R. Garuolis. Kodėl Lietuvoje turkas geresnis už lietuvį, o „tautininkų diktatūros“ laikais buvo daugiau tikėjimo laisvės (I)

Pernai metais Seimą pasiekė įstatymo projektas, siūlantis 25 m. pratęsti terminą religinėms bendruomenėms, siekiančioms gauti tradicinės religinės bendruomenės statusą. Kodėl reikia dar prailginti šitą terminą, jei pagal religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 str. „tradicinėmis“ bendrijos gali tapti praėjus 25 metams po pirminio įregistravimo? Ir kas yra tos tradicinės religinės bendruomenės?

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnis sako: „Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvos bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas, jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai /…/ Lietuvoje nėra valstybinės religijos“.

Kas yra „tradicinės“ Lietuvos bažnyčios, nurodo Religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymo 5 straipsnis. Jų yra devynios, tai lotynų apeigų katalikai, graikų apeigų katalikai (pravoslavai, paklūstantys Popiežiui, dar vadinami unitais, daugiausia ukrainiečiai ), evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai (kalvinistai), ortodoksai (stačiatikiai), sentikiai, judėjai, musulmonai sunitai ir karaimai.

Pagal Konstituciją „tradicinės“ ir „netradicinės“, t.y. neprieštaraujančios įstatymui ir dorai religijos yra lygios. Neaiškumą čia sukelia neteisiškas ir subjektyvus terminas „dora“. Pvz., musulmonui turėti kelias žmonas ne tik dora, bet ir garbinga, tačiau valgyti kiaulieną ar gerti vyną jau nedora. Įdomu, kokius Lietuvos įstatymus atitinka islamo mokymas, kad musulmonui, perėjusiam į kitą tikėjimą ir atsisakiusiam grįžti ar keliantį pavojų islamo religijai, turi būti nukertama galva? Abejoju, ar Lietuvoje naujas religinis judėjimas su tokiomis nuostatomis iš viso būtų įregistruotas. Tačiau Lietuvoje musulmonai kaip ir kitos „tradicinės“ religijos yra privilegijuoti lyginant su „kitomis“, kurių „mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai“.

„Tradicinėms“ nereikia mokėti PVM mokesčio, valstybė apmoka kulto tarnų socialinį draudimą, nereikia mokėti žemės nuomos mokesčio, jos gali nuomoti savo pastatus komerciniams tikslams ir nemokėti už tai jokių mokesčių, tikintieji gali pasirinkti alternatyvią karinę tarnybą, steigti bendras su su valstybe mokyklas ir gauti valstybinį finansavimą, pagal Švietimo įstatymo 20 str. valstybinėse ir savivaldybių švietimo įstaigose, t.y. vidurinėse mokyklose leidžiama mokyti tik tradicinių religijų tikybos. „Tradicinės“ gali deleguoti savo atstovus į visuomeninį Lietuvos radiojo ir televizijos komitetą, o jų kunigai net gauti diplomatinius pasus, kaip kokie aukšto rango valstybės pareigūnai.

Tai prieštarauja visai krūvai Konstitucijos straipsnių:

26 str. „/…/ Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją ar tikėjimą /…/ praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo“;

29 str. „/…/ Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padermės, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“.

40 str. „Valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Jose tėvų pageidavimu mokoma tikybos“.

O taip pat Religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymo 3 str. „Visi asmenys, nepaisant jų išpažįstamos religijos, religinių įsitikinimų ar santykio su religija, įstatymui lygūs. Tiesiogiai ar netiesiogiai riboti jų teises ir laisves ar taikyti privilegijas draudžiama“.

Daugelis, perskaitę šias eilutes, sušuks: „Ką, jie ten Seime, gal kvalifikuotų teisininkų nebeturi?!“ Jie dar labiau nustebs, kai sužinos jog 2007 m. pats Lietuvos Konstitucinis Teismas  išaiškino, jog Konstitucija leidžia „pozityvią diskriminaciją“ t.y. teikti privilegijas religiniu pagrindu.  Tačiau didelė dalis tuoj pat nustos piktintis ir karštai pritars  šiems įstatymų pažeidimams, kai tik išgirs, jog tai buvo padaryta siekiant apsaugoti Lietuvą nuo sektų antplūdžio.

Kas gi yra tos sektos?

Žodis „sekta“ kilęs iš lotyniško veiksmažodžio „sequi“, lietuviškai „sekti“. „Secta“ lotyniškai reiškią kryptį, doktriną, mokyklą. Tarptautinių žodžių žodyne rašoma, kad tai religinė bendruomenė, grupė, atskilusi nuo viešpataujančios bažnyčios, tikybos. Taigi visos Lietuvoje tradicinėmis laikomos krikščionių bažnyčios, išskyrus unitų, paklūstančių popiežiui, katalikų bažnyčios atžvilgiu yra sektos, nes anksčiau ar vėliau nuo jos atsiskyrė. O žydų požiūriu sektos yra ir katalikai, kaip ir kiti krikščionys. Bet toks skirstymas yra pasenęs, todėl paanalizuokime, kas yra sektos šiuolaikiniu, vakarietišku supratimu. Pasiremsime „Lietuvos Aide“ tuo klausimu išspausdintų straipsnių ciklu, kurį parašė katalikų vienuolis A.Peškaitis.

Vienas iš pagrindinių sektos požymių, dėl kurio sutinka beveik visi religijotyrininkai, yra tai, kad jos lyderis gali keisti tikėjimo doktriną. Tikintieji laiko savo lyderį arba tarpininku tarp jų ir antgamtinių jėgų, arba net Dievu, kaip, pavyzdžiui, Muną arba „nekaltai pradėtą Dievą“ Sai Babą. Todėl sektos nariai privalo aklai tikėti savo vadu ir vykdyti bet kokius jo įstatymus. Nebūtinai tai baigiasi masinėmis savižudybėmis ar nuodingų dujų leidimų žmonių perpildytame Japonijos metro. Dažniausiai sektos nariai netenka turto, tampa nemokamais darbininkais sektos lyderiams priklausančiose įmonėse ir nukenčia kaip asmenybės, tapdami nemąstančiu savo vadų įrankiu. Tai neįmanoma ten, kur tikėjimo doktrina surašyta šventose knygose. Todėl koks valdingas bebūtų tos bendruomenės lyderis, peržengęs doktrinos ribas, jis automatiškai netenka tikinčiųjų pasitikėjimo ir įtakos jiems.

Antras svarbus sektos požymis yra uždarumas. Sektos nariai atsiriboja nuo pasaulio, ir visa informacija, kurią jie gauna, yra perfiltruojama sektos vadų. Taip sektos narys netenka galimybės objektyviai įvertinti jį supančią aplinką. Sektos nariams nerūpi, kas vyksta už jos ribų. Jie rodo abejingumą „pasaulietinei“, visuomeninei veiklai, nedalyvauja rinkimuose. Kam jehovistams rinkimai, jei jie jau turi savo pasaulinę valdžią, ir jai, o ne valstybei, pirmiausia ir turi paklusti.

Trečias sektos požymis yra tai, kad naujas jos narys iš pradžių negauna visos informacijos apie sektos mokslą ir tikslus. Tai atskleidžiama palaipsniui, atitinkamai jį „paruošus“. Tik perėjus tam tikrus „lygius“, gali paaiškėti, kad tikrasis mokymas yra visiškai priešingas tam, ko buvo mokoma anksčiau. Pvz.: mormonai vadinasi „Pastarųjų dienų apaštalų Jėzaus Kristaus bažnyčia“ ir skelbiasi krikščionimis, bet tik vėliau paaiškėja, kad jiems Jėzus Kristus ne Dievas, o tik vienas iš daugelio angelų.

Išvardinęs ir apibūdinęs populiariausias jehovistų, mormonų, scientologų, įvairių rūšių ezoteriškas „New Age“ ir kt. sektas, straipsnių ciklą A.Peškaitis, grįžęs iš vienos katalikiškos konferencijos sektų klausimu, baigia netikėtai. Šios konferencijos pagrindinė išvada buvo, kad reikia mažiau klijuoti sektų etiketes, o daugiau kalbėti apie meilę. Pasirodo, ir katalikų bažnyčia turi sektos požymių.

Bažnyčios lyderis Romos Popiežius gali keisti doktriną. Tą daugiau ar mažiau daro kiekvienas Popiežius. II Vatikano susirinkimo metu 1962–1965 m. padaryti pakeitimai daliai katalikų pasirodė tokie radikalūs ir protestantiški, kad jie atsisakė juos priimti. Taip atsirado nepriklausoma katalikų bažnyčia, pagal jos lyderį vadinama „lefevristais“. Katalikų bažnyčia mano, kad Šv.Raštas yra tik viena iš doktrinos dalių. Remiamasi apaštalo Pauliaus žodžiais „Raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3,6). Taigi, jų manymu, Šv.Raštas paneigia pats save. Kadangi Jėzus Kristus per paskutinę vakarienę apaštalams pasakė „Globėjas – Šv.Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, – Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14,26); katalikai tiki, kad tikėjimo šaltinis yra ne tik Biblija, bet ir tai, ką Šv.Dvasia yra įkvėpusi apaštalams, jų įpėdiniams, vyskupams, visų amžių bažnyčia. Taigi įteisinta nuostata, kad nuo Šv.Rašto galima nukrypti, jei bažnyčios vadovybė taip nusprendžia.

Kai kurie katalikų ordinų vienuoliai priima „neturto įžadus“, atiduoda visą savo turtą bažnyčiai, pasižada visą gyvenimą jai tarnauti ir gyvena užsidarę vienuolyne. Vadovaujantis objektyviais kriterijais, sunku įrodyti, kad tai ne viena iš sektų, kuri išnaudoja savo narius bei išvilioja visus jų pinigus.

Tuo tarpu bažnyčios, kurios mūsų visuomenėje paprastai laikomos sektomis, kaip antai baptistai, metodistai, sekmininkai, „Tikėjimo žodis“ ir į jas panašios krikščioniškos protestantiškos bažnyčios, neturi nei vieno iš trijų išvardintų sektos požymių.

Protestantai tiki, kad kiekvienas tikintysis gali suprasti Bibliją ir privalo tik ja vadovautis, o šventąja laikoma ta dvasia, kuri atitinka Šv.Raštą. Šios nuostatos atsirado, kai renesanso paveikta dalis tikinčiųjų nusprendė grįžti prie pirmųjų apaštalų laikų bažnyčios, kuri stipriai skyrėsi nuo to meto katalikų bažnyčios. Nors Biblija viena, atsirado daug įvairių jos interpretacijų. Pažiūrėsime, kaip tai vyko.

Jau reformacijos pradžioje išsiskyrė du jos sparnai. M.Liuteris vadovavosi principu „viską, kas prieštarauja Šv.Raštui, reikia atmesti“. Ž.Kalvinas buvo radikalesnis ir mokė, kad „viską, ko nėra Šv.Rašte, reikia atmesti“. Taip Šiaurės Vokietijoje, Skandinavijoje, Estijoje, dalyje Latvijos ir kitur, kur įsigaliojo Liuterio mokymas, išliko katalikiško mokslo likučių, pvz., bažnyčios organizacinė struktūra.

Vadovaudamasis „pirmosios bažnyčios“ pavyzdžiu, Ž.Kalvinas bažnyčios darbą organizavo demokratiniais principais. Tikinčiųjų taryba bei susirinkimas sprendė, ką rinkti kunigu, kaip panaudoti „dešimtinės“ ir kitų surinktų aukų lėšas ir t.t. Vėliau šiais demokratiniais principais tvarkomos bažnyčios D.Britanijoje, JAV, Šveicarijoje, Olandijoje, kur „kalvinistai“ turėjo stipriausią įtaką, tapo valstybės valdymo pavyzdžiu bei padėjo pamatus šiuolaikinei demokratijai. Šis demokratiškumas lėmė, kad jų pagrindu susikūrė daug naujų denominacijų ir bažnyčių. Pamokslininkas, dėl kokių nors priežasčių nesutaręs su bažnyčios vadovybe, įkurdavo savo „laisvą“ bažnyčią. Naujas bažnyčias ar denominacijas yra įkūrę net teologijos mokslų nebaigę, bet energingi pamokslininkai. Juk bažnyčios tarnautojus išlaiko tik tikintieji. Todėl Lietuvoje galiojanti tvarka, kad „tradicinės“ bažnyčios statusą, teikiantį finansines privilegijas, galima gauti po 25 metų veiklos, protestantų pasaulyje suvokiama kaip kišimasis į bažnyčios reikalus. JAV didžiausias protestantiškas baptistų denominacijas didžiąja dalimi sudaro „laisvosios“ bažnyčios.

Jau reformacijos metu atsirado tikintieji, kurie, remdamiesi Jėzaus Kristaus žodžiais „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas“ (Mk 16,16), ėmė krikštyti suaugusius, nes pirmoje vietoje parašyta „įtikės“ ir tik antroje „krikštysis“. Kūdikiai, manė jie, negali sąmoningai „įtikėti“, todėl jų krikštas neturi prasmės. Ši pažiūra pasirodė per daug radikali net Ž.Kalvinui, todėl suaugusiųjų krikšto šalininkai ilgą laiką buvo net kitų protestantų persekiojami. Dabar jie vadinami baptistais, nuo graikiško žodžio „baptiso“, reiškiančio „krikštytis“. Buvęs JAV prezidentas B.Klintonas yra baptistas. Baptistai garsūs krikščioniškų moralinių normų laikymusi, todėl neteisinga juos sieti su B.Klintono „sekso skandalu“.

18 a. Anglijoje kilo Džono Veslio (J.Wesley) vadovaujamas sąjūdis, vėliau gavęs metodistų vardą. Metodistai vadovavosi Jėzaus Kristaus žodžiais „Kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“ (Jn 3,3). „Atgimę“ tikintieji nebegalėdavo gyventi nedorai, keisdavosi jų gyvenimo būdas. Nežiūrint oficialiosios bažnyčios persekiojimų (muštynės bažnyčiose, pamokslininkų užpuolimai ir kt.), metodistai augo ir dabar D.Britanijoje turi tiek pat pasekėjų, kiek ir anglikonai, bei yra antra pagal dydį protestantiška JAV denominacija. Daugelis istorikų sutinka, kad metodistų „prabudimas“ (angl. revival) išgelbėjo D.Britaniją nuo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos likimo, pakėlė šalies gyventojų moralę, padėjo pamatus Didžiajai pramoninei revoliucijai, o tuo pačiu D.Britanijos galybei. M.Tečer (Thatcher) yra kilusi iš metodistų. Visi tyrinėtojai sutinka, kad „dešiniosios“ pažiūros, išgarsinusios ją visame pasaulyje, buvo suformuotos jos tėvo, giliai tikinčio metodistų pamokslininko.

1906 m. JAV Los Andželo mieste, apleistoje baptistų bažnytėlėje Azuzos gatvėje, prasidėjo nepaprasti dalykai. Kaip sekminių rytą Jėzui Kristui prisikėlus, šimtai tikinčiųjų gavo „Šv.Dvasios krikštą“, kurį lydėjo kalbėjimas kalbomis (Ap.d. 2,4; 19,6; 10,46; Mk 16,17; 1 Kor 14,2) ir biblijiniai nepagydomais laikytų ligonių pasveikimai. Taip atsirado sekmininkai, jie greitai išplito po pasaulį.

60–aisiais metais „Šv.Dvasios krikštas“ bei jį lydintis kalbėjimas kalbomis ir išgydymai apėmė kitas protestantiškas, o nuo 1967 m. ir katalikų bažnyčias. Popiežius Paulius VI įteisino katalikų charizmatų judėjimą, kurį pripažįsta ir dabartinis popiežius. Katalikai charizmatai yra greičiausiai augantis katalikų judėjimas. Charizmatų (nuo graikiško žodžio „charizma“ – malonė, dovana) judėjimą sunku tiksliai apibrėžti, nes jis apima daug denominacijų ir yra įvairialypis.

Charizmatai be „Šv.Dvasios krikšto“ dažniausiai kaip ir baptistai pripažįsta suaugusiųjų krikštą bei „atgimimą iš aukštybių“ kaip metodistai. Mažai kreipiama dėmesio į „formą“, bažnyčioje Dievas gali būti šlovinamas įvairiausių stilių muzika nuo folkloro iki „metalo“. Charizmatų pasiekimai padedant tikintiesiems atsisakyti žalingų įpročių, narkomanijos, alkoholizmo, nusikalstamo gyvenimo būdo, ligonių išgydymai, dėmesys šeimos stiprinimui, tikėjimas Jėzaus Kristaus žodžiais „Ir ko tik paprašysite dėl mano vardo aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje“ (Jn 14,13) ir „Kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16,24) padarė juos greičiausiai augančiu krikščionišku judėjimu pasaulyje. Lietuvoje iš protestantiškų charizmatinių labiausiai žinomos „Tikėjimo žodžio“, „Tiesos žodžio“, „Vynuogyno“ bažnyčios.

Būna, kad ir protestantiškos bažnyčios virsta sektomis. Taip atsitiko su rusakalbe Visagino bažnyčia, kai buvo sudegintos Biblijos ir nutarta gyventi vien pagal Šv.Dvasią. Krikščionybės pagrindu susikūrė mormonai, jehovistai ir kitos nekrikščioniškos religinės bendruomenės, turinčios sektos požymių.

Tačiau net Vakaruose religijotyrininkai nesutaria dėl sektos apibrėžimo. Įstatymuose nėra tokio termino „sekta“. Net apibrėžus religinę bendruomenę kaip sektą, jos negalima uždrausti arba neleisti žmonėms tapti jos nariais, jeigu ji nepažeidžia įstatymų. Kalbant apie aiškius pažeidimus, kai religinis lyderis skatina savo pasekėjus žudytis ar žudyti, naikinti svetimą turtą, kaip šėtonistai kapus, ar naudoti narkotikus, viskas aišku. Kitais atvejais sudėtingiau. Olandijoje dėl palyginti nedidelės kalvinistinės bažnyčios nusistatymo šventadienį skirti tik Dievui, visi rinkimai perkeliami į darbo dieną. Lietuvoje daug kas pritartų ne rinkimų perkėlimui, o tos bažnyčios, kaip įstatymų pažeidėjos, uždraudimui.

Galų gale sektantai irgi piliečiai, jie moka mokesčius, atlieka savo pilietines pareigas ir turi Konstitucijos garantuotą teisę į „sąžinės laisvę“.

Europoje tik per ilgą laiką buvo suprasta, kad sąžinės laisvės garantuota taika geriau negu ilgos valstybę ir tautą silpninančios religinės kovos. Savos valdžios represijos paversdavo kitatikius „penktąja kolona“ taip Prancūzijos hugenotai buvo priversti ieškoti net karinės bendratikių iš Anglijos pagalbos. Net jei „sektantai“ išvykdavo iš šalies, tai buvo tolygu dalies tautos sunaikinimui, nes dažniausiai jie „ištirpdavo“ kitų tautų tarpe, be to, jų išvykimas ne tik silpnino šalį, bet ir stiprino potencialias valstybes priešininkes. Taip prancūzų hugenotai su savo kapitalu ir sugebėjimais sukūrė tekstilės pramonę protestantiškoje Europoje. Šveicariškų laikrodžių šlovė ėmė kilti tik atvykus į Ženevą garsiems, tačiau už tikėjimą Prancūzijoje persekiotiems laikrodininkams ir juvelyrams ir t.t.

Daug kitatikių persekiojimų buvo vykdoma Jėzaus Kristaus vardu, pažiūrėkime, ko mokė pats Dievo sūnus:„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9,23).

Taigi matome, kad Jėzus Kristus, sakydamas „jei kas nori“, parodo, kad jam reikalingas laisvanoriškas pasirinkimas, bet noro maža, dar būtina įvykdyti griežtas sąlygas „išsižadėti paties savęs“ ir „kasdien nešti savo kryžių“. Galima „inkvizicijos laužais“ ar valstybinėmis lengvatomis priversti norėti sekti Jėzumi Kristumi, bet neįmanoma priversti „išsižadėti savęs“ ir „kasdien nešti savo kryžių“, nes tai nematomi vidiniai dalykai.

Toks „krikščionis“ seks ne paskui Jėzų Kristų, o paskui inkvizitorių ar valstybę, siekdamas išgelbėti gyvybę ar dėl finansinių lengvatų, o ne dėl paties Jėzaus Kristaus. Todėl „sukti paklydusias avis į tiesos kelią“ privalo bažnyčia, ir yra kiekvieno tikinčiojo pareiga, garantuota įstatymų, leidžiančių skleisti savo mokymą, o ne valstybės su savo prievartos aparatu. Tai ne jos sritis.