A. Butkus, S.M. Lanza. Kaip baltai tampa gotais

Pasak prof. Z. Zinkevičiaus, kai kurių mūsų istorikų pasigautas Lietuvos istorijos tendencingas menkinimas, tęsiant sovietinę ar lenkiškąją tradiciją, duoda priešingą rezultatą – žmonės iš viso nustoja pasitikėti profesionaliais istorikais, ima graibstyti pseudoistorikų knygas ir aklai tikėti jose surašytais pasakojimais apie lietuvius ir apskritai baltus. Teigiamas tokių autorių nuopelnas yra nebent tai, kad jie mėgina sutaurinti mūsų istoriją, kelti pasididžiavimą ja, gilintis į ją. Tačiau daug kur jie pritemptai interpretuoja istorinius faktus, neretai nutylėdami tas kronikų vietas, kurios neigia jų iškeltąsias hipotezes. Be to, jie mėgėjiškai traktuoja bei pritempia kalbos duomenis.

Č. Gedgaudo, Ch. Pichelio bei kitų romantikų knygų biblioteką neseniai papildė ir J. Statkutės de Rosales panašaus turinio knyga Europos šaknys ir mes, lietuviai (Vilnius: Knygų kelias 2011). Garbingo amžiaus autorė be didesnės mokslinės atodairos gudais paverčia tautą, tradiciškai žinomą kaip gotai, ir vienus, ir kitus priskirdama baltams.

Jordano gotai ir jų kilmės vieta

Pirmasis autorės žingsnis įrodinėjant, kad gotai buvo baltai (todėl ir turį būti vadinami baltišku žodžiu gudai), yra jų kilmės vietos perkėlimas arčiau tradicinio baltų arealo, taip bandant paneigti vyraujančią skandinaviškos jų kilmės teoriją. Tačiau esąs tik vienas antikos (beje, vėlyvosios) šaltinis, kuris teikia žinių apie gotų kilmės vietą. Tai Jordano De Getarum sive Gothorum origine et rebus gestis (Apie getų, arba gotų, kilmę ir darbus, nors rankraščiuose aptinkama ir kitokios formuluotės pavadinimų, pavyzdžiui, Getica). Šis VI a. lotynų istorikas, kuris sakosi pats esąs gotų kilmės, niekada gotų tautos nevadina gudais (kas lotynų kalboje skambėtų gudi arba gudae – tokia forma šis žodis niekur šaltiniuose neužfiksuotas), o tik gothi. Tai, kad J. Statkutė, pateikdama vieną iš pagrindinių (jei ne pagrindinį!) savo teorijos argumentų, remiasi vieninteliu ir, beje, prieštaringai vertinamu Jordanu, be abejo, nėra patikima. Tačiau autorė įsitikinusi, kad ne tik lietuvių ir latvių tautos, bet ir pasaulio mokslininkai ilgą laiką buvo apgaudinėjami, o šios didžiõsios apgavystės pradžia yra suklastotas Jordano vertimas. Jos žodžiais, „Vertime padarytas esminis žodžio reikšmės pakeitimas niekieno nebuvo pastebėtas. Gal tai įvyko todėl, kad Jordanas ten pat mini vietovę Skandza (tarti skandsa), kuri be įrodymų buvo sutapatinta su Skandinavija. Bet Jordano tekste nėra nė vieno žodžio apie Skandinaviją. Jis kalbėjo tiktai apie Pabaltijį“.

Pažiūrėkim, ką gi rašo Jordanas (Getica, III, 16–17).

Istorikas kviečia skaitytoją kartu grįžti prie Scandzos salos buvimo vietos temos (Ad Scandziae insulae situm redeamus), apie kurią užsiminta aukščiau (skyrelyje I, 9), plačiau neaptarus (quod superius reliquimus – „kurią aukščiau palikome“). Apie ją (De hanc yra klaidingas J. Statkutės perrašas – originale yra De hac; prielinksnis de valdo tik abliatyvą, ne akuzatyvą/galininką) antrojoje savo veikalo knygoje Klaudijus Ptolomėjus (etenim in secundo sui operis libro Claudius Ptolomaeus), įžymus pasaulio gaublio aprašytojas (orbis terrae discriptor egregius), primena sakydamas (meminit dicens): Šiaurės vandenyno jūroje esti „padėta“ (est in Oceani arctoi salo posita) didelė sala, Scandza vadinama (insula magna, nomine Scandza), citrinmedžio lapo formos (in modum folii citri), lenktais šonais (lateribus pandis), ilgai ištiesta save užbaigianti (per longum ducta concludens se). Apie ją pasakoja ir Pomponijus Mela, kad „padėta“ jūros įlankoje Codane (De qua et Pomponius Mela in maris sinu Codano positam refert), į jos krantus įteka Vandenynas (cuius ripas influit Oceanus), ši esti „padėta“ priešais Vyslos upę (haec a fronte posita est Vistula fluminis), kuri, ištekėjusi iš Sarmatijos kalnų (qui Sarmaticis montibus ortus), įteka trimis atšakomis į Šiaurės Vandenyną visai prieš Scandzą (in conspectu Scandzae septentrionali Oceano trisulcus inlabitur), skirdama Germaniją nuo Skitijos (Germaniam Scythiamque disterminans).

Tokia yra Jordano veikalo ištrauka. J. Statkutė nesutinka su visais mokslininkų vertimais iš esmės dėl dviejų vietų: a fronte Vistula fluminis ir in conspectu Scandzae. Autorės nuomone, klaidingai versta, kad Scandzos sala yra priešais Vyslos žiotis. Ji mano, kad a fronte reiškia priekinėje pusėje. Štai autorės vertimas: jos (= Scandzos salos) priekyje yra Vyslos upė (kitur verčia frontinėje dalyje) , kuri išteka iš Sarmatijos kalnų, o ten, kur matosi Skandza, ji įteka trimis šakomis į Šiaurės Okeaną. Pateikusi šį vertimą, autorė prieina tokią išvadą: kiekvienam lietuviui yra aišku, kad kalbama apie Aismares, Sembą ir Kuršių mares. Tačiau Scandzos salos sutapatinimas su Aistmarių pusiasaliu (nekalbant apie dar labiau į šiaurės rytus besidriekiančią Kuršių neriją) vis dėlto yra mažų mažiausiai problemiškas.

Jei, kaip teigia J. Statkutė, salos priekyje yra Vyslos upė, tai tada išeina, kad Vysla teka pačioje saloje, kas yra visiškas absurdas (niekas niekada neabejojo, kad Vysla teka žemyne!). Antra, lotynų kalboje konstrukcija a (arba ab) + abliatyvas neturi inesyvo, t.y. buvimo vietoje reikšmės (priekinėje pusėje), tą turi in + abliatyvas. A fronte rodo atžvilgį, tuo tarpu in fronte atitiktų lietuvių kalbos vietininką. Galima pateikti dešimtis lotyniškų tekstų pavyzdžių, parodančių šių prielinksnių vartoseną, o ir pats Jordanas vartoja tiek a fronte, tiek in fronte, jausdamas, matyt, reikšmės skirtumą; plg. Getica, V, 46, kur rašo apie Dneprą: Ad cuius ostia insula est in fronte, Achillis nomine, t.y.: „prie kurio (= Dnepro) žiočių priekinėje pusėje yra sala, kuri vadinasi Achilles“.

Kitas kontroversiškas pasakymas yra in conspectu Scandzae. Autorė supranta pažodžiui, ir, kadangi daiktavardis conspectus yra kilęs iš veiksmažodžio conspicio „matau, žiūriu, pastebiu“, ji teigia, kad Scandza turi būti matoma iš tos vietos, kur Vysla įteka į jūrą. Pasakymas in conspectu lotyniškai vartojamas tiesiogine prasme, kalbant apie žmones, panašiai kaip lietuviškai ko akivaizdoje, prieš kieno veidą, plg.: constituitque in conspectu omnium (ir pastatė visų akivaizdoje, Cic., In Verrem, V, 2, 3), in conspectu patris (tėvo akivaizdoje, Val. Max., 5.1.5), in conspectu nostro occisus est (mūsų akyse buvo nužudytas, Amm., XXIV, 16). Jei in conspectu vartojamas kalbant ne apie žmones (ar asmeninamas būtybes), jo reikšmė esti perkeltinė, kadangi nėra subjekto, kuris galėtų matyti, žiūrėti, pastebėti. Tokiais atvejais in conspectu tiesiog rodo buvimą prie ko, prieš ką, netoli ko, plg.: est in conspectu Tenedos, notissima fama insula (priešais [Trojos miestą] yra Tenedosas, garsiausio vardo sala, Verg., Aen., II, 21-22), quercus, quae est in oppidi conspectu (ąžuolas, kuris yra prieš įtvirtintą miestą, Varr., R.R., I, 7, 6). Pats Jordanas vartoja in conspectu tik du kartus ir niekada nekalba apie žmones. Be minėto atvejo, dar yra Getica, XII, 74: Quae patria in conspectu Moesiae sita (Ir ši [Gepidų] tėviškė (= Dakija) yra prieš Meziją). Vis dėlto, galima teigti, kad J. Statkutės siūlomas vertimas nebūtinai klaidingas, bet tikslinga perkelti in conspectu į geografinio aprašymo kontekstą.

Kiti Antikos šaltiniai

Aprašydamas gotų kraštą, Jordanas cituoja geografus – graiką Klaudijų Ptolomėjų ir romėną Pomponijų Melą, tačiau niekur neužsimena apie savo asmenišką tų vietovių pažinimą (kas būtų, beje, svarus patikimumo įrodymas). Visa tai leidžia daryti išvadą, kad pats Jordanas ten niekada nėra buvęs. Pravartu tada skaityti, ką Ptolomėjas ir Pomponijus rašo apie Scandzą. Štai Ptolomėjaus ištrauka: ἀπ’ἀνατολῶν δὲ τῆς Χερσονήσου τέσσαρες αἱ καλούμεναι Σκανδίαι, τρεῖς μὲν μικραί, […] μία δὲ μεγίστε καὶ ἀνατολικωτάτε κατὰ τὰς ἐκβολὰς Οὐιςτούλα ποταμοῦ (Geogr., Liber 2, IX, 33-34). Įdomu, kad graikų geografas kalba net apie keturias vadinamąsias Skandijas (τέσσαρες, αἱ καλούμεναι Σκανδίαι) į rytus nuo Pusiasalio (ἀπ’ἀνατολῶν δὲ τῆς Χερσονήσου), trys mažos (τρεῖς μὲν μικραί), o viena, ta didžiausia ir labiausiai rytinė (μία δὲ μεγίστε καὶ ἀνατολικωτάτε), yra priešais upės Vyslos žiotis (κατὰ τὰς ἐκβολὰς Οὐιςτούλα ποταμοῦ). O štai ką rašo Pomponijus: Codanus ingens sinus magnis parvisque insulis refertus est. Hac re mare quod gremio litorum accipitur nusquam late patet nec usquam mari simile (Chor., Liber 3, 26); Triginta sunt Orcades angustis inter se diductae spatiis, septem Haemodae contra Germaniam vectae. In illo sinu quem Codanum diximus ex iis Scadinavia, quam adhuc Teutoni tenent (Chor., Liber 3,44). Pirmojoje ištraukoje lotynų geografas pabrėžia, kad didelė Kodano įlanka visa pilna didelių ir mažu salų (Codanus ingens sinus magnis parvisque insulis refertus est), ir dėl to (Hac re) jūra, kuri priimama į krantų gilumą, niekur nėra plačiai išplatėjusi (mare quod gremio litorum accipitur nusquam late patet) ir niekur nėra panaši į jūrą (nec usquam mari simile). Antrojoje ištraukoje rašoma, kad trisdešimt salų yra Orkadų salos (Triginta sunt Orcades), tarpusavyje nutolusios ankštais tarpais (inter se diductae spatiis), o septynios Hemodos yra „padėtos“ priešais Germaniją (septem Haemodae contra Germaniam vectae). Iš jų (ex iis) toje įlankoje, kurią pavadinome Kodanu (In illo sinu quem Codanum diximus), yra Skandinavija, kurią iki šiol užima Teutonai (quam adhuc Teutoni tenent). Bet jei Teutonai, tai germanai. Tada išeina, kad Skandinavija buvo germanų tautų, vadinasi, ir gotų, buveinė.

Versdamas Ptolomėjų, Jordanas lokalizuoja Skandzos vietą priešais Vyslos žiotis, o versdamas Pomponijų, jis įsivaizduoja, kad sala turi būti priešais Germaniją, ir dar pakankamai netoli, atskirta jūros, kuri net neatrodo kaip jūra. Dėl to, matyt, pasirinko posakį in conspectu, nes manė, kad Skandza gali būti matoma iš Germanijos bei Skitijos krantų. Jordano geografinis suvokimas iš tiesų tebuvo knyginis, todėl svarbu savęs paklausti, kaip jis pats įsivaizdavo tas vietas. Originalių Ptolomėjaus žemėlapių neišliko, bet pagal jo aprašus ir pateiktas geografines koordinates jau nuo Renesanso, kai buvo rasti pirmieji Geografijos rankraščiai, pradėta braižyti Europos kraštų žemėlapius. Turbūt priimtina hipotezė, kad Jordanas turėjo įsivaizduoti centrinę Europą panašiai, kaip ir kiti Ptolomėjaus skaitytojai. Čia pateikiamas Varšuvos nacionalinėje bibliotekoje saugomas Zamoiskio kodekso Baltijos jūros kraštų žemėlapis (1464 m.):

Suprantama, Baltijos regiono vaizdavimas čia skiriasi nuo šiuolaikinio. Tačiau žemėlapyje prieš Vyslos upės žiotis (čia apibrėžtos apskritimu) gana aiškiai matyti didelė sala (insula magna), kurios forma galėtų priminti citrinmedžio lapą (in modum folii citri), šonai lenkti (lateribus pandis), o krantai tokie, į kuriuos įteka vandenynas (cuius ripas influit Oceanus; plg. Švedijos ir Norvegijos fiordus). Žiūrint į žemėlapį, taip pat suprantama, kodėl Jordanas parašė in conspectu („akivaizdoje“ arba „priešais“). Aistmarių nerija turėtų būti ta visai mažytė sala (čia įrėminta stačiakampiu) priešais Prūsijos krantus (normalaus dydžio žemėlapyje matyti užrašyta tiek Prussia, tiek Livonia). Be atitikmens lieka tik pasakymas per longum ducta concludens se („į ilgį nutįsusi baigiasi“ arba „ilgai išsidriekusi, baigiasi“). Toks pasakymas tiktų kalbant apie pailgą objektą, koks iš tiesų yra Skandinavijos pusiasalis, tačiau šiame žemėlapyje tai neatspindėta.

Tautų katilas ir poliarinė diena bei naktis

Apie Scandzos salą Jordanas rašo ir kitur. Tačiau platesnė informacija, kurią jis teikia, sunkiai pritaikoma Aistmarių ar kitoms Baltijos nerijoms. Štai, pavyzdžiui, kaip toji sala apibūdinama IV, 25 skyrelyje: Scandza insula quasi officina gentium aut certe velut vagina nationum („ Scandzos sala beveik kaip tautų gamykla arba bent tikrai kaip nacijų įsčios“). Ar įtikėtina, kad 65 km ilgio ir iki 2km pločio nerija galėjo būti taip praminta? Juo labiau, kad geologiniu požiūriu sąnašinės kilmės nerijos prieš 3500 m. (apie tokius laikus rašo Jordanas) greičiausiai buvo gerokai mažesnio ploto.

Tačiau galutinio argumento prieš J. Statkutės skandinaviškos gotų kilmės neigimą nebūtina ieškoti, interpretuojant žodžių junginius, sutikrinant šaltinius, atkuriant prieš pusantro tūkstančio metų gyvenusio žmogaus geografinį vaizdinį ar aiškinant kokią giliai paslėptą Jordano aprašo potekstę. Užtenka perskaityti tai, kas Jordano rašoma toliau, t.y. ką J. Statkutė nutylėjo:

In Scandza vero insula, unde nobis sermo est, licet multae et diversae maneant nationes, septem tamen earum nomina meminit Ptolemaeus. Apium ibi turba mellifica ob nimium frigus nusquam repperitur. In cuius parte arctoa gens Adogit consistit, quae fertur in aestate media quadraginta diebus et noctibus luces habere continuas, itemque brumali tempore eodem dierum noctiumque numero lucem claram nescire. Ita, alternato maerore cum gaudio, beneficio aliis damnoque impar est. (III, 19-20)

Istorikas čia tęsia savo pasakojimą: taigi Scandzos saloje (In Scandia vero insula), apie kurią sukasi mūsų kalba (unde nobis sermo est), nors daug ir skirtingų tautų joje apsigyvenusios (licet multae et diversae maneant nationes), tačiau jų Ptolomėjus mini tik septynis pavadinimus (septem tamen earum nomina meminit Ptolemaeus). Tenai bičių meddarių spiečių dėl nepaprastai didelio šalčio niekur nerandama (Apium ibi turba mellifica ob nimium frigus nusquam repperitur). O jos šiaurinėje dalyje Adogit gentis apsistojo (In cuius parte arctoa gens Adogit consistit), kuri – pasakojama – vidury vasaros per keturiasdešimt dienų ir naktų turi nuolatinę šviesą (quae fertur in aestate media quadraginta diebus et noctibus luces habere continuas), ir panašiai žiemos metu tokiu pat dienų ir naktų laikotarpiu aiškios šviesos nežino (itemque brumali tempore eodem dierum noctiumque numero lucem claram nescire). Šitaip, kaitaliodami džiaugsmą ir liūdesį, patiria kitiems nelygias naudą ir žalą (Ita, alternato maerore cum gaudio, beneficio aliis damnoque impar est).

Tad sunku ir įsivaizduoti aiškesnį Skandinavijos tuometinį apibūdinimą. Dar sunkiau būtų įrodyti, kad ties Aistmarėmis Jordano aprašomaisiais laikais būdavusi poliarinė diena ir poliarinė naktis.

Pretorijaus minčių iškraipymai

Norėdama savo teiginius paremti, J. Statkutė imasi pavadinimo Scandza/Scandia etimologijos, remdamasi XVII a. istoriko Mato Pretorijaus darbais. Ji aiškina: „Motiejus Pretorijus savo knygos „Orbis Gothicus“ skyriuje, pavadintame „De Naminis (=nominis) Scandiae derivatione“, šį žodį kildina iš lietuviško skandinu (rašo skandinnu ir į lotynų kalbą verčia submergere, t.y. į „skandinti“)“. Tačiau įdomiausia yra tai, kad šią nuomonę Pretorijus pateikia ne kaip savo, o kaip kitų, kad galėtų ją paneigti. Mat keliomis eilutėmis toliau jis rašo: Sed haec nominis derivatio a longe petita, nimiumque detorta videtur mihi („Tačiau šis pavadinimo kildinimas man atrodo gan pritemptas ir per daug įmantrus“) (Orbis Gothicus 1, I, 4, § II). Beje, Pretorijus rašo, kad skandinnu yra sarmatiškas žodis, plg. ten pat: nomen a voce sarmatica; jis nevartoja žodžio lietuviškas – jam lietuviai yra sarmatai, o gotai yra lenkai (!). Žodį Scandza Pretorijus kildina iš žodžio skannidinnu, kurio reikšmė, anot jo, yra honoratum et amabilem facio („ką nors padaryti garbingą ir malonų“), esą Scandza – honoratorum et amabilium locus („malonių ir garbingų žmonių vieta“) (Orbis Gothicus, ten pat). Ši vieta, jo nuomone, buvo Prūsijos krantai: in nostris designandam censeo Maris Balthici oris („manau, kad turi būti tapatinama su mūsų Baltijos jūros krantais“). Vėl tenka suabejoti J. Statkutės tyrimo metodologija.

Pretorijaus veikalas turi aiškų propagandinį tikslą: autorius siekė moksliškai patvirtinti, kad Prūsijos žemė priklauso Lenkijai, o ne Švedijos karalystei (su kuria ilgai kariauta), ir kad taip buvę visada. Kitoje knygoje Mars Gothicus jis rašo: Prussia antiqua ac nativa gothorum sede („Prūsija – sena ir gimtoji gotų buveinė“) (IV, 6). Šį sakinį J. Statkutė komentuoja taip: Pretorijus papildo, jog visa ta apylinkė esanti gudų kilmės vieta /…/. Tenka vėl pabrėžti, kad Prūsija vakarinių baltų genčių buvo apgyventa nuo proistorės iki XIV amžiaus. J. Statkutė iš šaltinių cituoja – ir ne visada tiksliai – tik tai, kas naudinga jos teorijoms parengti. Visiškai nutylima informacija, kad Pretorijus gotų kalbą laikė slavų kalba, plg. Orbis Gothicus 1, I, 4, § II: Gothicam linguam, quam unam eandemque cum Slavonica sentio („gotų kalba, kuri–jaučiu – yra viena ir ta pati slavų kalba“). Skirdamas savo veikalą Lenkijos karaliui Jonui III, Pretorius neturėjo tikslo ginti nei baltų genčių vardo, nei teisių.

Ir žemaičiai yra gotai?

Dar vienas akibrokštas yra J. Statkutės pateiktoji Žemaitijos vardo, tiksliau, jos lotynizuotos formos Samogitia etimologija. Šis vardas jos aiškinamas kaip „Žemoji Getija“. Savaime kyla klausimas, kurgi tada reikėtų ieškoti „Aukštosios Getijos“? Be to, čia pat žemaičiai sutapatinami su jotvingiais – ir vieni, ir kiti, anot autorės, esą gotai. Žemaitijos lotynizuotą pavadinimą yra interpetavęs ne vienas autorius. Kai kurie jų pripažįsta, kad kitomis kalbomis užrašytos šio kraštavardžio formos įvairavo. Iš tiesų jos įvairavo ne tik skirtingų autorių darbuose ar dokumentuose, bet netgi tuose pačiuose tekstuose, plg. 1420 m. Vytauto laišką, rašytą Romos imperatoriui Sigismundui, kuriame Vytautas net etimologizuoja šį kraštavardį (paryškinta mūsų – A.B., S.L):

/…/ Sed quod terra Samaytarum est terra inferior ad terram Lythwanie, ideo Szomoyth vocatur, quod in lythwanico terra inferior interpretatur. Samoyte vero Lythwaniam appelant Auxtote, quod est terra superior respectu terre Samaytarum. Samagitte quoque homines se Lythwanos ab antiquis temporibus et nunquam Samaytas appelant, et propter talem ydemptitatem (sic) in titulo nostro nos de Samagicia non scribimus, quia totum unum est, terra una et homines uni.

EPISTOLA VITOLDI, MAGNI DUCIS LITHUANIAE, AD SIGISMUNDUM, IMPERATOREM ROMANORUM, 11 Martii 1420

(/…/ „Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaičiais, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaičiais, t.y. iš Žemaičių žemės žiūrint, aukštesne žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo (sic) savo rašte mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie patys žmonės“.)

Šiame laiške Žemaitija vadinama ir nelotynizuota forma – Žemaičiai, Žemaičių žemė (Aukštaitija irgi yra lotynizuotas kraštavardis šalia autentiško Aukštaičiai) . Tekste priebalsis j Žemaitijos kraštavardyje grafiškai perteikiamas dvejopai: raide y arba raide g. Skirtinga grafika jokiu būdu nereiškia ir skirtingo tarimo – raide g priebalsis j buvo žymimas ir pirmuosiuose lietuviškuose tekstuose, plg. Mažvydo „Katekizmo“ prakalbos 11-toje eilutėje žodį prigimkiet (‘prijimket’, t.y. ‘priimkite’; Mažvydo raštuose j žymėtas net septyneriopai, o rašmuo g ar gh vartotas dažniausiai prieš i.). Kadangi lotynų kalboje nebūta garso ž, nebūta ir grafinių priemonių tam garsui žymėti, lotyniškai rašant kitų kalbų žodžius. Vytauto laiške viena iš formų Szomoyth rodo raštininkų bandymą tiksliau perteikti autentišką tarimą su ž, todėl tikėtina, kad ir lotyniški Žemaitijos užrašymai su pradžios S- žinančiųjų galėjo būti skaitomi kaip Ž-. Vadinasi, nusistovėjusį lotynišką Žemaitijos pavadinimą Samogitia reikia skaityti ne [samogitija], bet [žamoitija / žemaitija] ar [žamojitija / žemajitija]. Šaknies a, matyt, atsiradęs dėl kietojo ž tarimo – jei raštininkai buvo slavai, jie kitaip užrašyti ir negalėjo (kaimyninių slavų kalbose priebalsiai š ir ž visuomet kieti).

Kaip matom, bet kuriuo atveju žodyje Samogitia nesama jokios Getijos ar Gotijos.

Sine ira et studio

Mėgėjų ir romantikų darbus vienija dar vienas bendras bruožas – beatodairiška ir dažnai neargumentuota profesionalų kritika, o neretai ir sąmokslo prieš Lietuvą ir lietuvius paieškos. Neišvengė šios nuodėmės ir J. Statkutė, lengva ranka apkaltinusi melagyste, apgavyste, faktų iškraipymu, senųjų dokumentų falsifikavimu tuos, kurie nesutinka su jos pačios požiūriu. Žinoma, ne be nuodėmės ir profesionalai. Tačiau oponentų menkinimas nėra mokslinė diskusija, juo labiau, kad ir pačiai kaltintojai būdinga tai, kuo ji yra apkaltinusi kitus, t.y. faktų kraipymas ir šaltinių dalies, prieštaraujančios hipotezei, nutylėjimas. Emocijos, pyktis ar apmaudas nėra tikrojo mokslo palydovai ir nepuošia nei mokslo veikalų, nei jų autorių.

Pabaigoje norėtųsi pabrėžti, kad autorė savo tezes perša ne piktavališkai, t.y. visai neturėdama tikslo sąmoningai suklaidinti skaitytojų. Ji tiesiog tautiniu užsidegimu ir gera valia stengiasi kompensuoti savo filologinių įgūdžių trūkumą, ydingą tyrimo metodologiją, taip pat ir lotynų kalbos mėgėjišką išmanymą. Nors ir niekaip negalima sutikti su autorės pagrindine mintimi apie gotų kilmės vietą Aistmarių nerijoje, turime pripažinti, kad jos mėginimas aiškintis gotų ir gudų sąsajas su baltais ir reikalauti daugiau dėmesio lietuvių istorijai bei kultūrai yra vertas pagarbos.

Alvydas Butkus yra humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorius.

Stefano M. Lanza yra humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio kalbų centro lektorius.

Išsamų straipsnį šia tema žr. tarptautiniame moksliniame žurnale „Respectus Philologicus“ 2012 m. Nr. 21(26) balandžio 25 d. http://filologija.vukhf.lt/