J. Jasaitis. Kaip sunaikinti žmogų

Kodėl gausėja tokių, atsiprašant, kūrinių, kaip filmas „Gyvieji numirėliai“, „Mentai“ ir t.t.? Kodėl žiūrovų auditoriją vis dažniau randa „siaubo filmai“, kuriuose knibžda vaiduokliai, vampyrai, baidyklės, primenančios milijonus kartų padidintus roplius ar vabzdžius, už daugiaaukščius namus didesnės beždžionės ir t.t., ir pan. Kodėl pasirodo vis naujos, šlykščiausius žiaurumus aprašinėjančios knygiūkštės? Kodėl vis dažniau mūsų radijo stočių eterį užpildo jokios prasmės neturinčios skanduotės, kurių bent elementarų nusimanymą apie muziką ir vokalą įgijęs klausytojas niekada neišdrįstų pavadinti dainomis? Kam reikalingi tokie konkursai, kaip „baimės faktorius“ ar visokiausios „talentų“ varžytuvės, kuriose rodomas ne talentas, o idiotizmas, kur niekinamas gyvenimas ir net gyvybė, jau nė nebekalbant apie bet kokią absurdo ribą peržengusį tyčiojimąsi iš meilės ir šeimos, iš tautos ir valstybės?

Norėdami atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia pabandykime išsiaiškinti, kas ir kodėl juos kuria, o taip pat kas yra tokių, atsiprašant, gaminių užsakovai ir platintojai. Moksleivių ir studentų auditorijose, jau tiek pripratintose prie tokios „produkcijos“, kad net laikančiose ją beveik normaliu ar bent jau pateisinamu viešosios erdvės reiškiniu, tenka išgirsti visokiausių aiškinimų. Esą taip bandoma prikaustyti žiūrovo dėmesį, jį įtikinėjant, kad taip „galėtų būti“ arba „kažkur kažkada kažkas panašaus jau buvo“, sukelti nerealiai stiprias emocijas (atkreipkite dėmesį, kad ne jausmus, o būtent „emocijas“). Kiti postringauja, kad gal būt taip net bandoma ugdyti drąsą, ryžtą, greitą reakciją. Treti neturi jokio atsakymo, nes niekada ir nesusimąstė apie panašios „produkcijos“ prasmę, nes tiesiog spoksojo į ekraną, vertindami tai, ką mato, kaip kažkokią „atrakciją“ ar „laiko užmušimo“ būdą. Net kompiuterius ir mobiliuosius telefonus vis labiau užpildo panašios vertės „žaidimai“. Sukurtos tokio pat turinio „žaidimų stotys“, kurias kiekvienas modernišku save laikantis darželinukas vadina tik angliškai su lietuviška galūne – „pleisteišenais“.

Viduriniosios kartos atstovų nuomonė apie tokį reiškinį – labai įvairi, nors juo besižavinčių čia žymiai mažiau. Vieni sako, kad dabar – toks gyvenimas, t.y. tokia jų vaikų aplinka, kurios esą jau nebepakeisi, kiti pasakoja apie kompiuterinių programų, telefoninių žaidimų ir televizijos laidų ribojimą ir priemones, kurios „beveik efektyviai“ apsaugo jų atžalas ar bent padeda sumažinti jų poveikį. Treti sako, kad leidžia savo vaikams užsiimti tokia veikla tik suaugusiųjų priežiūroje.

Auditorijoje pasigirsta iki tol tylėjusiojo replika, esą bet koks bandymas riboti purvo srautą pažeidžia vaikų teisę į poilsį ir net į… informaciją. Atseit, jei nepatinka, perjunk „kanalą“. Perjungiame, bet ir čia – toks pat „nuprotėjimas“. Prasideda ginčas. Taip, ne dalykiškas problemos nagrinėjimas, o tik ginčas, kurio dalyviai dažniausiai girdi tik save. Vienas kitą jie beatodairiškai pertraukinėja, kai kurie net balsą pakelia, kad visi juos išgirstų, o nepatinkantį oponentą nutildytų. Visai taip pat, kaip tai daro dauguma televizijos publicistinių laidų vedėjų, kurias žiūrovai seniai pervardino į „Teisę meluoti“, „Savaitės paskalas“, „Dienos gandą“ ir pan.

Apie tai, kaip šią idiotizmo ir šlykštynių mišrainę vertina vyresniosios kartos atstovai, čia neminėsime, nes vien ši užuomina sukeltų vienų įniršį, kitų arklišką žvengimą, o trečių atlaidžias pašaipėles, kad neverta net kreipti dėmesio į senjorus, kurie iki šiol naudojasi vos keliomis kompiuterio bei mobilaus telefono programomis. Girdi, vieni kitų jau nebesuprasime – perdaug didelis turimos informacijos atotrūkis. Tačiau nemaža dalis viduriniosios kartos atstovų bent jau pastebi ir tam tikrus pavojus jų vaikams. Dažniausiai kalbama apie tai, kad tokią, atsiprašant, produkciją vertėtų riboti net vien dėl pavojaus vaikų regėjimui. Kiti užsimena, kad tokių „laidų“ („filmų“ ir pan.) bei vadinamųjų „žaidimų“ turinys skatina agresyvumą ir jausmų skurdą.

Vienas kitas jau suvokia, kad panaši produkcija siaurina vaikų žodyną, o tuo pačiu neigiamai veikia ir jų mąstymą, mažina kūrybinius sugebėjimus. Juk gerai žinome, kad pasakojimas arba rašinys pakeičiamas internetiniu kopijavimu (COPY-PASTE) bei manipuliavimu citatomis net universitetų absolventų baigiamuosiuose darbuose. Vis dažniau pastebime aukštojo mokslo diplomais pasidabinusio asmens nesugebėjimą taisyklingai sudaryti sakinį, ir, aišku, ne vieno panišką baimę prabilti į auditoriją kokia nors svarbia socialine ar kultūros tema. Tačiau tik labai retas susimąsto, kaip visa ši absurdiškiausio šlamšto lavina bukina jos naudotojų jausmus ir iškreipia svarbiausių dorovinių vertybių sampratą.

Diskusijose apie šį reiškinį dalyvaujantys vaikų ir paauglių tėvai vis tik pastebi, kad tokio šlamšto gamintojai pirmiausia yra nusitaikę į vaikus. Tai juos stengiamasi pripratinti, niekalą pristatant kaip „modernybę“. Labai nuosekliai siekiama atpratinti juos savarankiškai stebėti gyvenimą ir jį analizuoti. Gyvenimo tikrovė čia pakeičiama virtualiosiomis imitacijomis ir „muliažais“. Taip kėsinamasi ugdyti klusnius, riboto mąstymo ir dar labiau ribotų poreikių tipažus – unifikuotus subjektus, kurie kuo toliau, tuo labiau nebesugebės nei patys jausti bei jausmus išreikšti, nei kitų jausmus pajusti ir į juos deramai atsiliepti. Gyvenimą jie vis dažniau suvoks kaip primityvias kompiuterines imitacijas, kuriose žmogui, kaip mąstančiai, jaučiančiai ir doroviškai viską vertinančiai asmenybei praktiškai nebeliks vietos. Gyvenimas jiems vis dažniau atrodys kaip virtualiųjų schemų rinkinys, kuriame žmogiškosios prasmės visai nebelieka. Išoriškai lyg ir likdami primenančiais žmogiškąsias būtybes (homo sapiens) iš tikrųjų jie bus labiau panašūs į robotizuotas vaškines figūras. Tarsi ir matai žmogų, bet jokio žmogiško mąstymo ir jausmų turinio jame jau nebėra.

Palyginus tokį „subjektą“ su neretai draugą jam dar atstojančiu šuniuku, katinu ar papūga, tenka pripažinti, kad gyvybės ir nesuvaidintų emocijų šiuose gyvūnėliuose yra žymiai daugiau, negu tokiame virtualiosios šlykštynės suformuotame žmogaus pavidalo padarėlyje. Kuo labiau didės tokiame subjekte jo virtualioji dalis, tuo mažiau jam iš viso beprireiks gyvenimo tikrovės. Jis ir nebenorės gyvenimo pažinti, nes jam tai bus perdaug sudėtinga, painu, gal net nepraktiška ar net labai pavojinga. Apie ką čyrena vieversys, kokias spalvas atskleidžia rožės ar neužmirštuolės žiedas, tokiam subjektui bus visai nežinoma ir net neįdomu.

Kaip lengva bus tokius „muliažinius“ padarus valdyti užsakovams, kurie visą šią šlykštaus purvo laviną paleido ir vis labiau plečia jos srautą. Pagalvokime, o kas yra tie, kurie tokius subjektus ugdo ir gviešiasi vis daugiau ir daugiau jų turėti bei valdyti. Radus atsakymą į šį klausimą, paaiškės ir kodėl jie tai daro.

Kas yra tie, kurie tokią „produkciją“ masiškai štampuoja, net gana įnirtingai tarpusavyje kaudamiesi, kuris iš jų perspjaus konkurentus, išpildamas vis didesnę beprotybės dozę. O tokių kūrinių autoriai pasirodo esantys gana įvairūs. Net nebūtina knaisiotis jų biografijose ir rūšiuoti, kuriems pritrūko talento, bet viską kompensavo įžūlumas ir cinizmas, o kurių vienintelis veiklos motyvas – dabar gaunamas finansinis atlygis. Matyt, bent daliai iš jų užtenka protelio, kad imtų svajoti apie kokią nors tokios „kūrybos“ išliekamąją vertę. Viskas pasakyta tuo iki koktumo įgrisusiu posakiu: „Čia ir dabar.“ Atseit, pagaminau niekalą, už kurį gerai užmokėjo.

Didžiausią tokio šlamšto gamintojų dalį, kaip rodo jų, atsiprašant, kūrybos turinys, sudaro tie, kurie neturėjo galimybių, o gal ir noro giliai studijuoti žmonijos genijaus fenomeno. Jie niekada išsamiai nenagrinėjo gyvenimo švenčių ir kasdienybių dermės, jų nedomino nei mažyčio vaikelio, nei suaugusio žmogaus vidaus pasaulis, jo įvairovė ir grožis, tikrieji pavojai ir tikrosios galimybės. Tarp šlamšto tiražuotojų pasitaiko ir vienas kitas, patyręs gyvenimo niuksą, bet taip ir nepajėgęs ar net nebandęs susimąstyti, kas ir kodėl su juo pačiu atsitiko. Toks dabar keršija, nors net pats nežino kam.

Ar galima sustabdyti šlykščiausių nešvankybių ir smurto propagandos laviną? Ar susidomės tokio sustabdymo būtinybe ne tik kiekviena vaikelio besilaukianti ar jau jį auginanti šeima? Ar pakels balsą bendruomenė, suvokusi ne tik šiurpią grėsmę, bet ir savo jėgą, galinčią užkirsti šiai purvo lavinai kelią? Pagaliau, ar suvoks, kad žmonijos išlikimo tikslui privalo pradėti tarnauti ir aukštųjų instancijų „etatiniai kalbėtojai“?

Panašu, kad sunkiausiai susivoks tie, kuriems iš šlykštynių ir idiotizmo lavinos užsakovų „šis tas nubyra“ į jų nepasotinamas gerkles ir kišenes. Labiausiai visuomenės kultūros pažangai priešinsis „laisvosios laukinės“ rinkos ir pseudo liberalizmo apologetai, besidangstantys nežabotos tolerancijos viskam (taigi ir šiurpiausiam blogiui) širmomis. Ne viena šimtinė tokių oratorių šiandien pliauškia iš pačių aukščiausių globalistinių tribūnų, skleisdami melo iš šmeižto, vilionių ir grasinimų dūmų uždangą, kliudydama visuomenei atsitokėti ir galingai pasipriešinti smurtui prieš pačią žmogaus prigimtį. Tokie oratoriai, matyt, atsitokės vėliausiai.

Kad tik ne per vėlai… Kad patys nepaskęstų savo demagogijos purvyne. Nors, žinoma, jeigu taip ir atsitiktų, tai liktų tik pasakyti, kad pastarieji gavo tai, ko patys nusipelnė.