Gyvendamas žmogus dirba įvairius darbus; jeigu jie gražūs, kilnūs – tai pasilieka ir jam išėjus. Tačiau gyvenant reiškinį, vadinamą gyvenimu, norom nenorom atlieka ir elementarios žmogiškos atliekos. Tai greitai suyrantys produktai, tinkami trąšoms arba žiniasklaidai, nes būtent tai labiausiai mėgsta analizuoti mūsų spauda bei įvairaus plauko internetiniai analizatoriai.
Beje, susitelkimas ties šiais žmogiškaisiais ištekliais – populiari ne tik žiniasklaidos, bet kitąsyk ir postmoderniojo meno kryptis. Vežiojo, tarkim, prieš keletą metų po parodas Andreso Serano (Andres Serrano) kūrinį „Kristus šlapime“, kuriame Kristaus skulptūra buvo įdėta į menininko šlapimą.
Vieni vežioja, kiti analizuojasi, treti piktinasi, o kaina kyla kaip ant mielių…
II
Bet Lietuva – ačiū Dievui – laisvas kraštas… Čia kiekvienas renkasi, ką jam analizuoti. Vienas analizuoja analizus, kitas – pavasario paukščių čiulbėjimą, trečias – kokį nors užgavėnišką A. Nykos-Niliūno posmelį:
Šalia kitų keistų ir nesuprantamų dalykų
Bei įvykių, mus ypač prislėgė šisai: po neramios
Kankinančio atodrėkio nakties, miestus ir kaimus
Užplūdo šiurpios Užgavėnių kaukės.
Dabar jos tyko mus visur, visur mus seka:
Jų pilnos gatvės, medžiai ir langai. Jos sėdi
Už mūsų stalo, valgo mūsų duoną, ir mes žinom,
Kad jos netruks apsigyventi mumyse; jų balsas
Skamba mūsų žodžiuose ir sunkiai
Išsikovotame rašte.
(„Žiemos teologija“ p. 99)
III
Aną naktį sapnavau sapną – Vilnius, ankstyvas rytas… Dar prieš patekant saulei į Arkikatedrą renkasi senojo Baltų tikėjimo išpažinėjai… Procesija leidžiasi į požemius, kur prie buvusios Perkūno šventyklos giesmėmis bei aukomis pasitinkama prasidedanti diena.
Paskui, aštuntą valandą, savo apeigoms renkasi Romos katalikai, po jų devintą valandą stačiatikiai, dešimtą – protestantai; nuo vienuoliktos – žydai, po jų – dzenbudistai, vėliau musulmonai, tada Krišnos garbintojai… O dienos pabaigoje susirenka ir mažumos: Romanovas su savo sarmatais, Uspaskichas, Paleckis, komunistai, besarmačiai ir t. t.
Ir taip visą dieną – maloniai pasisveikindami tarpdury keičiasi, laimina vieni kitus visų religijų atstovai, nekonkuruodami ir nesipykdami. Kai kurie apsukruoliai, žiū, net į dvejas apeigas suspėja.
Katedros lubų skliaute nutapyta freska – milžiniška Čiurlionio „Karalių pasakos“ reprodukcija, o prie Arkikatedros durų didžiulė akmeninė siena, kurioje iškalti karaliaus Gedimino žodžiai:
Krikščionims leidžiu Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius. O mes garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą.
Gediminas, lietuvių ir rusų karalius
Viso pasaulio turistai ir piligrimai veržiasi į Lietuvą pažiūrėti šio stebuklo, viešbučiai ir restoranai sausakimši, BVP auga ne valandomis, bet dienomis, o Prezidentės širdis atsileidžia ir ji grąžina į darbą Giržadą su Gailiumi.
Tuo metu, žolė jau legalizuota. : D
Autoriui, matyt, patiktų, kad Lietuvoje ir toliau valstybė ir demokratija būtų vaidinama, o tie, kurie to nori iš tikrųjų, jų ieškotų Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje ar dar kitur.
drąsus sapnas, gal ims ir išsipildys
Frustracija kazkokia…pas abieju. Ir pas teva ir pas sunu….Ne veltui sakoma – isminuotojas nuo kastuvelio toli neskrenda…
nu tikrai frustracija tas sapnas: kai nori vienaip, o būna kitaip. norai, kaip ir sapnai, ima kartais, ir pildosi. yra toks taip vadinamas tolerancijos frustracijai slenkstis, kiekvieno kitoks, gali kisti. jeigu be kastuvėlio per minų lauką, tai taip ir vaikščiotumėm, ratu ratu ratu. o su kastuvėliu toli galim nukeliauti 🙂