Kovo pradžioje Baltijos aplinkos forumo komanda turėjo galimybę pabendrauti su Lietuvoje viešėjusia pasaulinio garso lietuvių kilmės orangutanų tyrinėtoja, antropologe dr. Birute Galdikas. Susitikimo metu žinoma mokslininkė dalijosi mintimis apie šiuolaikinius gamtosaugos iššūkius, Lietuvos vaidmenį saugant vertingiausią biologinę įvairovę ir apie apie žmogaus vietą gamtoje.
Dr. B. Galdikas sako, jog meilę gamtai jai įskiepijo tėvai, taigi tas jausmas tarsi užkoduotas lietuviškuose genuose. Mokslininkė charizmatiškiausiais Lietuvos gyvūnais laiko vilkus, vadina juos žmogaus broliais, o nykstančių rūšių išsaugojimą prilygina pilietinei pareigai.
Vilkai – žmogaus broliai
„Vilkai laikytini Lietuvos istorijos ir kultūros simboliu. Argi ne vilkas staugė Vilniaus legendoje?“ – pasitikslina profesorė ir tęsia: „Tai, kad Lietuva vis dar turi kelis šimtus vilkų yra labai svarbu, tai parodo Lietuvos reikšmę pasaulyje, žymi tam tikrą valstybės, kuri rūpinasi savo plėšrūnais ir yra verta pagarbos, brandą. Tai galima palyginti su supervalstybės statusu. Lietuva niekada netaps supervalstybe pasaulio lygmeniu, tačiau gali siekti tokio statuso tarp mažųjų valstybių“, – samprotauja dr. B. Galdikas. Ji pabrėžia, kad tai sietina su kultūrine galia ir kitų šalių pagarba, juolab, kad retųjų rūšių apsaugos negalima vertinti vien ekonominiu požiūriu.
„Aš jaučiu didžiulę simpatiją vilkams, nes savo socialiniu elgesiu jie labai panašūs į žmones. Tai kaip mes siejame save vieni su kitais – vilkų šeimyninis gyvenimas yra išskirtinis, visai kaip žmonių. Kažkas yra pasakęs, kad nors esame primatų palikuonys, pagal profesiją esame vilkai,“ – prisimena palyginimą mokslininkė.
„Būtent medžioklė evoliucijos eigoje pavertė mus žmonėmis ir nepaisant to, kad šis etapas jau praeityje, neturėtume palikti likimo valioje savo brolių [vilkų], turime jiems padėti. Net jei nesame genetiškai susiję, savo elgsena ir socialiniais ryšiais bendruomenėse, tuo, kaip rūpinasi savo palikuonimis – vilkai yra labai artimi žmonėms. Todėl man jie be galo rūpi,“ – pabrėžia dr. B. Galdikas.
Niekada nesaugome vieno paukščio
Tačiau kokius argumentus pasitelkti, kai tenka įtikinėti visuomenę saugoti ne tokias iš pažiūros žmonėms artimas rūšis – pavyzdžiui pievų paukščius? Ką pasakyti ūkininkui, kuriam paukščių apsaugai būtini ūkininkavimo pokyčiai atrodo pernelyg didelis iššūkis?
Žinoma gamtosaugininkė sako, kad tokiais atvejais būtina kalbėti apie tai, kad gamtoje vienos rūšies apsauga visuomet turi didžiulę pridėtinę vertę. „Taip apsaugome visus paukščius. Tiesiog taip atsitiko, kad šiuo metu vienam labiau reikia pagalbos nei kitiems. […] Bet galiausiai naudą pajus ir kitos rūšys. Būtina suprasti, kad tie nykstantys paukščiai yra Lietuvos turtas, Lietuvos paveldo dalis,“ – atsakydama į mūsų klausimą samprotauja dr. B. Galdikas.
Lietuvių kilmės gamtosaugininkė taip pat atkreipia dėmesį į paradoksą, kad vartotojiškose visuomenėse meilė gamtai prabunda tik tuomet, kai pasiekiamas gana aukštas pragyvenimo lygis ir galima sau leisti galvoti apie dvasinius dalykus. „Būtina didinti visuomenės gerbūvį,“– sako ji. Tačiau čia pat priduria, kad gamtos apsaugai būtina pasitelkti pačias įvairiausias priemones – nuo asmeninių pokalbių iki didelių nacionalinių kampanijų.
Jaunimas – imliausias pokyčiams
Tačiau, pasak pašnekovės, bene veiksmingiausia priemonė gamtos apsaugos veikloje – jaunimo švietimas. „Jungtinėse Amerikos valstijose penktadalis moksleivių yra vegetarai. Skaitau apie tai, kad daug jaunųjų kino žvaigždžių renkasi vegetarizmą ar net tampa veganais. Tai didžiulė jėga ir ji plinta. Kai buvau moksleivė, nė nebuvau girdėjusi apie vegetarizmą, niekas neatkreipė mano dėmesio į tai. Tačiau gerai pagalvojus, argumentai už yra labai įtikinami“, – pavyzdžiais iš JAV savo pamąstymus iliustruoja dr. B. Galdikas.
Prieš gamtą visi lygūs
Pokalbiui pakrypus apie religijos vaidmenį formuojant ekologinę pasaulėžiūrą, prisimename tai, ką apie žmogaus vaidmenį gamtoje sako Biblija: argi dievas nepavedė žmogui rūpintis gamta kaip šeimininkui savo nuožiūra? Ar tai nereiškia, jog žmogus aukščiau už kitas rūšis ir tame iš dalies slypi aplinkosauginių problemų priežastis?
„Taip, tačiau Naujajame testamente sakoma: elkis su kitais taip, kaip norėtumei, kad su tavimi elgtųsi. Mano galva čia turimos omenyje ir kitos gyvos būtybės Žemėje“, – užtikrintai atsako mokslininkė, pridurdama, kad išpažįsta Naująjį testamentą.
„Manau, kad visi esame gamtos kūriniai, esame tampriai susiję. Galiausiai visi gausime tai, kai ko esame nusipelnę. Jei gerai elgsimės su gamta, ir ji su mumis elgsis gerai. Planetoje gyvena tiek milijardų žmonių, tačiau nesuprantame, kad jei nepakeisime savo elgesio, gamta mus sunaikins. Tai galbūt neatsitiks šiame šimtmetyje ir gal ne kitame, tačiau tai nutiks,“ – filosofiniu perspėjimu apibendrina dr. B. Galdikas.
Baltijos aplinkos forumo informacija
