila. Bet ten tikrai nesimato realaus darbo. Suprantu, kad šitas mūsų įstatymo projektas tėra šiaudas, ieškant išeities iš gana beviltiškos padėties. Juk nėra galimybės tiesiog išvaikyti prokuratūrą, nes neturime savo analogo Vakarų Vokietijai, kaip turėjo Rytų Vokietija. Ji galėjo iš ten pasikviesti teisėtvarkininkų, kai nusprendė išvaikyti tuos, kurie tarnavo komunistinei sistemai. O mes iš kur? Negi iš Čikagos? Padėtis liūdna. Degradacija vyko ilgai ir įsisenėjo. Dabar tai mato visuomenė. Nereaguoti – nusikaltimas. Kol kas iš prezidentės dėl šio įstatymo nieko negirdime. Negirdime ir kitų pasiūlymų.

A.Medalinskas. Tai kodėl Seimo komitetas stabdo šį svarbų įstatymą?

G.Songaila. Tai teisininkų cecho arba “klano” inercija. Bet prezidentūra turi ką nors daryti dėl to milžiniško visuomenės nepasitikėjimo prokuratūros veikla. Jie pasiūlė dabartinį generalinį prokurorą. Mes siūlome ypatingąjį prokurorą kaip įsikišimo instrumentą. Aktyvaus, bet pozityvaus. Aišku, mūsų specialistai įstatymo svarstymo ir tobulinimo procese turėtų pasakyti, kaip ši institucija galėtų efektyviai veikti Lietuvoje, o ne tik ieškoti priežasčių, kodėl ji neva niekada negalėtų veikti nepakeitus Konstitucijos.

K.Milkeraitis. Suformuota prokuratūros sistema yra labai galinga. Prezidentė pakeitė vadovą, įmesdama jį į egzistuojančią sistemą, o jis nieko negali padaryti. Be to, naujasis prokuratūros vadovas neturi patyrimo vadovauti. O ir pati sistema tokia, kad jos įtakingi prokurorai, tokie kaip Zenonas Burokas, jam galimai ant ausų kabina makaronus.

G.Songaila. Be aktyvaus tautos įsikišimo niekas nepasikeis.

A.Medalinskas. Ir aš taip manau. Gal dar nevėlu surasti sąlyčio taškų, kad prokuratūra pradėtų dirbti. Tačiau apmaudu, jog prezidentūra užima labai kategorišką poziciją: jiems gerai taip, kaip yra. Jeigu ne šis aukščiausios valdžios požiūris, jau būtų buvę galima pasiekti teigiamų permainų prokuratūros darbe ir visuomenei padedant.

K.Milkeraitis. Iš tikrųjų sunku sulaužyti šios sistemos stuburą. Virš jos sėdi dar ir Konstitucinis Teismas. Išanalizavę prokuratūros darbą, matytume, kad jokios prokuratūros nėra. Dėl to disidentai ir siūlo prezidentei dekretu sudaryti visuomeninę komisiją, kuri imtų tirti, kaip dirba prokuratūra ir kokios ten esminės, giluminės bėdos. Taip pat reikėtų peržiūrėti ir prokuratūros bylas. Ne tas, kurios dabar tiriamos, bet jau pabaigtas. Įvertinti viso dvidešimties metų veiklą, kai žingsnis po žingsnio prokuratūra tapo ne tik neva nepriklausoma, bet realiai ir niekam neatskaitinga už savo darbą. To nebeturi būti.

A.Medalinskas. O dabar pagal pateiktą siūlymą ypatingasis prokuroras turėtų tirti tik tas bylas, kurias nurodytų jam tirti Seimas. Ar aš teisingai supratau?

G.Songaila. Jis tirtų bylas, kurios reikšmingos visuomenei, jei Seimas taip nutartų, remdamasis įstatymu, ir galėtų jas pats vesti iki galo, jei Seimas tam pritartų. Bet aišku galimas ir kitas variantas – šio prokuroro funkcijos baigtųsi viso labo tuo, kad jis tik nurodytų, kas konkrečiai buvo padaryta ne taip.

K.Milkeraitis. Mano manymu, ypatingasis prokuroras neturėtų pasiimti vienos, kad ir labai rezonansinės bylos, ir tirti ją iki galo. Jis galėtų nagrinėti tik “kabančias” bylas. Peržiūrėti jas, pavyzdžiui, Sausio 13-osios bylą, ir pasakyti, kas ir ko joje nepadarė, kad ji taip vilkinama. Ar kokią nors kitą ne mažiau rezonansinę bylą.

A.Medalinskas. Tai jis atliktų prokuratūros bylų auditoriaus funkciją? Tai ko nesugeba padaryti prokuratūros vadovai, nors turi tam visus reikiamus teisės aktus.

G.Songaila. Sakyčiau, kad tai būtų kaip prokuratūros kontrolieriaus funkcija. Šiuo metu abi galimybės numatytos įstatymo projekte. Pagal projektą kai kuriais atvejais jis galėtų ir pats užbaigti bylą, pradėti ikiteisminius tyrimus ir jiems vadovauti, palaikyti valstybės kaltinimą teismuose ir atlikti kitas klasikinio prokuroro funkcijas. Bet kuriuo atveju jo pagrindinė funkcija būtų – atlikti ypatingąjį tyrimą dėl reikšmingų bylų, kurios, sakykime, stringa. Yra ir kita labai svarbi problema: o kas patiems prokurorams gali pradėti ikiteisminį tyrimą, jei jie atlieka nusikalstamus veiksmus? Ar šiandienėje sistemoje yra garantijų, kad bus užkirstas kelias nusikaltimui pačioje prokuratūroje? O jei prokuratūra kažką padarė ne taip, kaip tai, pavyzdžiui, atsitiko garsiojoje pedofilijos byloje, kur garantijos, kad ji ir vėl padarys ne taip, jei pačios priežastys nepašalintos?

A.Medalinskas. Ar ypatingasis prokuroras turėtų teisę pats imtis konkrečios bylos savo nuožiūra? O gal kiekvienu atveju jis turėtų gauti Seimo pritarimą?

G.Songaila. Pritarimą turėtų gauti, o vėliau viskas priklausytų nuo konkrečios bylos ir į ką tas tyrimas išsirutuliotų. Gali būti ne vienas toks prokuroras. Įstatymo projekte siūlome, kad tokių prokurorų galėtų būti net iki trijų. Revizoriaus funkcijos jam tikrai gali nepakakti. Kai Seimas dėl pedofilijos bylos paskyrė komisiją, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas atliko tokią funkciją, nustatęs, kas prokuratūroje buvo daroma negerai. Juk revizorius ir neturėtų vykdyti ikiteisminio tyrimo. Todėl įstatyme numatytos ir klasikinės prokuroro funkcijos.

K.Milkeraitis. Tiesiog įmestas į tyrimą jis būtų sutraiškytas.

G.Songaila. Turėtų būti numatytas ir prokuroro gynimo mechanizmas, jo veiklos garantijos.

A.Medalinskas. O kaip tas ypatingasis prokuroras būtų parinktas?

K.Milkeraitis. Čia ir yra rimta problema, nes prokuratūros kadrų auginimo sistema yra ydinga. Galima sakyti, kad jos nėra.

A.Medalinskas. Kas ypatinguoju prokuroru galėtų tapti?

G.Songaila. Asmuo, turintis universitetinį teisinį išsilavinimą. Kvalifikacinį rangą suteiktų ne generalinis prokuroras, padedamas kolegų, bet Seimas.

A.Medalinskas. O kokio išsilavinimo žmogus gali dirbti prokuratūroje? Ar tas žmogus gali ateiti iš teismų?

K.Milkeraitis. Iš bėdos – gali, bet geriausia, kad būtų iš prokuratūros. Jeigu būtų normali auginimo sistema, ten ir išaugtų visi kadrai. O kaip dabar generalinis prokuroras išaugo? Prezidentė pasakė, kad jis tinkamas. Na, atsiprašau…

G.Songaila. Manau, kad padorių, norinčių keisti situaciją, grąžinti pasitikėjimą teisėtvarka žmonių atsirastų, galėtų būti ir nesusikompromitavusių nevyriausybinių organizacijų rekomendacijos ir teisininkų draugijos patariamasis balsas. Tačiau šiandien man ne mažiau rūpi klausimas, ar Seime pakaks jėgų atmesti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto prieštaravimus. Ar bus norinčiųjų tokią pareigybę matyti, pavyzdžiui, po būsimų rinkimų? Ar Lietuva sugebėtų užtikrinti prokuroro nepriklausomumą? Jeigu patys prokurorai Lietuvoje būtų renkami kaip Italijoje, iš jų daug lengviau būtų galima atrinkti ir tinkantį į ypatinguosius prokurorus. Taigi svarstytinos ir tokios idėjos. Svarstytinos rimtai, nebėgant į krūmus.

A.Medalinskas. Bet ar šis Seimas pajėgus apsispręsti dėl ypatingojo prokuroro? Gal reikia visuomenės spaudimo? Jei būtų Lietuvoje visuomenės savivaldos institucija, tai nesunkiai įsivaizduoju, kaip ypatingojo prokuroro kandidatūrą galėtų pasiūlyti visuomenė, kad būtų išvengta įvairių grupuočių valdžioje ir Seimo partijų interesų. Tą patį galima pasakyti ir apie visuomeninius teismų tarėjus, ypač jeigu būtų leista jiems dalyvauti ir antikorupcinėse, rezonansinėse bylose. Bet kol kas tokio mechanizmo nėra.

G.Songaila. Bet ir Seime tokio pareigūno paskyrimo procedūra turėtų būti sudėtingesnė už tik formalų kandidato pasiūlymą ir nubalsavimą. Visa tai, apie ką mes čia kalbame, turėtų būti sąžiningai apmąstyta ir politikų, ir specialistų, ir visuomenės veikėjų. Yra gerai dirbančių žmogaus teisių asociacijų. Gal ypatingąjį prokurorą galėtų jos rekomenduoti arba dar kokios kitos visuomeninės organizacijos – pavyzdžiui, buvusių politinių kalinių ir tremtinių ar laisvės kovotojų organizacijos? Gal galėtų būti net ir visuomenėje sudarytas sąrašas tokių kandidatų? Kelių tai padaryti daug. Visiškai sutinku: svarbu tik, kad ypatingojo prokuroro kandidatūra netaptų kažkokios Seimo grupės žingsniu, pastatant sau naudingą žmogų.

A.Medalinskas. Kalbame apie injekciją į auglio apimtą prokuratūrą, bet metastazės jau išplito po visą kūną. Kaip manote, ar galima sulaukti realių permainų mūsų teisėtvarkoje?

N.Sadūnaitė. Dievas yra už tiesą. Kai sovietmečiu pradėjome leisti “Lietuvos bažnyčios kroniką”, buvome visiškai nepatyrę. Manėme, kad išleisime kelis numerius ir keliausime į kalėjimą. Tačiau dirbome septyniolika metų sekami, atliekant kratas. Jeigu dirbi už tiesą, Tėvynės labui, Dievas tau padeda. O jeigu ir yra aukų, tai laimingi už laisvę numirę.

K.Milkeraitis. Bet tikrai problema yra tai, kad neturime organizuotos visuomenės.

N.Sadūnaitė. Atsiras ji, atsiras. Jau bunda. Pradžiai nereikia daug. Užtenka net ir mažumos. Kristus teturėjo dvylika apaštalų. Reikia geros valios ir aukos dvasios.