V.Volkus. Ar galima įveikti nepasitikėjimą?

1385 m. Krėvos ketinimo sutartimi LDK valdovas Jogaila susitarė su Lenkijos karalystės atstovais krikštytis, apkrikštyti lietuvius, vesti Lenkijos karūnos paveldėtoją karalaitę Jadvygą, apmokėti 200 tūkstančių auksinių jos sužadėtiniui Vilhelmui už sužadėtuvių sulaužymą. Tos personalinės unijos metu LDK turėjo tapti Lenkijos karalystės vasaline kunigaikštyste. 200 tūkstančių Jogaila sumokėjo, o mes, likę lietuviai, mokame iki šių dienų.

1386 m. vasario 18 d. Jogaila apsikrikštijo, sutuoktuvių metu buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi, lenkų pavyzdžiu prasidėjo LDK kunigaikštystėje lietuvių krikštas. 1413 m. pradėta krikštyti ir žemaičius. Apsikrikštiję Lietuvos bajorai gavo nuosavybės teisę į tėvonijas. Jogaila LDK valdyti įgaliojo savo brolį Skirgailą.

Neilgai trukus į Vilnių atvyko lenkų įgaliotas didikas K. Moskorževskis su karine įgula. Pasiskelbė esąs Vilniaus seniūnu, pradėjo rinkti vasalinį mokestį. LDK didikai ir bajorai subruzdo. Nepasitenkinimas peraugo į tarpusavio kovas tarp lenkų remiamo Skirgailos ir Jogailos pusbrolio, Kęstučio sūnaus Vytauto. Į kovas įsimaišė užsienio valstybės. Jogaila buvo priverstas LDK kunigaikščiu skirti Vytautą, lenkai pralaimėjo. 1413 m. Horodlėje šalių buvo sutarta uniją pakeisti tarpusavio brolišku bendradarbiavimu. Jo ženklan didikai, įtakingi bajorai pasikeitė herbais. Vytauto laikais LDK, vykdydama savarankišką vidaus ir užsienio politiką, tapo stipria, galinga Rytų Europos valstybe. Šv. Romos imperijos imperatoriui Zigmantui I pasiūlius, didikams pritarus, Vytautas nusprendė vainikuotis Lietuvos karaliumi 1430 m. rugsėjo 8 dieną Lucko tvirtovėje, lenkai, prieštaravę karūnavimui, pasielgė negarbingai, įžūliai, pagrobė per Lenkiją vežtus karūnavimo dokumentus ir karūną. Karūnavimas buvo atidėtas. Vytautas, patyręs skaudžią psichologinę traumą, susirgo ir tų pačių metų spalio 27 d. mirė. Tai buvo pirmasis skaudus lenkų niekšiškas poelgis, siekiantis užgniaužti lietuvių savarankiškumą, ilgiems amžiams pasėjęs nesantaiką ir nepasitikėjimą.

Stiprėjanti didžioji Maskvos kunigaikštystė, beplėsdama savo žemes į Vakarus, susidūrė su LDK. Prasidėjo sunkūs, kraštą alinantys karai su Maskva. Išoriniams veiksniams spaudžiant buvo prieita prie lietuvių – lenkų naujos unijos. 1569 m. liepos 1 dieną po sunkių derybų, daliai lietuvių delegacijai prieštaraujant, Liubline buvo pasirašytas naujas lietuviams nepalankus lietuvių – lenkų unijos aktas. Buvo sukurta bendra unitarinė dviejų tautų respublika – Žečpospolita, valstybė, kurioje viešajame gyvenime dominavo lenkai, lenkų kalba ir kultūra. Krikščionėjantys lietuviai įgijo lenkišką atspalvį, Lietuva išnyko iš pasaulio valstybių žemėlapio. Panašiomis susiklosčiusiomis politinėmis aplinkybėmis po lenkų erelio sparnais nutautėjo ir išnyko buvusi nepriklausoma Mozūrijos kunigaikštystė – jau visiems laikams.

Unija neišgelbėjo dviejų tautų respublikos Žečpospolitos nuo rusų veržimosi į Vakarus. 1772 m. įvyko pirmasis valstybės pasidalijimas tarp grobuoniškų kaimynų. Neišgelbėjo ir 1771 m. gegužės 3 d. reformas įtvirtinusi Konstitucija, kurioje neliko net Lietuvos vardo. Po pirmojo sekė antrasis 1793 m., 1795 metais – trečiasis. Žečpospolita kaip valstybė dingo iš pasaulio valstybių žemėlapio. Lietuva atsidūrė 123 metus atsilikusios, policinės Rusijos tautinėje ir pravoslavijos nelaisvėje, sustabdžiusią krašto vystymąsi daugeliui dešimtmečių.

Tuometinė Lietuvos šviesuomenė – elitas – didikai, dauguma bajorijos, susižiedavusios 1386 metais per krikštą su Lenkijos karalyste – sulenkėjo, atsisakė savo gimdytojos lietuvių tautos, krikščionybės įtakojama parėmė lenkų kalbą, kultūrą. Tik valstietija – kaimas – liko ištikimas savo istorinei praeičiai. Lietuviško kaimo gabus jaunimas po 1863 m. sukilimo, 19-to amžiaus pabaigoje, baigęs aukštuosius mokslus, suvokė, kad tautos dabartis glaudžiai siejasi su praeitimi, su tautiniu orumu. Tų šviesuolių iniciatyva Prūsuose pasirodė „Aušros“, „Varpo“ leidiniai, kviečiantys gerbti ir didžiuotis savo kalba, kultūra, atsiriboti nuo buvusių krikštatėvių, mesijanizmo apaštalų lenkinimo kelio.

Su Pirmojo pasaulinio karo baigtimi prasideda buvusios Rusijos imperijos pavergtų tautų išsivadavimas, nepriklausomų valstybių kūrimasis. Iškilo valstybių teritorijų klausimai. 1918 m. vasario 16 d. Lietuva, paskelbusi nepriklausomybę, atsiribojo nuo bet kokių buvusių susitarimų su savo kaimynais. 1919-1920 m. Lietuvos nepriklausomybę pripažino didieji kaimynai – Sovietų Rusija ir Vokietija. Kaimynės Lenkijos tikslai daugelį amžių buvo nukreipti į Lietuvą ne iš geros valios, o jos valstybingumui marinti, polonizuoti su šūkiu: „Viena valstybė, viena tikyba, viena kalba“. 1918-1920 metais lenkų imperialistai, svaigę nuo šovinizmo, siekė atkurti valstybę 1772 metų sienų ribose – su lietuvių, dalinai gudų ir ukrainiečių etninėmis žemėmis – didžiąją Lenkiją. Nepripažindami Lietuvos nepriklausomybės pradėjo, karo veiksmus prieš Lietuvą. 1920 m. spalio 7 d. pasirašė Suvalkuose taikos sutartį, po kelių dienų ją sulaužė, puolė, užgrobė Vilnių, Vilniaus kraštą. Tik prie Širvintų ir Giedraičių gavę atkirtį sustojo, bet savo tikslo neatsisakė. Per visus 20 tarpukario metus tik viena Lenkija iš daugelio pasaulio valstybių nepripažino Lietuvos valstybės… Vadovaujama lietuvių kilmės diktatoriaus J. Pilsudskio Lenkija savo kaimynų atžvilgiu buvo agresyvi: 1938 m., pasinaudodama sunkia Čekoslovakijos tarptautine padėtimi, Hitleriui atplėšius Sudetų kraštą, lenkai Hitlerio pavyzdžiu atplėšė Tešino sritį. Po to sekė provokacijos ir pasienio incidentas su Lietuva ir ultimatumas, kuriame rašoma: „Negali būti diskusijų, objektas nei turiniu, nei formos atžvilgiu negali būti keičiamas“. Per 24 valandas Lietuva turėjo apsispręsti – karas ar taika. Apsisprendė, nusileido, patenkinusi ultimatumą, išvengė karo.

Lenkija kišosi į Lietuvos vidaus reikalus. 1919 m. organizavo ir žadėjo karinę pagalbą sulenkėjusiems Lietuvos dvasininkams, apsijungusiems į slaptą karinę organizaciją POW. 1927 m. iš 85 Seimo narių 7 socialdemokratų frakcijos atstovai su Plečkaičiumi siekė nuversti Kaune posėdžiaujančią Lietuvos Vyriausybę. Sąmokslininkai buvo išaiškinti. Dalis jų spėjo pabėgti į Lenkiją, kita dalis stojo prieš teismą ir buvo nuteisti.

1926 m. Seime buvo 4 lenkų frakcijos atstovai. Varšuvos inspiruoti Lietuvos Seime laikėsi lyg jie atstovautų Lenkijos valstybę. Kurstė lenkus dvasininkus prieš Šleževičiaus vykdomą žemės reformą. Prieš Vilniaus krašto okupaciją pasisakė 1931 m. tarptautinis Hagos teismas, tačiau į jo sprendimus lenkai numojo ranka. Vilniaus krašte buvo apgyvendinta apie 100 000 lenkų kolonistų, persekiojamos lietuviškos mokyklos, skiriamos baudos už lietuvišką žodį viešajame gyvenime. Vilniaus krašto vysk. R. Jalbžykovskio vadovaujama bažnyčia negarbingai elgėsi su lietuviais, vykdė dvasinę lietuvių okupaciją. Krašto lenkinimas buvo valstybės politikos kertinis akmuo.

Lenkai, tikėdamiesi po Antrojo pasaulinio karo atstatyti prieškario Lenkijos Šiaurės rytuose valstybinę sieną, emigracinės Londono vyriausybės pavedimu organizavo pogrindines karines organizacijas – kaip Armija Krajova, NSŽ, turėjusias iki 100 000 kovotojų. Vilniaus krašte, Vakarų Baltarusijoje ir Ukrainoje vykdė etninį valymą, besipriešinančius sušaudydavo. Pvz.: Vilniaus krašte buvo išžudyti Dubingių krašto lietuviai. Jei kažkas pasitarnauja Lenkijos valstybės interesams, tai lenkų valdžia net nusikaltėlius vadino didvyriais.

1991 m. kovo 11 d. Lietuvos AT – Atkuriamajame Seime lenkų frakcija nebalsavo už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, nebalsavo už Lietuvos valstybę įtvirtinančius dokumentus. Iki 1991 m. rugpjūčio 19 d. Maskvos pučo, 1990-1991 metais, Vilniaus krašto lenkų lyderiai, Maskvos remiami, kūrė Vilniaus krašto lenkų autonomiją TSRS sudėtyje. Stovėjo Lietuvos nepriklausomybės priešų pusėje. Šiandieną jie niekur nedingo. Pakeitę spalvą, persiorientavo į naująjį šeimininką – Varšuvą, kuri vis dar neatsisakiusi savo įtakos Vilniaus krašte.

Lietuvos valstybės vadovams rūpėjo įveikti ilgalaikį nepasitikėjimą su kaimynais lenkais, ypač vis dar besireiškiančiam priešiškumui nuo prieškario ir Antrojo pasaulinio karo metų.

1990 m. kovo 03 d. į Vilnių atvyko Br. Germeko lenkų vyriausybinė delegacija. Buvo priimtas „Bendras komunikatas“. Lenkai užtikrino, kad dabar esama Lietuvos – Lenkijos sienų riba tokia pat galutinė, kaip ir Lenkijos vakarinė siena prie Oderio ir Neisies. Kitais klausimais išaiškėjo nuomonės skirtumai: lenkai Vilniaus krašte siekė kultūrinės lenkų autonomijos, siekiant įvesti antrąją oficialią lenkų kalbą po lietuvių kalbos. Nesutarus aptemo santykiai su Lenkija. Išsijuosę autonomininkai ignoravo Lietuvos Konstituciją, įstatymus, vykdė ardomąją – antivalstybinę veiklą. Dėl to Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba paleido Vilniaus ir Šalčininkų rajonų bolševikines – kolchozines tarybas, kurias pakeitė vyriausybės atstovai. Į tai Lenkijos Respublikos prezidentas L.Valensa reagavo pakeltu tonu. Tuo pačiu atsakė ir prof. Vytautas Landsbergis.

Pašlijusiems santykiams gelbėti 1992 m. sausio 13 d. į Vilnių atvyksta lenkų užsienio reikalų ministras K.Skubiševskis. Su Lietuvos ministru A.Saudargu buvo pasirašyta „Deklaracija dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo“. Tačiau viena ir kita pusė deklaracija liko nepatenkinta. Lenkai nesutiko pasmerkti 1920 m. gen. Želigovskio Vilniaus krašto okupacijos ir atsiprašyti už Suvalkų taikos sutarties sulaužymą.

1994 m. balandžio 26 d. M.Brazauskas ir L.Valensa pasirašo naują „Tarpusavio bendradarbiavimo ir geros kaimynystės santykių“ sutartį. Lietuviai atsisakė reikalauti iš Lenkijos pasmerkti ir atsiprašyti už 1920 metų Vilniaus krašto įvykdytą okupaciją, jei lenkai pripažins, kad „Vilnius – amžina Lietuvos sostinė“. Šito maža. Lietuvių kompromisas – nedovanotinas. 1996 m. lenkų prezidentas A.Kvasnevskis, patarėjo J.Giedraičio įtikintas, pareiškė: „Lenkai privalo remti Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos nepriklausomybę. Su šiomis valstybėmis reikia palaikyti draugiškus santykius”.

Dvidešimties metų santykių gerinimo sutartys, deklaracijos, strateginė partnerystė, NATO ir ES sutarčių įsipareigojimai siekiamo „širdžių aljanso“ nepadėjo pasiekti dėl Lenkijos valstybės aukščiausių pareigūnų kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus, nebylaus pritarimo Vilniaus krašto antilietuviškiems politiniams veikėjams, kurstantiems nesantaiką tarp lietuvių ir lenkų. Suįžūlėję buvę bolševikiniai autonomininkai, mojuodami provokacinėmis „lenkų kortomis“, reikalaudami sutartyje nenumatytų reikalavimų, apipildami nepagrįstais skundais Lietuvos tautinių mažumų politiką, randa supratimo ir Lenkijoje. Vėriškių mokyklos direktorė D.Pečiūnienė pastebi kurstomą neapykantą ir priešiškumą lietuviams, lietuvių kalbai, Lietuvai. Prof. P.Gylys, buvęs užsienio reikalų ministra, įsitikinęs, kad Lietuvos vyriausybė neleistinai nuolaidžiauja, neadekvačiai reaguoja į lenkų išpuolius, šmeižtą. Jis nedrįstų sėstis prie Kalėdų stalo su lenkais, kol jie neatsiprašys už Lietuvos ir lietuvių įvaizdžio niekinimą.

Vilniaus krašto lenkų šovinistai, lenkų mažumų teisių gynėjai, politiniai-intrigantai, jausdami visokeriopą Varšuvos paramą maištauti, įžūliai nevykdė Lietuvos Konstitucijos, įstatymų. Pasinaudodami suteiktomis pilietinėmis laisvėmis, ignoruoja pareigas ir atsakomybę prieš savo valstybę – Lietuvą. Būdami vieno Dievo, vieno tikėjimo, šie Lietuvos valstybės piliečiais nerodo taikaus sugyvenimo, pagarbos lietuviams, važinėja – kaip V.Tomaševskis ir į jį panašūs – po Europą ir sėja blogį, melą, griauna savo valstybės įvaizdį. Gaila, prokuratūra, Lietuvos Vyriausybė neturėtų nuolaidžiauti piktavaliams. Tarpukario metais Klaipėdos krašto panašiai įsidrąsinusiems piktavaliams Lietuvos piliečiams – vokiečių autonomininkams valdžia davė reikiamą atkirtį. Nežiūrint Hitlerio grasinimo, nusikaltę prieš valstybę noimanininkai buvo nuteisti.

Lenkija, netekusi Vilniaus krašto, intensyviai siekia jame išsaugoti savo įtaką. Štai užsienio reikalų ministras R.Sikorskis, atvykęs į Vilnių, lankydamasis to krašto valstybinėse įstaigose, tvirtina: „Nežinau atvejo, kad lenkai okupuotų dalį Lietuvos“ (turėjo galvoje 1920 m. okupuotą Vilniaus kraštą), panašiai kalba ir Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas: kad jis nežinąs atvejo, kad TSRS okupuotų Lietuvą. Kitas aukštas valstybės vadovas A.Gurskis kaip ir R.Sikorskis tikina, kad Vilnius ir Vilniaus kraštas nuo amžių apgyvendintas lenkų. Jame lietuviai niekad negyveno. Akivaizdus ir nedovanotinas melas.

Paskutiniu metu ne kartą į Lietuvą atvykęs lenkų ministras pirmininkas D.Tuskas, Lenkijos Respublikos prezidentas Br. Komorovskis darė spaudimą Lietuvos vadovams persvarstyti naujai priimtą Švietimo įstatymą, važinėjo po Vilnijos krašto lenkų mokyklas su neaiškia, drąsinančia misija. Atvirai kišosi į Lietuvos vidaus reikalus.

Yra žinoma sena tiesa: istorija moko dabartį. Iš praeities reikia mokytis, nedaryti tų pačių klaidų. Lenkų padarytos ir daromos Lietuvai skriaudos neturi senaties. Blogis nepripažįsta atgailos, nepatogu jį pripažinti, o tai kelia lietuvių nepasitikėjimą, nesaugumo jausmą. Ar galima jį įveikti esamomis sąlygomis?

Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė pasakė: „Noriu priminti Lietuvos politikams, kad ir kokiai mažumai jie priklausytų, jie privalo pagal Lietuvos Konstituciją būti lojalūs Lietuvos valstybei ir laikytis visų Lietuvoje galiojančių įstatymų“. Įsiklausykite, ponai politikieriai, tomaševskiai, į prezidentės balsą.