S.Stoma. Abejingumas

Būk karštas arba šaltas, o ne drungnas, nes Dievas tave išspjaus, moko Evangelija. Ir tai yra pamatinė Vakarų civilizacijos nuostata. „Didžiausia nuodėmė mūsų artimųjų atžvilgiu yra ne neapykanta, o abejingumas jiems“, – sakė Bernardas Šo (Bernard Shaw).

Garliavos mergaitės likimas, atrodo, jau nepaliko abejingų ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje. Tokia tragedija ir toks atviras neteisingumas vienija. Visuomenės nuotaika iš tikrųjų panaši į 1991 metų sausį, kai neabejingi žmonės pajuto būtinybę vienu ar kitu būdu dalyvauti įvykiuose, kurie peržengia jų asmeniškumą.

Tačiau kaip tada, taip ir dabar, abejingųjų skaičius irgi didelis. Kas jie?

Jau esu rašęs apie psichologines tokio abejingumo priežastis. Dabar labiau reiktų  akcentuoti abejingumą tų, nuo kurių daug kas priklauso šioje konkretybėje. Jeigu tie žmonės nebūtų drungni, mes visi gyventume daug laimingesnėje šalyje.

Kalbu ne vien apie valdžios žmones, o apie visus, turinčius kokią nors įtaką  visuomenėje. Viešieji asmenys, intelektualai, žiniasklaidos veikėjai, garsesni teisininkai, psichologai, menininkai, rašytojai, vadinamosios žvaigždės ir kitos garsenybės. Kiek jų – neabejingų prievartą patiriančios mergaitės šauksmui?

Gana daug. Tačiau mažiau nei tarp paprastų žmonių.

Žinoma, jei tavęs niekas neklausia, gal ir nėra paprasta verštis į viešumą. Tad sutelkime dėmesį į tuos, kurių klausia, tačiau jie bėga nuo atsakymų. Į tuos, kurie galėtų daug ką pakeisti, tačiau nieko nedaro. Kurie tik gražiai kalba, o atėjus apsisprendimo akimirkai pasielgia atvirkščiai.

Šie svarbūs žmonės yra atsakingi už valstybės aparato traiškomą mergaitę. Nors apsimeta (gal net prieš pačius save), kad nieko nesupranta. Šitie abejingieji nebus teisiami pagal Baudžiamąjį kodeksą, kaip tikrieji nusikaltėliai, kai pagaliau ateis Ypatingojo Prokuroro laikas. Tačiau moralinė jų atsakomybė neišvengiama.

Seime tokių žmonių dauguma. Bent jau 72. Tiek praėjusį ketvirtadienį balsavo, kad pažeidžiant Statutą iš darbotvarkės būtų išbrauktas prievartos prieš mergaitę klausimas.

„Nepolitizuokit tragedijos! Teisingumą vykdo tik teismai!“ – šaukė jie. Tarsi gyventume ne demokratinėje šalyje. Tarsi jie niekada nebūtų girdėję, kaip tokiais atvejais elgiasi Vakarų valstybių politikai. Tarsi visuomenė ir Seimas gyventų du visiškai atskirus gyvenimus.

O juk šiuo atveju būtų buvę kalbama ne apie teisingą ar neteisingą teismo sprendimą. Būtų buvę kalbama apie vykdomosios valdžios, kurią Seimas kaip tik ir turi kontroliuoti, prievartą prieš mergaitę.

Todėl tą ketvirtadienį šis Seimas diskreditavo save galutinai. Aukščiausia valstybės institucija nusprendė nesikišti, „stovėti po medžiu“, kai prievartaujama mergaitė. Tai buvo daug gėdingesnis veiksmas nei besąlygiškas partijų išbraukimas iš Viešųjų pirkimų įstatymo jurisdikcijos, irgi įrodęs panieką visuomenei.

Koks signalas buvo pasiųstas nusišalinus nuo aktualiausios ir skausmingiausios temos?  „Teisingumą mes atidavėme represinėms struktūroms, o politikai čia ne prie ko.“  Ir šią antikonstitucinę nuostatą dar sustiprino įvairių politikų bei teisininkų pasisakymai.

Ką reiškia teisingumo ministro kalbos apie įvykius Garliavoje, kai jis kritikuoja ne pačią prievartą, o tik teismo sprendimo perduoti mergaitę neįvykdymą, taigi – kad prievartos buvo per mažai! Tą patį kartoja ir jo partijos kolega vadovaujantis Žmogaus teisių komitetui. Kokioje demokratinėje šalyje dar įmanomas toks absurdas?

Represinėmis klišėmis mąsto ir visa Teisėjų taryba su pačiu Aukščiausiojo Teismo pirmininku. O juk jie praleido puikią progą parodyti teismus šiek tiek geresnėje šviesoje. Juk net ir tas keistas Kėdainių teismo sprendimas nurodo, kad prievartos prieš pačią mergaitę naudoti negalima.

Nagrinėjant šią istoriją dažnai sunku atskirti, kuriuos veiksmus lėmė tik abejingumas, o kuriuos – tikroji korupcija ir nusikaltėlių įtaka. Ir kada žmogus elgiasi neadekvačiai dėl to, kad jo toks mąstymas, o kada dėl pašalinės įtakos ir negalėjimo elgtis pagal sąžinę.

Kodėl ir solidžių partijų viršūnėms atrodo, kad geriau čia nesikišti? Kodėl net TS-LKD taryba pasidalijo beveik per pusę ir nepritarė Vytauto Lansbergio pateiktai rezoliucijai dėl prievartos pasmerkimo? Liko tik nekaltas siūlymas išsiaiškinti, kuris neturės jokių pasekmių. Mat partijai ir valstybei dabar vadovaujantys žmonės bijo kištis į istoriją, kurioje, jų manymu, per daug neaiškumų.

Tačiau argi ne jų pareiga – daryti viską, kad ši tamsi pedofilinė istorija nustotų kankinti visuomenę ir mažą mergaitę? Nesikišimas šiuo atveju reiškia tiesioginį skatinimą. Aukščiausiu politiniu lygiu nepasmerkti smurto vykdytojai ir ypač jo organizatoriai įgauna drąsos.

Sako, senovėje dėl būsimos pilies tvirtumo statytojai aukodavo po jos pamatais nekaltą mergaitę. Ar naujos Atominės elektrinės svajonėse pasinėrę dabartiniai mūsų vadai neaukoja vardan savo įsivaizduotos didybės to paties?

Trejus metus galingas valstybės aparatas traiško vieną vaiką, o to aparato vairininkai ir prižiūrėtojai kartoja, kad viskas gerai. Čia tik menki nesklandumai! Ir nereikia kelti panikos – tai kenkia valstybei. Nepatenkintieji tik griauna jos pamatus! Kad pamatai negriūtų, mergaitę teks aukoti.

Na ir kas? Čia valdo abejingieji. Tokie čia ir gyvens.