Vydūnas. Aisčių (baltų) religija

Minėdami žymaus mūsų filosofo, rašytojo, publicisto, kultūros veikėjo Vilhelmo Storosto-Vydūno (1868 m. kovo 22 d.  – 1953 m. vasario 20 d.) gimimo 144-ąsias metines, skelbiame ištrauką iš jo vokiškai parašytos ir 1932 m. išleistos Mažosios Lietuvos istorijos „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (skelbiama pagal 2001 m. išleistą Vitos Gaigalaitės ir Rapolo Šaltenio vertimą į lietuvių kalbą, p. 243–249).

Stipriausia tautą vienijanti jėga, stipresnė ir už kalbą, nuo seno yra jos religija. Baltams – anų laikų aisčiams – ši tiesa ne mažiau galioja dar ir šiandien.Atsiminkime, kad senovėje aisčiai buvo artimesnių ir tolimesnių kaimynų laikomi tiesiog religijos skleidėjais. Tačiau į religiją nedera žiūrėti kaip į kokį mokslą, kurį galima perteikti ir kitiems.

Pirmas dalykas – aisčių religija buvo prosenovinė. Tai reiškia, kad religija čia buvo „tautos visuminės dvasios objektyvus atvaizdas“ (dr. R. Eisleris, Filosofijos sąvokų žodynas). Taip suprasta religija irgi turi didelę reikšmę visam žmonių gyvenimui. Pagal religiją jie formuoja savo gyvenseną. Todėl visoms aisčių giminėms aukščiausias autoritetas buvo išmintingasis religijos skelbėjas. Tai buvo kunigaikštis tikrąja šio žodžio prasme. Tik vėliau dėl laiko reikalavimų atsirado ir pasaulietinės valdžios kunigaikščiai.

Vadinamosios krikščioniškos tautos, kurios iš visų pusių stojo nukariauti baltų, religiją buvo priėmusios. Tokia religija negalėjo turėti jų gyvenimui tiek pat reikšmės kaip prosenovinė. Tuo galima paaiškinti žiojėjančią prarają tarp krikščionybės dvasios ir karo tariamai jos labui, tarp visuotinio užpuolikų žiaurumo ir daug tyresnio baltų žmoniškumo.

Tiesa, mažai ką tikra galima apie baltų religiją pasakyti, matyt, todėl, kad jos nesuprasta. Neabejotina tik tai, kad visose jų religinėse šventėse svarbiausias dalykas buvo amžinoji ugnis, kaip ir vedų ugnies kulte. Vokiečių mokslininkas J. Lippertas savo veikale „Europos kultūringųjų tautų religija“ (Die Religion der europäischen Kulturvölker) teigia, kad lietuvių religija buvusi „sielos kultas, paprasčiausia jo forma“. XVI a. kronikininkas Simonas Grunau jiems priskiria aibę dievų. Tačiau joks istorinis šaltinis nuo IX iki XII amžiaus to visai nemini (K. Lohmeyer, p. 31).

Lenkų mokslininkai Mierzyńskis „Ramovėje“ ir „Lietuvos mitologijos paminkluose“ (Mithologiae lithuanicae monumenta) ir Alexanderis Brückneris „Senovės Lietuvoje“ (Starożytna Litwa) teigia, kad lietuviai dievų visai neturėję, nes jie neturėję jokios dvasinės kultūros. Greičiausiai šitiems mokslininkams akyse stovėjo tie prasimanyti laiptai, kurių žemiausioje pakopoje yra fetišizmas ir kurie per totemizmą, animizmą, gamtos garbinimą, tikėjimą dievais nuvedantys į Dievo garbinimą.

Tačiau žiūrėdami, kaip šiandien kinta įvairių religijos formų vertinimai, pastebėsime, kad ir mūsų minimoje srityje bent kiek prabrėškę. Fetišai, dievų atvaizdai ir panašūs dalykai netgi tariamai visai nekultūringose tautose laikytini neabejotinai religiniais simboliais. (Prisimintina kad ir Colino Rosso pažiūra.)

Religija būtų geriau suprasta jos ieškant aukštesnėje dvasinėje plotmėje. Religija, matyt, yra atsiradusi kartu su savimone. Jeigu atsiranda būtybė, turinti būties suvokimą ir iš jos kylančią savimonę, savo „aš“ suvokimą, tokia būtybė turi ir religiją. Suvokdama pati save, ji pajunta priklausanti didžiajam Visetui. Tačiau kaip slėpiningas jai jos pačios buvimas, toks pat didis slėpinys jai yra tai, kam ji jaučiasi priklausanti.

Didysis Slėpinys jos nesuvokiamas, tačiau jis joje glūdi, yra čia pat aplinkui, viršum jos, bet vis dėlto ne proto plotmėje. Tačiau ji pati yra iš to Slėpinio atėjusi į suprantamą pasaulį.

Kartu su savimone gimsta ir religija. Kitaip negali būti. Todėl kiekvienas žmogus iš esmės religingas, nors jis ją ir neigtų. Neigimas yra tik didžiausio religijos nesupratimo padarinys.

Savimonės stiprumas taip pat nevienodas. Kai kurių žmonių ji vos prabrėškus, lygintina su būsimo padaro gemalu. Kitų ji kaip rytmečio aušra, dar kitų – kaip šviesi diena, o nedaugelio – kaip skaisti saulė.

Priklausomai nuo asmens savimonės skirtingumo žmogus nevienodai jaučia savo priklausomumą Didžiajam Slėpiniui, savo ryšį su juo, tai yra – su religija. Žmogus su vos brėkštančia savimone Didįjį Slėpinį jaučia kaip kažką slogu, grėsminga. Kiekviename neįprastame dalyke jis mato jo pasireiškimą ir bando per jį užmegzti ryšį su Slėpiniu. (Plg. Zscharnak, Religion in Geschichte und Gegenwart, Band I, Erscheinungswelt — „Religija istorijoj ir dabartyje“, t. I, sk. „Reiškinių pasaulis“.) Kiti remiasi gamtos reiškiniais arba ta gyvenimo puse, kuri kyla iš jų. Veiklesni žmonės susikuria sau atvaizdus, kad patvirtintų savo priklausomumą Didžiajam Slėpiniui. Dar kiti, kurie išsiugdę gilesnį mąstymą, stengiasi Didįjį Slėpinį išreikšti teiginiais ir sąvokomis.

Su šia raida nuo brėkštančios į šviesesnę savimonę būties slėpinys tolydžio atsitraukia. Daugeliui vadinamųjų kultūringų žmonių atrodo būtyje išvis nesant jokio slėpinio. Tokie žmonės dažniausiai sakosi esą nereligingi arba net ateistai.

Tartum tai būtų įmanoma! Juk niekas pats savaime nepasidarė. Kiekvienas kilęs iš Didžiojo Slėpinio. Ir niekieno egzistencijos galios nėra tame, ką jis pats apie save žino.

Pakopoje, kurioje savimonė kildinasi iš mąstymo, išsivysto dievotyros mokslas su teizmo, deizmo, panteizmo, monoteizmo, henoteizmo ir kt. sąvokomis.

Išoriškosios krikščionybės šioje pakopoje triumfuoja dualizmas – Dievo ir velnio, kuriančiosios ir griaunančiosios jėgos. Ir keistas dalykas – daugelis giriasi išpažįstą tikrąjį tikėjimą, nors jie, būdami griovėjai, visai yra susivieniję su velniu. Ir tai dažnai pasitaiko. Geriausias to įrodymas yra čia nagrinėjama mūsų istorija.

Šitoje gilesnio mąstymo pakopoje ims painiotis religija su religijos mokymu, o šis – su pasaulėžiūros ir moralės mokslais, net ir praktinio elgesio taisyklėmis.

Tiesa, visados būna žmonių, turinčių aiškų būties suvokimą, kuris padeda gyvai patirti Didįjį Slėpinį. Šie žmonės mato ir žmogaus būties kelią. Iš individualios sąmonės jis veda per didesnį sąmoningumą į kosminę ir visa apimančią sąmonę.

Didysis Slėpinys yra tai, ko niekas negali išvengti. Bet kiekvienas gali jį pasiekti savo būdu.

Tautą, suprantama, sudaro žmonės su nevienoda būties samprata. Užtat, sakykim, net ir kiekvienoje save krikščioniška vadinančioje tautoje būna visokiausių žmonių: fetišų garbintojų, totemistų, animistų, dievų garbintojų ir t. t. Tačiau pastebėtina, kad vadinamųjų nekultūringų tautų fetišistai Didįjį Slėpinį jaučia kur kas labiau. (Paskaitykime Coliną Rossą.)

Daugelis Europos kultūringojo pasaulio žmonių garbina savo susikurtą įvaizdį, įsigalėjusį jų kasdieninėje sąmonėje. Todėl teisūs tie, kurie teigia, kad tai Dievas. Goethe išmintį pasakė tardamas: „Koks žmogus, toks ir jo Dievas. Dėl to Dievas taip dažnai išjuokiamas…“

Tarp senovės baltų, aišku, irgi buvo įvairiausios savimonės žmonių. Tačiau religinį bendrumą sudarė visų vienoda vidinė nuostata. Priklausymas Didžiajam Slėpiniui buvo visos tautos suprantamas kaip priklausymas dvasiniam pradui. Kaip teigia H. von Glasenapp, atvykėliai arijai į Indiją nunešė abstraktų monoteizmą. Toks turėtų būti priskiriamas ir aisčiams. Tačiau kad baltai nesipriešindami klausėsi krikščionvbės skelbimo, ką liudija daugelis kronikininkų, rodo jų tam tikrą dvasinę nuostatą religijos atžvilgiu.

Prūsų priešiškumas sukilo tik tada, kai jau buvo akivaizdu, jog norima juos pavergti. Čeko Vaitiekaus, tai yra vyskupo Adalberto, nužudymas istorijos aiškinamas kaip asmeniškas vieno prūso kerštas. Taigi apie jo kankinystę nereikėtų šnekėti.

Baltai vėl pasirodo pasirengę krikščionių mokymą nuoširdžiai priimti. Jie krikštijasi, stato vienuolynus ir bažnyčias, bet pamatę, kad krikščionių elgesys priešingas jų mokymui, nuo visko atsimeta.

Aisčiai tikrai neturėjo bažnyčių. Bet ir ne jie vieni. Graikas Herodotas kalba apie Zaratustros pasekėjus, kurie paniekinę kulto reikalams žmonių rankomis statytas šventyklas. Religines šventes jie švęsdavę vietose, kurios atrodė pačios gamtos tam skirtos. Taip elgėsi ir aisčiai. Ugnis taip pat ir tiems, ir tiems buvo šventas simbolis.

Tacitas ir apie germanus rašo, kad jų įsitikinimu taip pat tik miškai ir gojeliai esą tinkama vieta dangiškų dalykų garbinimui.

Ypatingai aiškiai baltų tautos religinį sąmoningumą atskleidžia Lietuvos valdovas Gediminas (1316–1341), kaip išdėsto Schiemannas veikale „Rusija, Lenkija, Livonija“, I, p. 227 (Russland, Polen un Livland).

Popiežiaus pasiuntiniai Gedimino dvare ėmė ruoštis jį krikštyti, nes matė, su kokiu dėmesiu jis sutiko krikščioniškąjį mokymą. Tai išvydęs, Gediminas tarė: „Jei kada nors ketinau tapti krikščionimi, tepakrikštija mane velnias. Krikščionys lai garbina Dievą savo papročiu, rusai – pagal savo apeigas, lenkai – irgi pagal savo, o mes Dievą garbiname savo papročiu. Ir visi turime vieną Dievą. Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip kryžiuočiai?“ Toks atsiliepimas apie Didįjį Slėpinį, apie Dievą, ir toks tikslus religijos nereikšmingumo daugeliui krikščionių, o ypač Ordino broliams, įvertinimas yra didžiai svarbus liudijimas. Toks jis atsirado ne atsitiktinai, o iš visos tautos kultūrinio gyvenimo visumos.

Ypač įsidėmėtinas šis atsiliepimas dėl to, kad jis ištartas tokiu laiku, kai krikščioniškuose Vakaruose vienas po kito užsiliepsnodavo laužai krikščionybės klaidatikiams.

Nors baltuose ir galėjo būti fetišistų, totemistų, animistų ir dievų garbintojų, ko dar ir šiandien pasitaiko tarp krikščionių, vis tiek juose buvo galima ir ana šviesi įžvalga į religijos dalykus. Visuose krikščioniškuose Vakaruose ji kėlė didelę nuostabą. Jie dar nebuvo subrendę tokiai esmingai sampratai.

Kažką panašaus matome ir vėlesnių Lietuvos valdovų elgesy. Vytautas, taikydamasis prie sąjungininkų, pakeitė savo krikščionišką vardą, nes gerai žinojo, kaip mažai gyvenime tai turi reikšmės. Tuo tarpu religija jam tikrai buvo gyvas ryšys su Didžiuoju Slėpiniu. Kad jis religiškai būtų buvęs abejingas, psichologiniu atžvilgiu neįmanomas dalykas. Jis juk sūnus Birutės, buvusios vaidilutės, lietuviškosios vestalės, per visą amžių neatsisakiusios savo tautinės religijos.

Jeigu dar ir šiandien sakoma, kad baltams būdingas gyvas religingumas, kad jie aiškiai jaučiasi priklausą Didžiajam Slėpiniui, visa tai reikia vertinti kaip padarinį tūkstančius metų trukusios raidos, ugdžiusios aiškesnį būties suvokimą.

Tai, kad deramu religingumu vadinama, kai nustatytų ceremonijų laikomasi nesuvokiant jų prasmės, sąmonės gebėjimą tik drumsčia, o ne skaidrina. Kiekviena tauta savo sąmoningumą labiau išugdo, jei ji religiją išgyvena. Ir ta religija turi būti paveldėta, tačiau, priimant naujus mokymus ir kulto formas, ugdoma toliau.

Ir galiausiai kiekviena tauta yra žmonijos sąnarys, atsiradęs Kūrėjo valia. Kiek sąmoningai tauta joje gyvena, kuria savo kultūrą, tokiu mastu ji brandina daugiau tyriausio žmoniškumo.