Šaltuoju metų periodu, kai žmones persekioja ir vargina peršalimo ligos, prisimename vasarą bitučių suneštą medų. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Metodinės pagalbos ir strategijos formavimo skyriaus vedėja Rūta Babravičienė pataria medų vartoti ne tik tada, kai susergame, bet ir kaip profilaktinę priemonę, tada būsime stipresni ir sveiki.
Medus
Medus yra gliukozės ir fruktozės mišinys, kurį mūsų organizmas pasisavina labai greitai. Jis yra vienas iš tų retų produktų, kurio beveik nereikia perdirbti. Jis greitai pasisavinamas ir greitai atstato žmogaus jėgas. Medaus rūšių cheminė sudėtis bei biologinės ypatybės skirtingos. Tai priklauso nuo augalų, iš kurių rinktas nektaras, ir nuo metų laiko. Meduje randama apie 300 įvairių medžiagų: apie 19 proc. vandens, daug angliavandenių, iš kurių daugiausiai – fruktozės ir gliukozės (po 33 ir 40 proc). Taip pat meduje yra 1,5–5 proc. sacharozės, 5–10 proc. maltozės, kitų cukrų, mineralinių medžiagų (geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio) vitaminų (B1, B2, B3, PP, niacino, pantoteno rūgšties), nedideli kiekiai fermentų, fitoncidų, hormonų, eterinių aliejų bei medžiagų, turinčių aromatinių, antioksidacinių bei baktericidinių savybių.
Bitininkų teigimu, Lietuvoje medus yra mišrus, bitės nėra išrankios – nuo įvairių augalų renka ir nektarą, ir lipčių. Toks medus yra aromatingas, skanus, o jo biologinis poveikis labai įvairiapusis, nes medus turi labai daug ir įvairių vertingų medžiagų. Tamsus medus yra maistingesnis, turtingesnis mineralinių medžiagų, nors malonesnio skonio – šviesus medus. Tamsiame meduje, skirtingai negu šviesiame, geležies yra keturis kartus, vario – du, o mangano – net keturiolika kartų daugiau.
Dažniausiai pasitaikančios medaus rūšys: liepų medus – šviesiai geltonas, malonaus liepų žiedų kvapo; aviečių medus – šviesios spalvos, malonaus, bet stiproko kvapo; kiaulpienių medus – aukso spalvos, kartoko skonio, labai kvapnus; rapsų medus – baltas arba šviesiai gelsvas, silpno malonaus kvapo, truputį kartokas; viržių medus – tamsiai geltonas su rusvu atspalviu, stipraus, panašaus į viržių žiedų kvapą, kartoko skonio; grikių medus – tamsus, rausvas arba beveik rudas, aštraus skonio bei kvapo. Jame yra daugiau geležies ir baltymų. Pievų medus yra poliflorinis, t. y. surinktas iš daugelio augalų žiedų, malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvos spalvos. Jame yra daug aromatinių medžiagų, nemažai B grupės ir C vitaminų.
Labai svarbu nusipirkti ir naudoti natūralų, nefalsifikuotą medų. Ką tik išsuktas medus esti skystas, tačiau vėliau jis kristalizuojasi, o tai geros kokybės požymis. Kristalizuodamasis medus šviesėja, o ant sutirštėjusio medaus paviršiaus susiformuoja balta gliukozės plutelė, kuri laikoma itin vertinga. Tokį medų galima drąsiai pirkti. Žiemą nepirkime skysto medaus – jis arba perkaitintas ir netekęs veikliųjų medžiagų, arba užsienietiškas, paveiktas ultragarso. Tinkamai paruoštas bei gerai išlaikytas natūralus lietuviškas medus sveikatos požiūriu yra pats vertingiausias. Per anksti iš avilio išimtas medus linkęs surūgti. Surūgusį medų nesunku atpažinti iš nemalonaus, rūgštaus kvapo. Be to, jis inde susisluoksniuoja: apačioje nusėda tirštas, o viršuje lieka skystas. Vandens kiekis tokiame meduje viršija normą.
Patikrinti, ar medus subrendęs, galima liaudišku būdu: šviežias, dar nesutirštėjęs medus, pasemtas ir pilamas iš šaukšto, teka nenutrūkstama srovele. Medaus kokybę rodo jo aromatas ir skonis, fiziniai bei cheminiai požymiai. Vandens kiekis meduje nusako jo brandumą ir išlaikymo savybes, o natūralumą – diastazės skaičius. Diastazės skaičius rodo fermentinį aktyvumą. Natūralaus bičių medaus diastazės skaičius siekia 10, o dirbtinio medaus lygus nuliui arba dar mažiau. Medus turi būti be rūgimo ir falsifikavimo požymių. Rūgimą rodo medaus paviršiuje ar visame jo tūryje atsiradusios putos, dujų burbuliukai, specifinis kvapas ir prieskonis. Medaus defektas – per didelis drėgmės kiekis. Jis rodo, kad medus dar nesubrendęs. Falsifikuotą medų galima nustatyti pagal aukščiau minėtus požymius. Medaus kokybę reglamentuoja Lietuvos standartas 1466:1997 „Medus“.
Medaus, kaip efektyvios vaistinės priemonės naudojimas paremtas daugybe naudingų savybių: jis slopina uždegimą, alergiją, turi antibakterinį poveikį. Bičių medų (dėl jo gydomųjų savybių) nuo seno naudoja daugybė tautų. Senoviniuose rankraščiuose yra nemažai receptų, kuriuose minimas medus. Šiais laikais gydomąsias medaus savybes imta tirti kur kas atidžiau ir gauti rezultatai leidžia medų priskirti prie aktyviausių gamtos teikiamų vaistų. Gliukozė gerina širdies veiklą, skatina medžiagų apykaitos procesus bei padeda neutralizuoti nuodingąsias medžiagas. Meduje yra vitaminų ir organinių rūgščių.
Pastarosios gerai veikia žmogaus nervus. Medų patartina vartoti nervingiems, daug dirbantiems, blogai miegantiems, skrandžio rūgštingumu besiskundžiantiems žmonėms, imuninei sistemai stiprinti, mažakraujystės profilaktikai ir viršutinių kvėpavimo takų ligoms (faringitui, laringitui, sinusitui, tracheitui, ūmiam bronchitui) gydyti. Medus – puiki kosulį malšinanti priemonė. Bitininkai sako, kad geriausias medus būna koriuose – jis išsaugo visas gydomąsias savybes. Be to, vaške vitamino A (karotino) yra netgi daugiau negu morkose. Kramtant medaus korį, vitaminas pasisavinamas per burnos gleivinę. Prarytas gabalėlis vaško slopina kenksmingas virškinamojo trakto medžiagas. Mūsų protėviai valgė medų su koriais ir bičių duonele. Seilės tirpina aktyviąsias vaško medžiagas, kurios palankiai veikia dantis.
O svarbiausia –kramtomas vaškas su medumi profilaktiškai veikia kvėpavimo takus. Vartojant medų dažniausiai patariama jį atskiesti, nes taip jo sudedamosios medžiagos lengviau patenka į organizmo audinių ląsteles. Tačiau medumi, kaip ir bet kokiais medikamentais ar maisto produktais, negalima piktnaudžiauti – per dieną rekomenduojama suvalgyti apie vieną šaukštą šio natūralaus produkto: jo po truputį galima dėti į salotas, košes, varškę, pieną ar šiltą arbatą. Medų reikia laikyti ne aukštesnėje kaip +10°C temperatūroje, jo negalima kaitinti, nes esant +37°C temperatūrai jis praranda daugelį vertingų savybių. Patartina laikyti šaldytuve, saugoti nuo šviesos.
Atminkite: medų vartoti gali ne kiekvienas – medaus inhaliacijos gali pakenkti bronchų astmos priepuolių metu, šio produkto turi vengti sergantieji plaučių emfizema bei cukriniu diabetu ir visi tie, kuriems medus sukelia alergiją.
Žiedadulkės
Žiedadulkės yra labai vertingas, biologiškai aktyvus bičių produktas. Jose yra folio rūgšties, kalio, kalcio, geležies, beveik visų vitaminų, proteinų (baltyminių medžiagų), sudarytų iš svarbiausių aminorūgščių. Aminorūgščių jose net 7 kartus daugiau nei kiaušiniuose ar jautienoje. Žiedadulkėse vitamino A yra net 20 kartų daugiau negu morkose. Jose yra beveik visų reikalingų organizmui maisto medžiagų. Todėl žiedadulkės vartojamos kaip priedas, papildantis maisto racioną biologiškai aktyviomis medžiagomis. Žiedadulkės skatina organizmo regeneracinius procesus. Tinka nervinės depresijos, prostatos ligų profilaktikai, gerina regėjimą, puoselėja odą iš vidaus, reguliuoja virškinimą.
Bičių duona
Surinkusios žiedadulkes, bitės jas sutrombuoja į korių akutes ir užpila medumi. Ten jos surūgsta ir užsikonservuoja. Manoma, kad bičių duona yra dar geriau pasisavinama nei žiedadulkės, nes yra suardomi žiedadulkių apvalkalai. Kai kurie žinovai tikina, kad bičių duona yra vertingesnis baltyminis produktas, nes biologiškai aktyvios savybės bičių duonoje išlieka ilgiau nei žiedadulkėse. Bičių duonelę tinka naudoti norint atstatyti jėgas po įvairių susirgimų, mažakraujystės ir aterosklerozės profilaktikai, patiriant fizinį ar emocinį krūvį, ji normalizuoja skydliaukės veiklą, hormoninius sutrikimus, stiprina nervų ir imuninę sistemas, pagerina vyrų spermos kokybę.
Bičių pikis
Bitės padovanojo žmonijai dar vieną naudingą produktą – bičių klijus arba pikį (propolį). Tai unikali medžiaga. Daugelis mano, kad pikis – tai tiesiog augalų smala, kurią surenka bitės. Ne visai taip. Pikis – tai augalinės ir gyvūninės kilmės produktas, bičių pagamintas iš natūralių, biologiškai aktyvių medžiagų, kurias bitės renka nuo įvairių medžių ir augalų jaunų šakelių bei pumpurų. Šias sakingas medžiagas bitės sumaišo su savo seilėmis, fermentais, vašku bei žiedadulkėmis. Jį bitės naudoja koriams sutvirtinti, aviliams dezinfekuoti, jų plyšiams užlipdyti, svetimkūniams balzamuoti.
Gydomąjį pikio poveikį lemia daugybė biologiškai veiklių junginių. Pagrindinę dalį sudaro flavonoidai. Svarbios yra aromatinės rūgštys, eteriniai aliejai, mikroelementai, vitaminai ir aminorūgštys. Šios medžiagos dalyvauja fiziologiniuose organizmo procesuose bei imunologinėse reakcijose. Jos būtinos organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Būtent dėl savo ypatingos sudėties pikis turi specifinį poveikį, kuriam neprilygsta nė vienas iš žinomų natūralių gamtos sukurtų produktų ar chemikų susintetintų medžiagų. Pikis nėra giminingas nė vienam iš dabar vartojamų profilaktinių ar gydomųjų preparatų. Seniau pikis buvo naudojamas tradicinėje medicinoje, ypač gaminant pleistrus žaizdoms gydyti, nes jame yra minkštinančių ir žaizdų gijimą palengvinančių savybių.
Be to, pikis – bakterijas naikinanti medžiaga – tai pagrindinė jo savybė, dėl kurios jis dažnai naudojamas medicinoje. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad pikis, naikindamas bakterijas ir virusus, slopina uždegimą ir skausmą, didina organizmo atsparumą. Net ir naudojant pikio preparatus ilgesnį laiką, neatsiranda jam atsparių mikroorganizmų formų, kaip kad vartojant antibiotikus. Pikis padeda esant viršutinių kvėpavimo takų infekcijoms, peršalimui, be to, dezinfekuoja burnos gleivinę, atstato pažeistus audinius, spartina burnos išopėjimų ir parodontozės gijimą. Be jau minėtų savybių, pikis palaiko ir aktyvuoja imuninės sistemos funkcijas. Kiti bioflavonoidai, randami pikyje, stiprina kapiliarų sieneles ir stabdo kraujo kūnelių agregaciją.
Pikis dalyvauja ir riebalų apykaitos procesuose, mažina cholesterolio kiekį, taip užkirsdamas kelią aterosklerozei, mažina kraujospūdį bei širdies ir kraujagyslių susirgimų riziką. Aišku, bičių pikio teigiamų savybių nereikia pervertinti. Gydantis pikio preparatais, būtina laikytis gydytojo (apiterapeuto) nustatytų dozių (ypač vaikams). Bičių pikio, kaip vidinio vaisto arba aerozolio, nepatartina ruošti namų sąlygomis. Tiek išoriniam, tiek vidiniam vartojimui pikį ir jo preparatus gali skirti tik gydytojai.
Bičių pienelis
Bičių pienelyje yra visų svarbiausių biologinių medžiagų, naudingų žmogaus sveikatai. Pienelį sudaro18–22 proc. baltymų, 1,4–4,3 proc. riebalų, 18 proc. sacharozės ir 20 proc. aminorūgščių, reikalingų organizmui normaliai augti. Bičių pienelis turi daug hormonų ir vitaminų, 14–15 mikroelementų. Tačiau jo negalima vartoti žmonėms, sergantiems antinksčių, ūminėmis vidaus ligomis ar paūmėjus lėtinėms ligoms. Bičių pienelis vartotinas gydytojui prižiūrint. Namų sąlygomis bičių pienelį geriausia laikyti sandariai uždarytame geltono stiklo inde tamsioje vėsioje vietoje. Japonijos medikai teigia, kad bičių pienelis – pati geriausia profilaktikos priemonė šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam užterštoje aplinkoje. Tinka naudoti prieš varžybas, egzaminų metu.
Bičių pienelis ypač veiksmingai padeda susidoroti su stresu. Šis unikalus gamtos produktas didina hemoglobino kiekį kraujyje, mažina cholesterolio kiekį, gerina atmintį, virškinimo sistemos veiklą, skatina senstančių ląstelių atsinaujinimą, stimuliuoja liaukų sekreciją. Taip pat tinka onkologinių ligų profilaktikai bei žmonėms, gaunantiems didesnes radiacijos dozes. Japonijoje dar ir dabar bičių pienelio profilaktiškai skiriama visiems ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams. Bičių pienelis ypač naudingas moterims, bet juo neturėtų piktnaudžiauti berniukai, nes jame gausu moteriškų hormonų.
Bičių nuodai
Geldamos bitės nuo užpuolikų gina savo lizdą. Bičių nuodais žmonės gydosi nuo reumato, sąnarių ligų. Yra manančių, kad galima tam tikras ligas išsigydyti bičių įgėlimais, netgi yra sukurtos metodikos, ant kokių kūno vietų ir kokia tvarka turi būti dedamos bitės įgėlimams, tačiau civilizuotas žmogus išmoko iš bičių nuodus išgauti kitaip. Jie naudojami įtrynimams. Bičių nuodai yra organizmo stimuliatorius, nes sužadina organizmo gynybines reakcijas. Yra žmonių alergiškų bičių nuodams. Kai kuriems ir nuo vieno bitės įgėlimo į pirštą užtinsta akys. Itin alergiškas žmogus nuo vieno bitės įgėlimo gali net mirti, todėl reikia būti budriems ir saugotis.
