Lietuvos Respublikos terminų banke rašoma, kad parduotuvė – prekybos įmonė, kuri savo vardu ir rizika perka prekes, kad jas parduotų. Gali būti drabužių, maisto, universalinė ir kitos parduotuvės. Štai alkoholinių gėrimų parduotuvė – parduotuvė, kurios prekių asortimentą sudaro tik alkoholiniai gėrimai arba alkoholiniai gėrimai ir gretutinės prekės (sultys ir kiti nealkoholiniai gėrimai, butelių atkimšimo ir užkimšimo įrankiai, butelių pakuotės, taurės, stiklinės, tabako gaminiai, degtukai ir žiebtuvėliai).
Pamačius ar išgirdus žodį išparduotuvė, iš karto kyla mintys, kad čia prekės išparduodamos didesniais kiekiais, gal urmu ir, žinoma, pigiau. Dabar plinta mada tokias išparduotuves vadinti outletais, autletais (angl. outlet – išeiga, išėjimas; nutekėjimas). Šiuose, netaisyklingai kalbant, outletuose paprastai prekiaujama garsių prekių ženklų prekėmis mažesnėmis kainomis (prekės gali būti supirktos iš gamintojų ir prekybininkų, ištuštinančių sandėlius naujoms kolekcijoms, ar pan.). Pats gamintojas taip pat gali turėti tokių parduotuvių ir pigiau prekiauti savo pagamintomis prekėmis. Lietuviškai šios parduotuvės vadintinos išparduotuvėmis (: išparduoti).
Tos parduotuvės, kuriose prekiaujama vienos firmos pagamintomis prekėmis, gali būti vadinamos firminėmis išparduotuvėmis (plg. firminė parduotuvė).
Terminų banke rašoma, kad prekybos centras – pastatas, kurio visas bendrasis plotas, pusė bendrojo ploto ar didžiausia (palyginti su kiekviena kitai veiklai naudojamo ploto dalimi) bendrojo ploto dalis naudojama prekybai ir kurio patalpose dar vykdoma paslaugų, pramogų ar kita veikla.
Paprasčiau sakant, prekybos centras – tai labai didelė savitarnos parduotuvė, kartais pavadinama svetimais žodžiais hipermarketas, supermarketas arba naujovišku žodžiu – didcentris. Tai taisyklingas (nors šiek tiek hibridiškas) šnekamosios kalbos pakaitas (plg. didmiestis, didvakaris, didmeistris).
Didelį plotą užimantis prekybos centras, sudarytas iš daugelio sandėlių, kitų prekybos vietų yra prekybos bazė (ne terminalas).
Nevartotinos svetimybės lavkė lietuviški pakaitai yra krautuvėlė, kioskas, paviljonas. Šį negerą žodį dabar, ko gero, jau vargiai bepamatysim, tačiau atsirado kitas – šopas. Teko Vilniuje ant parduotuvėlės durų matyti lentelę su šiuo žodžiu. Šopas – nevartotina svetimybė. Tai tiesiog parduotuvė ar krautuvė.
Dabar vis dažniau vartojamas senesnis žodis krautuvė, krautuvėlė, ypač kai ta parduotuvė yra nedidelė.
Kráutuve anksčiau vadinta ne tik prekių pardavimo patalpa, parduotuvė, bet ir sandėlis. Ir netgi… muziejus: Lietuviai įsitaisys lietuvišką krautuvę; Atidaviau krautuvėn senoviškų daiktų (sakiniai iš 1883 ir 1884 m. žurnalo „Aušra“ („Auszra“, Tilžė).
Beje, nereikia rašyti kabutėse „Senamiesčio krautuvėlė“. Juk iš tikro ta krautuvėlė yra senamiestyje, čia nėra jokios perkeltinės reikšmės ir tai ne simbolinis pavadinimas. Rašykime Senamiesčio krautuvėlė.
Vieni žmonės dėl vienokių priežasčių norės apsipirkti krautuvėlėje, kiti dėl kitokių – prekybos centre, – puiku, kad galime rinktis.
