S.Stoma.Tiesos ir herojų ilgesys

„Palyginau Valinską ir Kernagį. Prieš Seimo rinkimus Valinskas atrodė pakankamai intelektualus, organizuotas ir patyręs vadybininkas. Kernagis, be banalių dainelių atlikimo, niekuo neišsiskyrė. O dabar Valinskas pasirodė esąs pigių skandalų kėlėjas, neturintis sugebėjimų ir norų dirbti konstruktyviai ir naudingai visuomeniškai. O Kernagis nustebino…“

„Pagaliau, pagaliau, pasirodė naujieji Lietuvos politikai. Gėda, tuoj dešimt metų Lietuva yra ES valstybė, o tokia tarybinė kolūkinė teisėsauga: telefonas, poligrafas, telefonas, politikai nepolitikuokit. Visuomenė tai jau įvertino, nebesistenkit padlaižiaujantys žurnalistai.“

„O dabar visokie profesoriai iš Lopatos instituto ir kitur pradeda aiškinti, kad ši komisija neturi teisės priimti tokių nutarimų. O kas gi, jei ne Seimas turi pasakyti kokios mūsų valstybės valdymo blogybės? Juk esame parlamentinė demokratija. Ne prezidentinė, ne saugumietiška, ne telefoninė. Gal naujokai ne viską padarė pagal “protokolą”, ne visur taisyklinga lietuvių kalba, bet žiūrėkime į jų užsidegimą ir ryžtą ieškoti tiesos. Linkiu neprarasti to jaunatviško entuziazmo.“

„Komisijos operatyvi tiesos paieška priminė 1989 metų įvykius. Tada po 1988-ųjų drąsiau jau reiškėmės Sąjūdžio verpetuose. Kiekvienas atrado savyje vis daugiau drąsos, to pasekmė – Nepriklausomybė. Per 20 metų netiesos valstybėje pasidarėme savo valstybės valdininkų įkaitais. Viskas tarsi “Vsio zakono”. Ir… dviejų sąžiningų FNNT vyrų atleidimas viską apvertė aukštyn. Piliečiai mažu mitingu pasakė neteisybei NE. Sąžiningi Seimo žmonės dar labiau išjudino patvinkusią valstybės smarvę. Nuoširdus Jiems ačiū. O tie, kurie bėga į krūmus… ateis ir jų eilė. Už teisingą, sąžiningą valstybę, būkime aktyvus. Tai geras šansas šiam reikalui. Sujudome ir laimėkime. Turime tai rimtai palaikyti, kad darbas nebūtų perniek.“

„Kad šios komisijos darbas nebūtų nuvertintas visokių specų, būtina solidari efektinga plačiosios visuomenės parama ir pritarimas. Pradžiai privalu mums kuo skaitlingiau susirinkti į D. Kuolio ir kitų organizuojamą mitingą, kad pritartume Antikorupcijos komisijos išvadoms. Turime viešai išreikšti susižavėjimą šių jaunų politikų drąsa ir pilietiškumu.“

„Nežinau teisingesnio žingsnio nei šios komisijos išvados. Atsigręžta į piliečius, į žmogų. FNTT šitoks vadovų atleidimas buvo smūgis visiems policijos ir tarnybų žmonėms. Tai buvo klaikus pavyzdys, nes buvo akivaizdus įrodymas, kad nevalia judinti kai kurių korumpuotų, nešančių valstybei milžiniškus nuostolius firmų. Reikia apsiriboti kioskais. Koks „durnius“ matydamas, kad patvarkė tokius FNTT šulus, ryšis sąžiningam darbui? (…) Šios komisijos darbą vertinu kaip kovą už demokratinę, teisingą Lietuvą. Už tokią, kokią gynėm Sausio 13-tą ir pokaryje miškuose. Garbė nepabūgusiems Seimo nariams.“

„Siūlau labai įdėmiai sekti politikų, įvairiausių apžvalgininkų ir kt. veikėjų pasisakymus viešojoje erdvėje, tai lyg lakmuso popieriukas parodys kam dega š…, kas atstovauja interesus ar šiaip nenori, kad Lietuvoje būtų teisingumas, o kas iš tikrųjų yra už Lietuvą, teisingumą, demokratiją – tai tie kurie palaiko komisiją ir jos išvadas (mano tokia nuomonė)“

„Pasirodo, korupcijos naikinimas Lietuvoje yra SMŪGIS Lietuvos prezidentei…“

„Metų citata: “Kažkas tuo naudojasi, kad Seimas pakankamai žioplas, nedarnus, nevieningas. Tuo labai gudriai manipuliuoja tarnybos”, – pridūrė Antikorupcijos komisijos pirmininkas Kernagis – jėga! Pirmyn, vaikine, tauta mato, kas vyksta.“

Štai taip! Ką ir bepridursi. „Tautos balsas – Dievo balsas.“ Iš tikrųjų, FNTT skandalo metu paprasti žmonės dar kartą įrodė, kaip žiauriai klysta politologai ir žurnalistai, kiekviena proga postringaujantys apie visuomenės politinį tamsumą. Bet ar dabar mes nematome priešingo vaizdo? Šiomis dienomis primityviai nusipolitikavę atrodė viešieji asmenys, tariami autoritetai. Ir visuomenės nuomonės jie buvo tiesiog sutrypti.

Kad tai suprastum, užtenka peržvelgti populiariausio portalo skaitytojų geriausiai reitinguotus anoniminius komentarus. Keletą jų čia ir nukopijavau. Manau, tokią visuomenės nuomonę netrukus patvirtins ir sociologiniai tyrimai.

Žmonėms reikia tiesos. Juk tai taip paprasta, ar ne? Tiesa – esminis kiekvienos sąmoningos asmenybės poreikis. Galima iki užkimimo skelbti visokiausias sąmokslo teorijas, kiekviename žingsnyje ieškoti slaptų politinių kėslų, tačiau jeigu šalia to atsistos kažkas kitas ir pamėgins (bent jau pamėgins!) rasti ir drąsiai pasakyti tiesą, visa tavo demagogija atsigręš prieš tave patį.

Tai pasaulį keičianti politika. Užtenka atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje, priimti teisingą sprendimą ir tu jau didvyris! Žinoma, tapti didvyriu visų pirma reikia drąsos.

Drąsa vis dar yra viena pamatinių politinių dorybių. Kaip sakė Winstonas Churchillis, „drąsa yra svarbiausia žmogiška savybė, kadangi tai yra savybė, užtikrinanti visas kitas.“ Štai šią dorybę daug kam netikėtai ir parodė jaunų politikų vadovaujama Antikorupcijos komisija (AK).

Dabar galima kabinėtis prie komisijos įgaliojimų ir formuluočių, šaipytis pasiklausius Ligito Kernagio dainelės apie mafiją, tačiau komisijos užfiksuoti faktai lieka nepaneigiami. O kaip sakė didžioji politikos filosofė Hannah Arendt: „Dėl savo atkaklumo faktai pranašesni už galią; jie ne tokie trumpalaikiai kaip viešpatavimo struktūros, atsirandančios tada, kai žmonės susivienija, siekdami tikslo, bet išnyksta tikslą arba pasiekus, arba praradus.“

Taigi svarbiausias AK darbo rezultatas yra ne jos išvados ir rekomendacijos, kurias bus mėginama politiškai paneigti, o faktų atskleidimas. Pergalė jau pasiekta! Ir padaryta tai per patį trumpiausią laiką.

Be abejo, tai tik tiesos paieškų kelio pradžia. Tačiau lūžis jau įvyko. Visuomenė pagaliau sulaukė iš politikų to, apie ką seniai svajojo: partinius rėmus peržengiančio tiesos sakymo. Visi supranta, kokie beviltiški yra degradavusių politikierių ir kito aptarnaujančio personalo bandymai sumenkinti AK darbą prikišant partinius interesus.

Kokie gali būti, tarkim, konservatorių partiniai interesai, jeigu jie nepabūgo aiškintis ir paties premjero veiksmų? Dar daugiau: į pačios populiariosios Prezidentės elgesį buvo pažvelgta lygiai taip pat objektyviai, kaip ir į visų kitų. O juk pyktis su Prezidente, ir dar prieš rinkimus, labai pavojinga.

Priešingai nei šūkalioja šioje istorijoje galutinai atsiskleidę ir žlugę politikai bei klaninės teisės šamanai, veiksmingas komisijos postūmis gali išlaisvinti labai svarbias Lietuvos institucijas tikram darbui. Tačiau kad tam būtų sukaupta reikiama politinė galia, savo žodį visuomenė turės tarti ne vien virtualioje erdvėje.

Tačiau ledai jau pajudėjo. „Įtikinėjimas ir prievarta gali sunaikinti tiesą, tačiau negali užimti jos vietos.“