Žinomos dainos žodžiai: „Venta, Venta, Venta, tu žemaičiams šventa…“ nusako pagarbų liaudies požiūrį į šią upę, kurios vardu pavadintas regioninis parkas Šiaulių, Akmenės ir Mažeikių rajonuose užima per 10 600 hektarų: Ventos upės slėnį, miškingus jos krantus ir intakų – Dabikinės, Virvytės, Avižlio, Uogio slėnius. Daugiau kaip pusę parko teritorijos užima miškai, daugiau nei trečdalis ploto yra draustiniai, kiek daugiau nei 1 proc. – rezervatas. Ventos regioniniame parke auga beveik 700 augalų rūšių, net 31 jų yra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą.
Paminėtini augalai: vyriškosios ir šalmuotosios gegužraibės, meškiniai česnakai, sibiriniai vilkdalgiai, plačialapiai begaliai, miškinės mėtos. Ypač saugotina – šerinė kalnarūtė. Parko teritorijoje užregistruota 140 rūšių paukščių, iš jų 117 rūšių čia peri, o 5 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą: juodasis gandras, tulžys, erelis rėksnys, gervė ir griežlė. Parke veisiasi 27 rūšių žinduoliai, 7 rūšių varliagyviai, aptinkamos 3 roplių rūšys, 184 vabalų rūšys, iš kurių 2 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą: žalvarinis puošniažygis ir didysis skydvabalis.
Ventos regioninio parko vyriausioji specialistė Irena Čekienė pristatė šios įdomios saugomos teritorijos turtus. Pasak parko darbuotojos, Ventos slėniai yra Natura 2000 teritorija, įtraukta į europinės svarbos saugomų teritorijų tinklą visos Europos mastu retoms ar nykstančioms gyvūnų bei augalų rūšims ir gamtinėms buveinėms apsaugoti. Ši teritorija prasideda nuo Rekčių piliakalnio Šiaulių rajone ir tęsiasi iki pat Lietuvos sienos su Latvija. Ventos regioninio parko teritorijoje veisiasi Europos mastu saugomos paukščių rūšys – griežlė ir tulžys. Taip pat aptinkamos Europos mastu saugomos gyvūnų rūšys – kirtiklis, kartuolė ir ūdra. Parko darbuotoja akcentavo, kad kaip ypatingos apsaugos reikalinga teritorija, įsteigtas Purvių gamtinis rezervatas, aprėpiantis Uogio upelio pievas ir jas supančius brandžius eglynus bei drebulynus.
Čia auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti meškiniai česnakai, vyriškoji bei šalmuotoji gegužraibės, peri ir maitinimosi plotus lanko ereliai rėksniai, žaliosios meletos, juodieji gandrai. Čia keliauti turistams negalima, lankytis parko rezervate leidžiama tik suderinus su direkcija, mokslo tiriamaisiais, mokomaisiais ar pažintiniais tikslais. Mums papasakojo, kad parke taip pat yra Ventos, Uogio kraštovaizdžio draustiniai ir Virvytės, Dabikinės bei Avižlio hidrografiniai draustiniai, Purvėnų geomorfologinis draustinis bei Užpelkių botaninis-zoologinis draustinis. Ventos kraštovaizdžio draustinis saugo Ventos slėnį, kuriame atsiveria atodangos su juros periodo suakmenėjusios faunos liekanomis. Čia yra ir gražiosios Ventos upės kilpos, statūs šlaitai, ir unikalią savo struktūrą išsaugojęs Papilės miestelis su gamtos, istorijos ir kultūros paveldo objektais. Uogio kraštovaizdžio draustinis pasižymi gamtinių sąlygų, augalijos bei gyvūnijos įvairove, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą augalų ir paukščių gausa: čia aptinkamos mažųjų, vyriškųjų ir šalmuotųjų gegužraibių populiacijos, peri erelis rėksnys, ramybę itin mėgstantis juodasis gandras.
Avižlio hidrografinis draustinis saugo natūralų, melioracijos nesugadintą šio upelio žemupį. Dabikinės hidrografinis draustinis įkurtas natūraliam kito upelio žemupio slėniui, kuriame gausu senvagių, išsaugoti. Virvytės hidrografinis draustinis saugo natūralų, melioracijos nesužalotą jos žemupio slėnį, gražų savo peizažais ir žymų augalijos įvairove. Purvėnų geomorfologiniame draustinyje saugoma raiški Ventos vidurupio slėnio atkarpa: tekėdama paskutinių ledynų suformuotu erdviu slėniu, Ventos srovė čia skalauja stačius skardžius, atverdama įvairius tolimų epochų žemės gelmių sluoksnius. Užpelkių botaniniame-zoologiniame draustinyje saugomos į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų dėmėtųjų gegūnių, vyriškųjų bei šalmuotųjų gegužraibių populiacijos, sibirinių vilkdalgių augimvietė. Čia gyvena vandens ir pelkių paukščiai, tarp kurių yra gervės ir žaliosios meletos, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Venta – lyg šio įvairiapusiškai įdomaus parko simbolis, todėl čia keliaujant vertėtų bent dieną paskirti plaukimui upe baidarėmis. Vienos ar dviejų dienų maršrutai ir yra populiariausi. Visas Ventos ilgis iki jos žiočių Latvijos mieste Ventspilyje – 350 kilometrų, tad galima išsiruošti ir į ilgą kelionę per dvi šalis (Lietuvoje upė vingiuoja beveik 170 km). Ventos regioniniame parke į ją įsilieja Virvytė, kuria taip pat galima įdomiai pakeliauti baidarėmis. Tai pati srauniausia Lietuvos upė, tik jos srovę dažnai stabdo nedidelių hidroelektrinių užtvankos. Regioninio parko teritorija Venta čiurlena apie 20 kilometrų, tad plaukimui galima pasirinkti tik šią atkarpą. Patogu maršrutą pradėti prieš Papilę, nuo Papartynės malūno, kur yra graži poilsiavietė. Prie medinio malūno, statyto XX a. pradžioje, užtvankos vanduo suka hidroelektrinės turbiną.
Greta poilsiavietės, toliau nuo upės, atsiveria geologinė atodanga, kurioje galime rasti net 150 milijonų metų senumo fosilijų. Upės vagoje nemažai žolių, kyšo daug didelių akmenų. Malūnų užtvankų rėvos neleis nuobodžiauti. Priplaukus Papilę, verta išlipti ir apeiti pėsčiomis čia esančius gamtos, istorijos ir kultūros objektus. Papilė paminėta jau 1339 metais kalavijuočių ordino kronikose. Nuo 1600 metų minima kaip miestelis. Iki 1842 m. Papilės dvaras priklausė Žemaitijos vyskupui. Miestelis susijęs su Žemaitijos ir visos Lietuvos istoriku Simonu Daukantu, kuriam 1930 m. čia pastatytas paminklas, gal vienas geriausių skulptoriaus Vinco Grybo kūrinių: S. Daukantas su Lietuvos istorija vienoje rankoje, kita rodo į gimtąją žemę. Šalia bažnyčios yra šio istoriko memorialinis muziejus, o Ventos krante dunkso senasis Papilės piliakalnis, ant kurio ir palaidotas S. Daukantas. Šio miestelio dvarą mena senas parkas, kuriame auga reta liepa, ne taip seniai stebinusi iš vieno išaugusiais net šešiolika kamienų, tik dabar jų jau mažiau likę.
Toliau plaukiama iki Viekšnių, kur pasitinka užtvanka ir malūnas. Šį jaukų miestelį taip pat būtina apžiūrėti. Centrinėje aikštėje vienintelis Lietuvoje paminklas visai Biržiškų šeimai, kurios trys broliai buvo profesoriai, yra paminklas Vytautui Didžiajam, nepaliestas per visą sovietmetį. Tačiau man įdomiausia Viekšniuose pasirodė išlikusi nuo 1860 m. vaistinė. Joje išsaugoti unikalūs to meto baldai, įrankiai, indai, kuriuose buvo gaminami vaistai iš apylinkėse surinktų vaistažolių. Dabar čia nenusipirksi vaistų, bet galima pamatyti, kaip gyveno ir dirbo kelios vaistininkų kartos. Provizoriaus darbo kabinete be kitų knygų galima atsiversti „Nuodams užrašyti knygą“. Iš 1893 metais datuojamų įrašų galima matyti, kad, pavyzdžiui, morfijaus buvo išduodama po tris gramus. Dėmesį patraukė 1862 metais S. Daukantui išrašyto recepto formuluotė: „…nuo skaudulių“.
Išlikę vaistininkų rašytos ligų istorijos, štai matyti, kad XIX a. viduryje buvo naudojami homeopatiniai preparatai, o miško sidabražolę siūlė vartoti prieš vėžį. Kad prieškaryje vaistai buvo nepigūs, matome iš etikečių: 3,38 Lt, 3,75 Lt ir pan. Čia taip pat buvo galima nusipirkti ir alyvos plaukams, „Miško“ odekolono, lelijų pieno ir dar daug ko. Vaistininkų šeimos gyvendavo tame pačiame name, jos bendravo su aplinkinių dvarelių žmonėmis. Čia lankydavosi Maironis, Vaižgantas. Salone ir dabar stovi pianinas su dramblio kaulo bei afrikietiško medžio klavišais, kampe – kriketo, kuris buvo populiarus žaidimas, lazdos ir kamuoliai, o smalsuoliai gali užeiti ir į koklinę vonią.
Regioninio parko darbuotojai stengiasi, kad turistams būtų patogu prieiti prie lankomų objektų, tam įrengiami ir atnaujinami takai, laiptai, informaciniai stendai. Paskutinis toks darbas – įrengta apžvalgos aikštelė prie maždaug 35 tūkstančių metų senumo žemės vaizdą atskleidžiančios Purvių atodangos. Iki šiol ja patogiausia buvo pasigrožėti tik plaukiant Ventos upe. Tai antroji tokia geologinė vieta Baltijos šalyse. 35 tūkstančių metų senumo geologinį vaizdą atveriančios atodangos nuosėdose mokslininkai surado sporų bei žiedadulkių ir pagal jas nustatė, kad Ventos krašte prieš paskutinį ledynmetį vyravo šaltas, drėgnas ir atšiaurus klimatas – tuo metu iš šiaurės pusės buvo priartėjęs ledynas. Šiose vietose tuomet ganėsi mamutai, gauruotieji raganosiai ir šiaurės elniai.
Tačiau ne visi vertina parko darbuotojų triūsą gerinant turistinę infrastruktūrą, niokoja, gadina jos elementus. Štai moksleiviai suspardė informacinę lentą prie Papilės atodangos. Kitą kartą girti jaunuoliai buvo nusiaubę Santeklių poilsinės apžvalgos bokštelį – nuplėšė stogą ir pavogė kaltinio metalo vėjarodę. Abiem atvejais sąmoningų vietos gyventojų dėka niekadėjai buvo išaiškinti. Pirmuoju atveju mokinių tėvai turėjo atlyginti apie šešių šimtų litų žalą. O antruoju – buvo pradėta byla policijoje, tačiau chuliganus išaiškinus, jie pažadėjo viską atstatyti, ir byla buvo nutraukta.
Ventos regioninio parko gamtos ir kultūrinių vertybių gerbėjai yra ne tik čia atvažiuojantys pakeliauti ir su jomis susipažinti atvykėliai. Vietiniai žmonės, tikrai mylintys savo kraštą, ateina į pagalbą parko direkcijai. Štai Akmenės verslininkai ne kartą organizavo bendras talkas regioniniame parke. Per potvynius Ventos vandenys atplukdo daug medžių šakų ir ištisinių kamienų, visokių lentgalių ir rąstigalių. Dalis jų užkliūna ir, vandeniui nusekus, lieka paupio pievose. Todėl pakrančių poilsiavietėse pavasarį talkininkai surenka ir lauže sudegina visa, ką paliko potvynis. Su savo technika talkininkai apvalė ir užžėlusį krūmais Papilės II piliakalnį. Tokiose talkose padirbėję vyrai, išsakę pasipiktinimus kai kurių savo žemiečių abejingumu gamtai ir nekultūringumu: kam malonu žiaukčiojant rinkti pampersus ir kitokias atliekas nuo jų gražiosios upės – Ventos skardžių? Parko darbuotojai dėkingi, pavyzdžiui, Lietuvos elektros skirstomųjų tinklų operatoriaus AB LESTO Akmenės skyriaus darbuotojams, kurie kasmet suremontuodavo lankytojų taką ir laiptus prie Jurakalnio. Talkininkai naudodavo savo įrankius ir medieną. Po tokių talkų surengiama ekskursija ar iškyla gamtoje, ant laužo kepamos dešrelės. Talkininkai ne tik padeda parkui, bet ir pabendrauja neformalioje aplinkoje, susipažįsta šeimos.
Lankantis Ventos regioniniame parke įdomiausias potyris būtų leistis ieškoti fosilijų. Tai geologinėje praeityje gyvenusių gyvūnų ir augalų suakmenėjusios liekanos. Jų ieškojimas upelių skardžiuose – tai lyg bandymas prisiliesti prie neįsivaizduojamai senų laikų. Rašytojas Dionizas Poška, atvykęs į Papilę 1863 m., per tris dienas surinko 60 įdomių suakmenėjusių eksponatų. Laiške jis rašė: „Ant jo žemės Papilėje yra didelių ir tokių kaip kirminų ir varlių akmenų visokių.“ Papilės atodanga – itin retas gamtos objektas, vienintelis visoje Europoje, todėl saugoma. Tačiau laimę atrasti fosiliją galima bandyti ir kokio upelio griovoje ar karjere. Šiame krašte į paviršių išeina juros periodo sanklodos, kurios atskleidžia mūsų Žemės istoriją. Ši era prasidėjo prieš 205 milijonus metų ir truko apie 60 milijonų metų. Mokslininkai teigia, kad tada daugelį dabartinės Europos sričių sėmė vanduo, buvo šilta ir drėgna. Vešėjo didžiuliai paparčiai ir karaliavo milžiniški ropliai – dinozaurai.
Išsiruošę ieškoti fosilijų, turėtų atsiminti, kad negalima kasti, ardyti valstybės saugomų gamtos paveldo objektų. Būtina saugoti ir gyvosios gamtos buveines, pavyzdžiui, atodangose esančius gyvūnų urvus. Naudojamuose karjeruose galima lankytis tik su juos eksploatuojančių įmonių leidimu. Reikėtų nepamiršti ir saugumo priemonių: apėmus atradėjų azartui, stačiuose šlaituose saugokitės krintančių akmenų, grunto nuošliaužų, taip pat beskaldant akmenis verta mūvėti pirštines ir užsidėti apsauginius akinius. Ir mane buvo apėmęs azartas ką nors atrasti gilioje bevardžio upelio griovoje, šalia Jurakalnio. Buvau ir paslydęs ant šlapių akmenų, ir ausį skaudžiai nusidilginau besilankstydamas. Tačiau kažką radau! Vėliau išmanantys paaiškino, kad tamsus, pailgas ir glotnus suakmenėjimas yra belemnito (į dabartinius kalmarus panašaus gyvūno) skeleto dalis. Juos žmonės vadina „velnio pirštais“ ar „Perkūno strėlėmis“. Belemnitai buvo pagrindinis vandens dinozaurų – ichtiozaurų – grobis. Nuostabu laikyti rankoje kartu su dinozaurais gyvenusio padaro suakmenėjusią kūno dalelę…
