Kovo 20-ąją Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje pavasario lygiadienio koncertą surengs latvių grupė „Iļģi“. Grupės „Skylė“ kvietimu atvykstančio kolektyvo vokalistė Ilga Reizniecė interviu pasakoja apie folklorą, tradicijas, muziką ir artėjančią viešnagę Lietuvoje.
„Iļģi“ senojoje latvių kalboje reiškia „vėlės“. Šis žodis žinomas ir mums lietuviams. Mūsų krašte Ilgėmis buvo vadinamos Vėlinės.
Grupės lyderė I. Reizniecė, koncertuojanti su kolektyvu jau 30 metų, yra grupės dvasia ir tikra legenda Latvijos folko/postfolko scenoje. Daugybę šalių ir festivalių apkeliavusi grupė, pelniusi įvairiausių apdovanojimų, mylima paprastų žmonių ir apdovanota Latvijos prezidento, pagaliau surengs gražų koncertą ypatingoje Vilniaus scenoje – Šv.Kotrynos bažnyčioje. Žadama, kad tai bus subtili muzikos šventė vilniečiams ir miesto svečiams.
– Ką reiškia Jūsų grupės pavadinimas „Iļģi“? – paklausėme I. Reizniecės.
– Tiesiog pasivadinome „mirusiomis sielomis“, ir tiek. Devintame dešimtmetyje pirmuosius koncertus pradėjome kaip Rygos miesto Leningrado rajono Kultūros namų jaunimo folkloro grupė. Pavadinimo „Ilgi“ naudoti mums neleido. „Ilgi“ – mirusios sielos, taip jos buvo vadinamos Kuržemėje. Mirusi siela yra lyg tarpininkė tarp žmogaus kūno ir dvasios. O mes esame tarpininkai tarp dabarties ir praeities. Mano supratimu, esame geri vertėjai jaunimui – jiems bandome praeitį pateikti šiuolaikiškai.
– Kaip, būdama smuikininkė, susidomėjote folkloru?
– Žinoma, žmonės sako, kad taip nebūna. Kai baigiau konservatoriją, nė nenumaniau, koks turtingas latvių folkloras. Nei muzikos mokykloje, nei konservatorijoje nebuvo skiriama pakankamai dėmesio folklorui. Man labai patiko tokia muzika, tačiau tokiais laikais nebuvo galima gauti nė natų, nieko. Lyg visa muzika prasidėtų Bachu. Vienintelis tautinis ansamblis sovietiniais laikais buvo „Hortus Musicus“ iš Talino – jų koncertuose visada sėdėdavau pirmoje eilėje. Norėjau taip groti, bet konservatorijoje visi tik juokėsi iš tokios idėjos. Romantiška muzika – tai pagrindas violončelei, tačiau tokia muzika nebuvo man prie širdies.
– Pernai gruodį šventėte 30-as grupės įkūrimo metines. Pati didžiausia Rygos koncertų salė buvo perpildyta. Žmogaus gyvenime 30 metų nėra daug, o grupės?
– Pilna salė – įrodymas, kad visą šį laiką dirbome. Yra grupių, kurios realiai neegzistuoja, bet susirenka kas penkerius metus, kad atšvęstų eilinį jubiliejų. „Ilgi“ yra mūsų gyvenimas, savo gyvenimo labai nedemonstruojame. Jei kas nori mūsų koncerto, susiranda, kviečia, tada mes vykstame. Žinoma, laikui bėgant pasikeitėme. Pradėję, kaip tradicinis folkloro ansamblis, pamažu pridėjome gitaras, būgnus, bosinę gitarą. Garsas pasikeitė, nuoširdumas liko. Esame visokie – galime groti ir bažnyčioje, ir klube. Su didžiausiu malonumu grojam šokiams skirtą muziką, pagal ją šoka ir jaunimas, ir vyresni. Paprastai šokiai daro žmones laimingais. Ne tik šokantys, bet ir grojantys pasikrauna geros energijos.
– Ar turite mėgstamiausią šokį?
– Taip, turiu, nors kaip muzikantei pašokti tenka ne visada. Vienas iš tokių yra lietuvių liaudies šokis „Trepsiukas“. Ypač dažnai grojame lietuvių tautinių šokių muziką, tenka groti ir estų, ukrainiečių, rusų, baltarusių šokius.
– Ar turėjote pasiūlymų bendradarbiauti su užsienio muzikantais?
– Laimei, tokių nebuvo. Už tai šiandien galime pasakyti “ačiū“ geležinei uždangai. Kituatveju nebūtume pasiekę to, ką pasiekėme dabar. Pirmuosius dešimt metų virėme tik savo sultyse, grojome tik tai, ką jautėme.
Išgyvenome. Tada nereikėjo užsidirbti pinigų, todėl turėjome daug laisvo laiko. Kai kurie grupės dalyviai naktimis dirbo sargais, susibėgdavome irgi naktimis ir grodavome. Tik praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje atradome, kad už sienų yra tokio stiliaus muzikos. Kai išgirdome folkroko grupę iš Švedijos „Hedningarna“, susižavėję tarėme: „Ir mes norime tokio skambesio, tokių bosų!“.
– Kaip įprastai vyksta Jūsų repeticijos?
– Daug laiko užtrunku atrinkinėdama dainas. Tik tuomet parodau jas grupės nariams. Tada seka kolektyvinis darbas, jokios natos mums nebeegzistuoja. Aš tik dabar supratau, kad „Iļģi“ muzika yra ypatinga dėl to, kad labai kruopščiai atrenkamos dainos. Gerai žinomos tautinės dainos ar visai negirdėti senovinės muzikos perlai mūsų dėka yra apvelkami naujais drabužiais ir naujai suskamba. Pati esu nustebusi, kiek latviai turi negirdėtų melodijų.
– Kas pasikeitė Jūsų grupėje, kodėl vis dar esate kartu ir muzikuojate?
Būti kartu mums labai patinka. Žinoma, paskutiniu metu nėra tiek daug galimybių muzikuoti, nes visi turime šeimas, pareigas, darbus. Anksčiau galėjome kiauras dienas ir naktis dainuoti, groti ir šokti. Kitokių pomėgių net neturime.
– Neseniai išleidote naują albumą „Tur Saulīte Pērties Gāja“ („Ten saulytė į pirtį ėjo“). Papasakokite apie jį.
– Pastaruoju metu daug dirbome su ramia ir reklasacine muzika, todėl 2011 metų gruodžio 8 dieną išleidome albumą „Tur Saulite perties gaje“ („Ten saulytė į pirtį ėjo“), kuris yra skirtas latvių pirčių ritualams. Latviai yra pamėgę pirtis – muzikos, kuri būtų tinkama ten klausytis, nebuvo. Draugai vis prašė įrašyti. Tai nuostabiai graži ir rami muzika.
– Kuo džiaugiatės labiausiai, pažiūrėję į ilgą savo veiklos kelią?
– To vienu žodžiu nepasakysi, sąrašas labai ilgas. Visų pirma esame dėkingi už tai, kad turime nuostabius ir ištikimus klausytojus. Didžiausias džiaugsmas, kad savo koncertuose matome visas kartas, mažus ir didelius, daug jaunimo. Esame nemažai keliavę po Latvijos regionines mokyklas, grojome vaikams latvių liaudies muziką. Didžiausias pasiekimas buvo prieš 5 metus, kai mūsų vestuvinių dainų albumas „Ne vienai dienai“ pasiekė atrąją vietą „World Music Charts Europe“ grojaraštyje ir net keturis mėnesius išsilaikė tarp dešimties klausomiausių dainų.
„Iļģi“:
Kovo 20 d. 19.00 val., Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, Latvijos postfolko grupė „Iļģi“
Koncerto trukmė: 1 val. 30 min.
Atlikėjai:
Ilga Reizniece – smuikas, vokalas.
Gatis Gaujenieks – grįžęs iš JAV 1997 m. prisijungė prie grupės; bosinė gitara, giga, garso operatorius. Egons Kronbergs – gitara.
Martinš Linde – perkusija.
Valdas Karpuška – garso režisierius. Marius Selevičius – šviesos dailininkas.
Bilietai:
Bilietus platina BILIETAI.LT: Kainos nuo 45 lt.
Su „LAISVALAIKIO KLUBO“ kortele 15 % nuolaida dviems bilietams. Studentams ir pensininkams taikoma 10% nuolaida (vienam bilietui).
Vaikai iki 12 metų įleidžiami nemokamai.
Tai jau tikrai – MIRUSIOS SIELOS prie božonycos.
Bažnyčė myl nabašnykus.Kuoks skėrtoms, iškuo pinigų gautė.