Į kokią erdvę pereiname?
Jeigu pasakytume, kad valstybei reikalinga ideologija, tai oponentai primintų buvusį sovietmečio ,,šviesų komunizmo rytojų“. Tarkim taip. Tai kur einame? Juk vis tiek sukasi gyvenimo ratas. Jeigu mes pripažįstame Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Lietuvos himną ir tai vertiname ne kaip senus, atgyvenusius archyvinius faktus, o kaip prasmingą ir prigimtinį bendrumą, būdą, metodą, idėją, ideologiją, tai išreiškiame pagarbą ne tik protėviams, giname tai kaip istorinę įprastinę prasmingą, kasdieninę dvasinę ir socialinę patirtį, pastovumą, bendrumą, išgyventą ir suprantamą pasaulėjautą, nepriklausomą ir išdidžią gyvenžiūrą, žmoniškumą, kaip Čiurlionio idealų ,,Karalių pasakos“ arba ,,Tiesos“ jauseną. Liberalai atvirai to neatmeta, nutyli, nors iš esmės savo veiksmais ir siekiais nuo to aptakiai ir slidžiai atsisako.
Mes visi išaugome gražiame pasakų pasaulyje, bet paskui dalis anuomet iš jo buvo su raudona žvaigžde ir juoda svastika bei šautuvu, išvaryti, prievartauti, luošinti, žudyti. Dabar patys iš Lietuvos išbėgo, greitomis iš narvo ištrūkę, pasigviešė kitoms, gal ir nesuvoktomis, mus nupirkusiomis ir naikinančiomis vertybėmis. Kaip jau yra užkariautojų daryta, griaunant ir paliekant senolių oriai sukurtą ir išgyventą pasaulį, virstant visų pasaulio vėjų piligrimais arba, kaip jau dažnai atviriau sakoma, klajūnais. Tai nevilties dalia, neturėjusi to idealistinio krūvio ir pokarinės galios priešintis svetimiems, o dabar ir saviems, kuriuos laiko nieku. Priimamas pasidavimo modelis. Rašytojas Juozas Aputis yra prasmingai pastebėjęs: ,,Juk dabar labiausiai perša būtinybę kuo greičiau kaip kokią naują religiją priimti materialinio (ir dvasinio) gyvenimo standartus tie, kurie iš to į kišenes kraunasi šėtoniškas standartų išmokas“ (,,Baltoji knyga“, Vilnius, 2008, p. 12).
ŠiandienLietuvos valstybės braškančio vežimo ratai be apkaustų darda per akmens grindinį ir kelmuotą kemsynę, o pėsčiomis einant tai vyksta badikavimo ar kur akys veda bandymu arba, kaip sovietinis opozicionierius Kindziulis neapibrėžtai visiems tinkamai sakydavo, ,,Didinsime didėjimą, mažinsime mažėjimą“ principo migla. Vyriausybės programos ,,Globali Lietuva“ ir ,,Lietuva 2030“ pritaria ,,protingam“ lietuvių evakuacijos visame pasaulyje užmojui. Strategijoje ,,Lietuva 2030“ teigiama: ,,Globalizacijos amžiuje į išvykusius Lietuvos gyventojus neturime žiūrėti kaip į prarastą tautos dalį, o į atvykusius imigrantus – kaip į svetimus.“ Beje, spaudoje paleista nauja sisteminė sąvoka – ,,Lietuva – diasporinė valstybė“. Tai valdžios elito mentalitetas, neveikimo legalizavimas, susirūpinimo emigracija imitavimas, atkurtos istorinės tautinės valstybės idėjos atsisakymas, oficialus nesutinkančiųjų malšinimas ir nesigilinančių klaidinimas. Tai taikaus išnykimo modelis ir neskundžiamas nuosprendis.
Pats ,,Globalios Lietuvos“ terminas preziumuoja emigracijos reiškinio legitimavimą, priėmimą ir pateisinimą. ,,Globalioje Lietuvoje“ Vyriausybė visiems žada dvigubą pilietybę, t. y. popierinių arba šiaudinių Lietuvos piliečių gausinimą, ir kartu tuo pačiu netiesiogiai skatindama emigruoti, sakydama: ,,Informuoti Lietuvos Respublikos Seimą ir kitas valstybės institucijas apie Lietuvos piliečių, gyvenančių užsienyje, pasiūlymus Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais (URM).“ Čia nei vienu žodžiu nekalbama apie emigracijos žalą (yra aiškinimas tik apie teigiamas ,,galimybes“) ir likiminius pavojus, negrįžtamas istoriškai patirtas ir nepalyginamai didesnes galimas pasekmes, o dėstoma nauja miglota koncepcija – ,,protų apykaitos“ idėja ir besąlyginė beprasmiška kapituliacinė galimybė užsienio šalyse sudaryti vienmandatines apygardas rinkimams į Lietuvos Seimą.
Juk iš lietuvio tautybės niekas negali atimti, niekas jam nedraudžia mylėti (ir padėti) Lietuvą ir būnant, sakysime, kitos šalies piliečiu. Prisiminkime, kad dideliu Lietuvos patriotu buvo sorbas J. Zauerveinas. Tačiau čia nereikia saviapgaulės, saviniekos ir gudravimo. Pilietybė yra viena, pasirinkimas yra vienas ir Lietuvos pilietybės atsisakymas negali būti vertinamas kaip solidus, laukiamas ar kraštui naudingas siekinys. Tai reiškia laisvą pasirinkimą, atsitraukimą, politinę poziciją, įsipareigojimų ir pareigų atsisakymą valstybei ir to palikimą spręsti ir atsakyti kitiems. Atsiribojimą nuo savo krašto laisvai pasirenka ir apsibrėžia pats žmogus, todėl jis ir pasirenka pilietybę, kurios keitimas nėra Lietuvos valstybės tvirtumo siekinys. Ką reikštų Lietuvai, jeigu pusė lietuvių turėtų dvigubą pilietybę ir gyventų Airijoje arba Anglijoje? Kas gyventų ir užpildytų Lietuvos teritoriją?
,,Globalioje Lietuvoje“ teigiama: ,,Grįžimas į Lietuvą yra sąlyginis ir nėra Strategijos paskirtis, kuri Strategijoje yra suvokiama kaip procesas – nuolatinė srautų (finansinių, žmogiškų išteklių, idėjų ir kt.) apykaita tarp Lietuvos ir jos diasporos“. Apie lietuvių diasporos mobilumą ir reikšmingumą Lietuvai parodo ilgos 1944 metų emigracijos negrįžtamas įsitvirtinimas ne savame krašte. Daugelį emigrantų kalbų dėl dvigubos pilietybės galima suvokti tik kaip geranoriškus pirmosios kartos jaunystės šviesius sentimentus Lietuvos Rūpintojėliui, istorinei kančiai, kurios jų vaikai jau nežinos kas tai yra ir nebus matę Nemuno, piliakalnių, senelių sodybos ir kapų, o trečioji karta jau lietuviškai nemokės ir liks tik nešildanti buvusios genties egzotinė žinia, o kaltės niekas nepripažins ir neprisiims. Šiaip tokiems asmenims Lietuvos Respublikos pasas ir pilietybė yra verslo, naudos dokumentas su laikinu ir nedideliu lietuvybės prieskoniu.
Strategijose siūloma: ,,Svarbu iš naujo persvarstyti, kas mes esame kaip tauta ir kas mus vienija šiuolaikiniame pasaulyje“. Nejaugi po 1990 metų, 2011 metais, mums kyla klausimas ,,Kas mes esame?“ Kažkada girdėta naujovė? Kokiomis kultūros prasmėmis ir gairėmis, jeigu siūloma perimti ,,šiuolaikines vertybes“? Kieno, kokias, gal per Lietuvos radiją brukamas Vudstoko judėjimo iškrypusias ir žlugdančias idėjas? Kalbama taip, kad tarytum buvome niekas, nieko neturėjome, atrodo, kad bandoma įteigti, jog reikia atsisakyti turėtos savasties, kad reikia pradėti nuo nulio, kartu pasakant, kad esame nevisaverčiai ir turime šlietis prie kieno nors puspadžio. Nepasakoma, ką reiškia ir kuo grindžiamas mūsų ,,pasitikėjimo trūkumas“, ,,visuomenės uždarumas“? Nedrįstama pasakyti dėl ko konkrečiai: dvasinių idealų, tautinės valstybės, lietuvių kalbos, tautinės tapatybės ir išimtinai konceptualaus Lietuvos pilietybės turinio, dėl korupcijos, atskirų valdžios struktūrų pareigūnų subiurokratėjimo, išsigimimo, jų nepajudinamumo, kaip kasdieniniu žmonių skaudulio nervu, nusiviliama Lietuva ir negrįžtamai emigruojama.
Visas Lietuvos žlugimas guli valdžios pareigūnų savanaudiškoje materializmo išpažinimo savivalėje, prokuratūros, teismų ir saugumo tarnybos veiklos nepasitikėjimo realybėje. Nenuginčijama: jeigu nėra teisingumo, tai nėra nei valstybės. Esama valdžios sistema per 20 nepriklausomybės metų parodė, kad ji save tvirtai be pokyčių tik reprodukuoja blogaja prasme. Esamą sistemą neįmanoma reformuoti ar patobulinti, todėl normalus jos veikimas galimas tik ją sugriovus. Kas gali pagal esamas tendencijas parodyti moralinio lygmens ateities šviesią viziją? Apie tai nekalbama. Vyriausybė tik rašo, bet nekalba apie piliečio kasdien jaučiamą savo beprasmiškumą, nematant laukiamų privalomų ir pinigų nereikalaujančių moralinių judesių.
Lietuvos Strategijoje pasakoma, bet nenurodoma konkrečių formų ir priežasčių, atgyvenusių stereotipų galios, emigracijos, tolerancijos, nepasitikėjimo, netikėjimo šalies sėkme šaknų ir tam pakeisti reikalingų veiksmų. Vyriausybės pateiktoje 2010 metais metinės veiklosataskaitojenerasime sąvokos „lietuvių tauta“, jos ir valstybės išlikimo grėsmių realių detalių, čia apsiribojama keleto litų pasiuntimu kartu su 49 mokytojais ir kultūros darbuotojais užsienin, o migracijos klausimuose minimos tik dokumentų tvarkymo procedūros.
Kas gali paaiškinti, kodėl šiandien56 proc. Lietuvos gyventojų nedalyvauja kūrybinėje veikloje (manyčiau, skaičius išpūstas), o Lietuvos pilietybe didžiuojasi tik 23 proc. asmenų. Tai baisu (Lietuvos elite, ką jūs valdote?)! Strategijoje projektuojama, kad Lietuvos pilietybe 2030 metais jau didžiuosis 60 proc. piliečių! Paguodos svajonė, kokiu būdu tai pasikeis, kurios institucijos atsivers elementariam padorumui, išdidumui ir kaip įgys žmonių pasitikėjimą, kokį meilės šokį Lietuvai šoks Britanijoje savo būste įsikūrę ir lietuviškai nemokančius vaikus auginą buvę, sakysim, kauniškiai? Tuomet šios Strategijos autorių valdžioje jau nebus, naujieji perėmėjai sakys, kad kalti ,,anie“. 2010 m. gegužės mėnesį paskelbtoje Lietuvos gyventojų apklausoje maždaug tik trečdalis tiki, kad Lietuvos valstybė išliks amžinai, 39 proc. neturi nuomonės, o 12 proc., kad nepriklausomybę prarasime 2025 m. Yra nutrūkęs Lietuvos valstybės atsakingo ir nepertraukiamo istorinio giluminio perimamumo būtinumas. Ir tai visai atvirai: apie suverenitetą nutylima ir garsiausiai vietoj to sakoma integracija. Sąjūdžio laikais prie LKP būstinės Vilniuje pleveno užrašai: ,,Lietuva be suvereniteto, Lietuva be ateities!“ Šūkio neliko, o idėja šiandien traktuojama orveliška prasme.
Vargu ar tikėtinas emigrantų atsakingas politinis ir likiminis domėjimasis Lietuva, jei 2009 metais prezidento rinkimuose balsavo 15 tūkstančių lietuvių, gyvenančių užsienyje. Kur kiti? Informacija iš JAV teigia, kad naujasis emigrantų srautas nesidomi kultūra, tautiškumu ir senieji reikšmingi emigrantų centrai užsidaro. Strategijos autorių tautiškumo abejones ir tautos konstitucinį numenkinimą išreiškia naudojama sąvoka „Lietuvos tauta“, nors nėra Švedijos, Lenkijos ar Danijos tautos. O Lietuvos Konstitucijoje yra norminė sąvoka ,,lietuvių tauta“. Kodėl?
2007-2013 metų ES ,,Aktyvių Europos piliečių“ programoje, paskyrus 235 mln. eurų jos įgyvendinimui, pirmajame punkte numatyta: ,,Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybės narių piliečių statusas“. Tautinis politinis suverenitetas, pilietybė iš politinio suvereno, žmogui teikiančio teises ir pareigas, tampa komerciniu, rinkos dalyku ir ji, o ne suvereni valstybė, reguliuoja darbo rinką, kultūrą, globalinės struktūros tampa žmogaus šeimininku, o nacionalinė valstybė – laikina megamonopolijų biznio projektų teritorija, vykdytoja, patarnautoja ir saugotoja. Tai atspindi tautos prasmės ateitį, o Seimo priimtas atsisakymas pase įrašyti tautybę nurodo, kad Lietuvos elitas taip ir mąsto. Taip pageidauja Briuselis, o suvereni Lietuvos valstybė paklūsta. Tai yra viena konceptuali liberalų prisitaikymo ir paklusnumo reikalavimo nuoroda tautos ir valstybės nunykimo strategijoje.
Panašią strategiją priėmę estai kaip pagrindinį tikslą įsirašė Estijos kultūros erdvės plėtrą. Beje, jau po įstojimo į ES estai, 2007-02-20 savo Konstitucijos preambulėje įrašė: ,,/…/ valstybė turi užtikrinti estų tautos, kalbos ir kultūros išliekamumą amžiams“. Iki tol ,,kalbos“ sąvokos čia nebuvo. Latviai tokioje programoje kaip pagrindinį tikslą įsirašė išsaugoti ir turtinti Latvijos kultūrinę erdvę, stiprinti nacionalinį tapatumą kaip esminį veiksnį.
Štai Lietuvoje iššoka lietuvių kalbos esme griežtai abejojanti liberalių globalistų grupė su viena viceministre, iš esmės raginanti eliminuoti K. Būgą ir J. Jablonskį iš lietuvių kalbos erdvės ir peržiūrėti lietuvių kalbos prasmę ir funkcijas. Galima sakyti, kad tai atskira nuomonė. O praktiškai – kiek lietuviškų viešų užrašų liko Vilniaus mieste pagal galiojančias Lietuvos Konstitucijos nuostatas? Akivaizdi savanoriška lietuvių kalbos teisės, prestižo atsisakymo tendencija. Jeigu taip eisime toliau, tai po 20 metų lietuviški užrašai bus egzotika. Okupacijos laikais tokios saviniekos ir nuosmukio lygmens nebuvo, buvo grumiamasi dėl kiekvieno lietuvybės užrašo. Regima lietuvių kalbos vartojimo siaurinimo tendencija, nesuprantant, kodėl neseniai buvo paminėtas lietuvių rašto atgavimo šimtmetis. Suprantama, liberalams minėjimai ir giedojimai jų darbams nekenkia ir nereikia dėl smulkmenų ,,nacionalistų“ erzinimui gaišti laiką.
Vadinasi, kiek liberalų ir griovėjų, tiek krypčių ir kelrodžių, be jokio žemėje seniai esančio ,,Laimės žiburio“ šviesos arba skambančio ir žadinančio ,,Varpo“ garso. Remiamės prielaida, kad Lietuvos istoriją vertinti pradeda, viską surikiuoja teisingiausias paskutinis valdžioje esantis elitas, nors žino, kad naujai atėję vėl pradės ,,savo“, viską pakeis istorinės praeities ir šaknų nunykimo linkme. Elitinė valdžia gyvena šia diena, paviršutiniškai, be atsakomybės istorijai, vien susireikšmina ir pozuoja spalvotų kreidinio popieriaus žurnalų nuotraukose. Kam mes rengiame Lietuvos Konstitucijos nuostatų konkursus? Gal prasmingiau rengti Lietuvos Konstitucijos nuostatų nesilaikymo, apėjimų, pažeidimų, jų šalinimo ir realios atsakomybės veiksmų įvardijimą vietoj padorumo ir teisinių idealų smėlio pilstymo?
Manytina, kad mūsų politinis elitas vertindamas kultūrą yra pasiekęs Markoso nurodytą lygmenį: ,,Kultūra – vienas iš pagrindinių dalykų, kurie iki šiol palaiko gyvenimą nacionalinėse valstybėse. Kultūros sunaikinimas taps kontroliniu šūviu. Ir niekas neateis į laidotuves. Beje, ne dėl nesąmoningumo, o dėl ,,reitingo“ nebuvimo.“ (,,Subkomendante Markos“, Ultra. Kultūra. Jekaterinburgas, 2005, p. 502).
Tautinis kultūrinis ir vertybinis identitetas mūsų pačių elito valdžios liberalia sąmone ES erdvėje traktuojamas kaip atsilikęs, nemoderniškas ir nelaikomas pirmine svarbia socializacijos prielaida, ginama vertybe ir natūraliu raidos resursu. Krauju ir kančia apgintas ir dabar minimas patriotizmas bandomas apšaukti kone fašizmo meile.
Britų istorikas Arnoldas Toinbi suformulavo dėsnį, kad kai kurios civilizacijos pasmerkė save ,,valstybinei savižudybei“. Mes išties gyvename besisupančių sūpynių politikos lygmenyje nuo okupacijos pasmerkimo iki jos reliktų išsaugojimo, nuo konservatyvių nuostatų pripažinimo iki liberalizmo apkabinimo. Tokia be pamato, eklektiška ir ambivalentinė sąmonė, pasaulėjauta ir gyvenžiūra yra dirbtinė ir nenatūrali, nelyginant sektų gausa ir kaip neišgyventas, neiškentėtas darinys yra pavojingas amžių patirties pasirėmimui ir išsvajotiems lūkesčiams, o anoniminis sveikam protui nepriimtinas elgesys, kaip besikeičianti mada, tampa kratiniu, vedančiu į daugiabriaunį nieką, už kurį atsakingų nelieka. Tai yra absoliučiai materialistinė pasaulio ir žmogaus, kaip rinkos elemento ar daikto suvokimo, ideologija. Daug žmonių iš nevilties yra moraliniame paralyžiuje, izoliuoti sustingusioje vidinėje emigracijoje.
Didžiausias mūsų politinio elito, kaip gerai išdresiruoto, žinančio koks ir kur vėjas pučia, naivumas, o kartu ir savanaudiškas gudrumas yra visiems brukama žeminanti tezė ,,Būkime europiečiai!“, tarytum mes gyvenome ne Europoje, o Amazonės džiunglėse arba buvome žmogėdros, o Vakarai yra tokie geraširdžiai altruistai, kurie dieną naktį rūpinsis tik mumis ir už mus mums dirbs. Vakarai rūpinasi ne principų, teisingumo problemomis, o išimtinai savo interesais, pavyzdžiui, Rusijos, kaip jų žaliavų priedėlio stabilumu, o kartu ir jos elgesio logikos priėmimu. Kas ir kaip tuomet galėtų paaiškinti, kad 1991 metais Mongolija Lietuvos nepriklausomybę pripažino1991 m. rugpjūčio 28 d., o JAV – keturiomis dienomis vėliau – rugsėjo 2 d.?
Kritiškai apie savo krašto kultūrą kalba amerikiečių rašytojas Vidalas Goras, buvusio JAV viceprezidento Alo Goro pusbrolis: ,,Mes viešpataujame reklamos srityje, žinome, kaip kurti įvaizdį. Dabartinė diktatūra neateina juoda ar ruda uniforma. Mes išnešiojame ją televizija, pramogomis, pasilinksminimais. Ir auklėjimu, kvailinančiu tautą“ (,,Literaturnaja gazeta“,2000-12-03, p. 14). Šiame brukamame globalizmo pasaulyje vertėtų tai apmąstyti ir mums prieš klaupiantis globalistinei kultūrai.
Galima ginčyti, kad laikas eina, viskas susitvarkys. Kiek mes gyvename Berluskonio politinės kultūros erdvėje, automobilių ir pastatų niokojime Prancūzijoje ar Didžiojoje Britanijoje, judėjimo dėl bankų godumo ir galingumo ,,Užimk Volstritą“ prasmingume, kiek mums tinka amerikiečių Guantanamo belaisvių kankinimo demokratijos modelis, analogiškai Vakarų legitimuotos Rusijos vykdomos skerdynės Čečėnijoje? Ar visiems besilenkianti ir bijanti Lietuva šiame absurdo vandenyne yra dangiška laimės sala ir būsime dar laimingesni ir išdidesni, atmetę savo kultūrą ir tradicijas, tapę primetamo aukso veršio tikėjimo išpažinėjais ir naiviai tikėdami, kad mus kas nors gali, nori ar privalo gelbėti apgaulingo, savanaudiško ir pakrikusio pasaulio pripažinimo suvokimo ir elgesio kaina.
Kiek lengvatikį Lietuvos elitą paveikė šios Vakarų ir Rusijos gyvenimo dvasios liūdnos patirties pamokos? Rusijoje leidžiamos knygos skaudžiais pavadinimais (,,Sąmonės krizė“, ,,Globalus Rusijos pavergimas“, ,,Rusija mirties patale“, ,,Rusija gauna smūgį“, ,,Tautos demontažas“, ,,Liberalizmo akligatvis“). Vokietijoje oficialiai pripažintas sisteminis multikultūros žlugimas, o mūsų liberaliam elitui visa valstybės ir tautos esmė yra tik laimingo verslo arba šou paslaugų integruotas projektas: niekas mums negresia, rinkos rykliai viską sureguliuos, valstybė iš esmės nereikalinga, reikia perimti Vakarų ,,vertybes“ ir modelius, kadangi savo nieko neturėjome ir neturime. Šūkis – ,,Pakluskite!“ Pasirinkimo nėra! Dar, dar kantrybės ir būsime materialinės palaimos erdvėje.
Kur ir kaip mus verčia galvoti, plakti širdžiai, į kokius miškus ar krūmus nerti, kokį akmenį sviesti, kai pabandome prisiliesti prie uždaro, visagalio ir nepramušamo nepriklausomo Lietuvos teismų klano užtvaros, prasmingo kreivų langų pragariškai juodo generalinės prokuratūros pastato dvasios ir VSD, neaišku ką ir kaip dirbančio, pakrikusių berniukų už mistinės ,,paslapčių“ gelžbetoninės sienos, trečius metus kartu su Rusijos FSB dorojančią Lietuvos ir Rusijos ,,teroristę“ E. Kusaitę? Čia ir suprasite, kad suverenitetas priklauso tautai.
Ir už tai turime būti dėkingi liberaliam valdančiajam elitui, kuris atsako už Lietuvos valstybės kompasą ir laikrodį, paskelbęs, jog Lietuva yra tik verslo projekto krepšelis, į kurį netelpantys iškrinta. Vargu ar, tarkime, Vokietijoje tokiu nepasitikėjimu būtų taip kritiškai vertinami teismai, prokuratūra ir saugumas, jei jie savo darbe visuomenei mestų tokius akibrokštus. Lietuvoje kartojama, kad šuo loja, o karavanas eina toliau. Bandoma brukti nuomonę, kad teisėsaugoje dirba nepaprastai pasireiškę ir atrinkti doriausi žmonės ir kad vien turima pareigų definicija ir funkcijos sąlygoja visišką neklystamumą ir pasitikėjimą išmetant fetišinį užkeikimo formalų burtažodį – ,,teisinė valstybė“, ,,teisės viršenybė“, tai yra suprask – neklystama jų išmintis ir išimtinis idealistinio pasiaukojimo padorumas. Teisinė norma taikoma su tam tikra teisine sąmone, kuri priklauso nuo asmens mentaliteto, intelekto, erudicijos, nekalbant jau apie žmogišką širdies jausmą, o tai yra dažnai neįtikinamai pateikiama ir kritiškai vertinama. Jeigu mes matome, kad visos valdžios institucijos turi daug trūkumų, tai juk ir teisėsaugos institucijos ne iš dangaus nuleistos, ne kažkokios dvasios apšviestos, jos yra tokio pat pasitikėjimo ir įtikinamumo kaip ir bet kurios kitos valstybės institucijos pareigūnų patikimumo vidurkis – nuo dorų iki girtuoklių, nuo sąžiningų iki kyšininkų.
