Lietuviais būsime, kol to norėsime

Sausio 25-ąją „Literatūros ir meno“ redakcija apskrito stalo diskusijai apie lituanistikos problemas, perspektyvas ir vizijas pakvietė tris autoritetingus – ir užimamomis pareigomis, ir savo visuomenine laikysena – pašnekovus: Lietuvių kalbos instituto direktorę dr. Jolanta Zabarskaitę, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorių dr. Mindaugą Kvietkauską ir šio instituto mokslo darbuotoją, Pilietinės visuomenės instituto vadovą dr. Darių Kuolį. Pokalbį moderavo žurnalo vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis.

 K. P.: Gal pradėkime pokalbį, prisimindami institucijas, atsakingas už lituanistikos padėtį. Turime Lituanistikos plėtros komisiją, kuriai vadovauja Premjeras; Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisiją Seime; bent keturis tos srities mokslo tyrimo institutus; Lituanistikos bei Istorijos katedras universitetuose; Lietuvių kalbos įstatymą ir Lietuvių kalbos komisiją… Kaip visos tos institucijos, Jūsų nuomone, tarpusavyje bendradarbiauja? Kaip ši infrastruktūra pasitarnauja lituanistikos plėtrai?

J. Z.: Deja, kol kas neturime rimtos lituanistikos strategijos plačiąja prasme.

D. K.: Tam tikras Lituanistikos plėtros strateginių gairių projektas jau yra parengtas. O prie išvardytų institucijų dar reikėtų pridėti Lietuvos mokslo tarybą su jos lituanistinėmis programomis. Struktūrų, tarnaujančių lituanistikai, yra pakankamai, svarbu jas deramai išnaudoti. Optimizmo teikia Premjero Andriaus Kubiliaus sudaryta komisija. Ji atsirado, mokslininkams pasigedus glaudesnio ryšio tarp lietuviškos kultūros, jos tyrimų ir atkurtos modernios Lietuvos valstybės. Šis ryšys sueižėjęs. Iš dalies dėl to ir Lietuvos visuomenė neatranda patikimų jungčių su Lietuvos valstybe. Taigi Premjero vadovaujama komisija imasi svarstyti, kaip sustiprinti kultūros ir politikos, visuomenės ir valstybės ryšius. Kai kurie praktiniai darbai yra pajudėję pačių mokslininkų iniciatyva. Literatūrologai padeda mokyklai atnaujindami lituanistinio ugdymo strategijas ir programas, rengdami naujas mokymo priemones.

J. Z.: Grįžtant prie Kornelijaus klausimo –­ šios komisijos, institutai, visi lituanistinio lauko žaidėjai kartais pasigesdavo ir pasigenda tarpusavio ryšio, bendradarbiavimo, normalios informacijos apykaitos. Svarbu, kad Lituanistikos plėtros komisija toliau tęstų tai, ko ėmėsi – koordinavimo ir konsolidavimo veiklos. Pavieniui daroma daug gražių darbų, bet daugelis jų taip ir lieka siaurame profesionalų rate, kartais apie tai nežino kolegos, tuo pačiu metu išradinėjantys dviratį.

K. P.: Jolanta minėjo, kad nesama strategijos –­ o kas ją turėtų rengti?

D. K.: Akademinė bendruomenė kartu su politikais ir visuomene. Ji turėtų rastis bendrų susitarimų pagrindu: kur nukreipti mokesčių mokėtojų lėšas, siekiant stiprinti nacionalinę kultūrą, visuomenės savimonę ir tapatybę. Juk lituanistika – tai bendruomenei svarbių idėjų, vaizdinių, reikšmių, vertybių, simbolių klodas, darantis bendruomenę Lietuvos tauta. Juo atsikūrusi valstybė turėtų kryptingai rūpintis.

J. Z.: Akademinė bendruomenė dabar dirba prie akademinės lituanistinės strategijos, bet jos tikslas – lituanistikos mokslo plėtojimas, tai tik dalis reikalingų darbų.

D. K.: Svarbūs yra ne tik lituanistikos tyrimai, bet ir jų sklaida viešojoje ir švietimo erdvėje. Mokykla savo prigimtimi yra inertiška struktūra, tačiau humanitarinių mokslų įžvalgas, atradimus turėtų perimti gerokai sparčiau. Lietuvos istorikai pastaruoju metu yra daug nuveikę tirdami krašto praeitį. Tačiau mokyklinėse programose – vakardiena. Su jaunąja karta turėtume dalytis viskuo, kas atrasta.

M. K.: Manau, kad galima išskirti tris požiūrio į lituanistiką, jos reikšmę tendencijas. Viena jų išryškėjo pastaraisiais metais –­ tai valstybės ir lituanistikos, visos kultūros santykių liberalizavimas. Lituanistai rašo projektus, dalyvauja konkursuose, ir tokiu projektinio finansavimo keliu laimi aktualios, ryškios, madingos mokslinės idėjos. Tai laisvos konkurencinės rinkos modelis, valstybei iš esmės nesikišant.

Antroji tendencija – lituanistikos pasitelkimas norint reprezentuoti valstybę, nacionalinę ideologiją, kai lituanistai prisimenami ad hoc kokios progos, įžymios asmenybės paminėjimui, tarkim, Maironio ar Donelaičio sukakčiai.

O pastaraisiais metais su dabartine Vyriausybe, Švietimo ir mokslo ministerija, Kultūros ministerija bandoma formuoti jau nuoseklią strategiją, nustatant ilgalaikius tikslus. Būtent tam sukurta ši Lituanistikos plėtros komisija, bandant atsverti, viena vertus, laisvosios rinkos, kita vertus – oficiozinį modelį, siekiant apibrėžti, kokius strateginius valstybės tikslus lituanistika gali įgyvendinti. Kai kurie tų tikslų jau čia Dariaus paminėti –­ tai mokyklų programų keitimas, formuojant šiuolaikišką, bet kartu tradicijai jautrią ir imlią žmogaus asmenybę, atvirą pasauliui, bet sąmoningai savo tapatybę kuriantį pilietį. Yra ir kitų uždavinių, tarkim – lituanistikos ir baltistikos sklaida pasaulyje; tai vienas svarbiausių mūsų valstybės kultūros politikos tiks­lų; šioje srityje galėtume daug nuveikti.

K. P.: Estai savo „2030 strategiją“ pradeda uždaviniu – puoselėti estiškumą. Mūsiškėje analogiškoje strategijoje tai neakcentuojama. Ar nėra taip, kad mūsų politikai orientuojasi į tą Mindaugo minėtąjį rinkos, projektinį modelį?

J. Z.: Aš replikuosiu provokaciniu klausimu: ar mes norime būti savimi, ar norime eiti savo keliu? Iš viešosios erdvės, žiniasklaidos gali susidaryti įspūdį, kad bandome virsti kažkuo kitu, net nelabai žinodami kuo. Labai svarbus klausimas – ar lietuviškumas yra telkiantysis veiksnys? Kol kas, tikiuosi, yra.

D. K.: Mūsų politinis elitas, regis, dar nėra iki galo suvokęs lietuvių kultūros ir lituanistikos svarbos bendram tautos ir valstybės statiniui. Dažnai linkstama įsivaizduoti, kad visuomenės gyvenimas vyksta savaime, veikiamas bendrų dėsningumų, lemiamas išorinių aplinkybių. Manau, turėtume girdėti išeivijoje išsakytus Juozo Girniaus, Algirdo Juliaus Greimo perspėjimus, kad tauta visų pirma yra save kurianti bendruomenė, tauta –­ tai žmonių valia būti, būti kartu ir priešintis mirčiai. Būtent valia neišsivaikščioti, neišnykti, turėti bendrą rytdieną mus telkia į tautą. Tad šiandien derėtų klausti: ar turime valios būti savimi, būti kartu, kokią savo bendruomenę norime kurti. Tai pamatiniai, egzistenciniai laisvos tautos politinės darbotvarkės klausimai. Juos estai į savo politinę darbotvarkę įsirašė, o mūsų politikų nemaža dalis mano, kad tokie klausimai sprendžiami tarsi savaime. Tačiau taip nėra. „Lietuviais būsime tol, kol patys to norėsime“, – tvirtino J. Girnius išeiviams. Šiandien šie žodžiai yra skirti mums visiems, gyvenantiems atvirame pasaulyje. Tautos tapatybė nebėra žemdirbiška, patikimai iš kartos kartai perduodama, savaiminė – dabar ji turi būti grindžiama sąmoningumu ir valia. Tautos gyvenimas yra nuolatinis plebiscitas. Lituanistika yra visuomenės savimonės būdas. Pasitelksiu Vytautą Kavolį – dar 1989-aisiais klausiamas, nuo ko reikia pradėti atkurti Vytauto Didžiojo universitetą, sakė – nuo Lietuvių kultūros istorijos instituto. Anot jo, lietuvių kultūros istorija turėtų būti visų Lietuvoje kuriamų mokslų terpė, visi mokslai turėtų būti panirę į krašto kultūrą. V. Kavolis žiūrėjo į kultūros istoriją kaip į tautinės bendruomenės sąmoningumo laboratoriją, tapatybės dirbtuves. Šiandien taip turėtume žiūrėti į lituanistiką –­ Lietuvos istorijos, kultūros, lietuvių kalbos tyrimus.

J. Z.: Turėtume atsakyti ir į klausimą, kas tie „mes“ – ar mes, tik profesionalai, ar mes, gyvenantys Lietuvoje, ar mes su gausia mūsų emigracija?.. Nors esu kalbininkė, nepopuliariai pasakysiu apie kalbos tvarkybą, bendrinės kalbos kūrimo bėdas: apie jas dažnai diskutuojame – o man vis dažniau kyla klausimas, ar bus tų, kurie kalbės lietuviškai?

K. P.: Yra pavyzdžių, kad net universitetuose nebenorima kalbėti lietuvių kalba… Mokslinių diskusijų temos kartais formuluojamos protu sunkiai suvokiamu žargonu… Vienas tokių pavyzdžių pateiktas „Literatūros ir meno“ Nr. 4 „de profundyje“. Lietuvių kalba išstumiama iš institucijų, kurios ją ypač turėtų puoselėti, iš kurių ji turėtų sklisti ir prusinti visuomenę.

M. K.: Iš sovietmečio turim paveldėję visuomenės socialinę, kultūrinę fragmentaciją, socialinių jungčių mums trūksta. Sovietiniais metais sukurti pasakojimai apie tapatybę, kaip rezistenciją, nebeveikia. Dabar esame patekę į globalizacijos terpę, kurioje visi pasakojimai lygiaverčiai – galima rinktis, kaip apie save kalbėsi. Lieka jungčių klausimas – kas iš daugybės pasirinkimų bus bendruomenę vienijantis veiksnys, reikia ieškoti naujos prasmės bendruomeniškumui.

D. K.: Lituanistika arba bus jungianti, arba ji neteks reikšmės. Lituanistika išties gali padėti įprasminti bendruomenės gyvenimą, suteikti jam daugiau laisvės, įvairovės, prasmės. Žvelgdami į Lietuvos praeitį prisimename, kad lietuvybė nebūtinai yra vienakalbė – lietuviška savimonė buvo reiškiama ir gudiškai, ir lenkiškai, ir lotyniškai. Turime sričių, kurių nesame apmąstę. Štai leidžiami Mykolo Riomerio dienoraščiai – istorikai juos solidžiai interpretuoja, o politikai, visuomenė jų dar neatradę. O tai didžiulis impulsas brandesnei ir atviresnei lietuvybei skleistis. Nesame perpratę daugybės kitų tekstų – pavyzdžiui, XIX amžiaus ir XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos lenkiškos literatūros. Lietuvos polonistai mums tarsi nereikalingi, o polonistika Lietuvoje yra reikšminga krašto kultūros dalis. Reikėtų mąstyti apie lanksčias lituanistikos tyrimų ir sklaidos strategijas. Iššūkių ir galimybių yra daug.

J. Z.: Turėtume labiau domėtis Lietuvos, lietuviškumo ženklais pasaulyje. Yra daug nežinomų, labai įdomių dalykų. Tarkim, kolegė G. Miškinienė Turkijos užsakymu rengia studiją turkų kalba apie Antano Smetonos ir Atatiurko susirašinėjimą, tikėkimės, pati išvers į lietuvių kalbą.

M. K.: Atėjo metas ne tik patiems kurti pasakojimus apie save, bet ir pateikti juos pasauliui. Jei mes neskleidžiame žinios apie save, apie mus ją skleidžia kiti. Tarkim, LDK paveldas vis labiau skleidžiamas lenkiškais, baltarusiškais pasakojimais. Buvau sukrėstas Normano Davies naujoje knygoje „Dingusios karalystės“ aptikęs, kad skirsnis apie LDK pradedamas Lukašenkos portretu – LDK, kaip dingusi valstybė, atspindima per baltarusišką prizmę.

Mes nepakankamai suprantame, kad su savo paveldu, jo simboliais esame svarbi Europos paveldo dalis. O tarptautinė konkurencija – kas apie mus pasakos – yra stipri.

D. K.: Vis dėlto mums svarbu atrasti, girdėti ir tęsti autentišką Lietuvos pasakojimą. Esame perėmę kai kuriuos XVIII–XIX amžių pasakojimus, sektus mums iš Peterburgo ar Varšuvos ir toliau juos sekame savo vaikams. Reikėtų įsiklausyt, koks pasakojimas per šimtmečius buvo pasakojamas Vilniuje, Žemaitijoje… Tai daugiabalsis, polilogiškas laisvos bendruomenės pasakojimas – svarbu jo visus balsus ir šiandien girdėti.

A. J. Greimas kalbėjo apie būtinybę žmogų ir tautą įrašyti į tam tikrą simbolinę struktūrą. Negalima esą žmogaus palikti nuogo – be ideologijos ir mito šilumos. Jis priminė mūsų tautinio atsparumo simbolį – Pilėnus. Sausio 13-ąją matėme –­ ši mitologema veikia. A. J. Greimas siūlė aktualizuoti ir „Vilniaus garso“ – geležinio vilko – mitą, teigiantį, kad Lietuva dar turi ką pasakyti pasauliui, kad jos istorija dar nesibaigė…

J. Z.: Mitologemų poreikį liudija ir sunkiai suprantamas Statkutės de Rosales populiarumas – žmonėms herojinių pasakojimų reikia.

D. K.: Stiprieji mitai yra grindžiami tam tikromis patirtimis, simbolio tiesa. Jie turėtų atlaikyti į save nukreiptą kritišką žvilgsnį. Prieškariu ir sovietiniais metais jaustas, neretai ir dabar jaučiamas, tuščių, patirtimi ir valia nepagrįstų, mitų poreikis – tai pažeistos, žeminamos tautos kompensaciniai mitai.

M. K.: Mitas turi eiti kartu su refleksija.

K. P.: Prieš Naujuosius metus Lituanistikos plėtros komisija priėmė sprendimą įkurti nacionalinį baltistikos centrą – Baltų akademiją. Kokie jos uždaviniai?

M. K.: Akademija turi apimti, koordinuoti lituanistikos ir baltistikos tinklą pasaulyje. Įvairiose šalyse yra labai daug centrų, pavienių mokslininkų, vertėjų. Dar trūksta strategijos, kaip visa tai sutelkti, dar nėra ir pasaulinės lietuvybės bei pasaulinės lituanistikos idėjos. Ryšys su baltistikos centrais iki šiol buvo epizodinis. Dabar bandoma situaciją keisti.

K. P.: Mėgdavome girtis, kiek pasaulio universitetų dėstoma lietuvių kalba…

D. K.: Lietuvos interesas, kad lituanistika ir baltistika pasaulyje būtų plėtojama. Sovietiniais metais buvome baltistikos tyrimų cent­ras, pripažintas ir pasaulyje. Būtina šias pozicijas išsaugoti ir stiprinti. Turime jausti atsakomybę ir už išnaikintų prūsų palikimą, jo tyrimus. Jungdami jėgas su latviais, turėtume stengtis, kad pasaulis apie baltus žinotų, juos pažintų. Mindaugas teisus sakydamas, kad tinklas jau egzistuoja, įvairių programų yra, trūksta tik sisteminio požiūrio, nuoseklaus valstybės įsipareigojimo baltistikos plėtrai ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Pačią Akademijos idėją iškėlė Prezidentės patarėja Virginija Būdienė, Premjeras ją parėmė. Baltų akademija turėtų būti lankstus, atviras tyrimų ir sklaidos centras, kuris inicijuotų programas, telktų po pasaulį išsibarsčiusius mokslininkus bendriems – ir tarpdisciplininiams – darbams. Lietuvai reikia tiek ilgalaikių nacionalinių, tiek aktualių, skubiai atliekamų tyrimų programų. Valstybė turi turėti struktūras, kurios tokias programas inicijuotų, įgyvendintų. Baltų akademija – vienas galimų sprendimų, kaip lituanistiką labiau susieti su valstybe, tauta, su bendromis pastangomis įsitvirtinti dabarties pasaulyje..

J. Z.: Baltistikos centrai pasaulyje kūrėsi nuo XIX amžiaus (o Lituanistikos seminaras Karaliaučiaus universitete veikė nuo XVIII amžiaus), tačiau dabar yra atsidūrę tarsi kryžkelėje – kuria kryptimi eiti… Bet jų įdirbis nemažas, svarbu palaikyti. Tarkim, Vengrijoje Endres Bojtaro sukurtoji stipri baltistikos tradicija tarsi buvo nutrūkusi, ir štai dabar jo mokinė Aranka Laczhazi Budapešto universitete ėmėsi kurti naują rimtą baltistikos cent­rą… Jei Lietuva kartu su Latvija į pasaulinį baltistų tinklą nepažiūrės rimtai, kompleksiškai ir greitai, daug prarasim.

M. K.: Baltų akademija, matyt, bandytų įgyvendinti buvusio Lietuvos instituto nepasiektą idėją – Lietuvos kultūros atstovavimą užsienyje telkti tam tikruose centruose. Žinoma, didžiosios valstybės kur kas pajėgesnės, negalime su jomis lygintis. Bet turimas baltistų tinklas galėtų šį mūsų sklaidos trūkumą kompensuoti. Žmonių yra, reikia tik juos sutelkti – neperkant ir nestatant pastatų, nedarant didelių investicijų. Be to, pasaulio universitetuose yra atsiradę daug jaunų lietuvių, ne vienas jų daug pasiekęs, ir jiems rūpi prisidėti prie Lietuvos vardo sklaidos.

K. P.: Taigi priimtas sprendimas nuo šių metų liepos 1-os įkurti Baltų akademiją…

J. Z.: Ji glausis Lietuvių kalbos institute, bet nebus jo padalinys. Akademijos uždaviniai bus platesni – ne tik kalbos, kalbų lyginamieji tyrimai, bet ir istorijos, kultūros, literatūros, etnologijos klausimai, sklaida, informacijos kaupimas ir teikimas. Akademijos pagrindas turėtų būti stiprus pasaulio mokslininkų, tyrinėjančių baltų tautų kalbas, istoriją bei kultūrą, kompetencijos tinklas.

D. K.: Baltų akademija galėtų imtis ir tyrimų, svarbių Lietuvos visuomenės savivokai, jos tapatybei, geopolitinei orientacijai, kultūrinei ir politinei elgsenai. Rimtų tokio pobūdžio tyrimų kol kas stokojame. Jie labiausiai sietųsi su praktika, su realiais bendruomenės gyvenimo uždaviniais.

K. P.: Tyrimai tyrimais. Jie ir liks akademijų ūksmėse, jei jų nepateiksime visuomenei, jų rezultatų sklaidai nesuteiksime deramos vietos informacinėje erdvėje…

Spausdinti