Lietuvių tauta nuo seno kovojo už savo išlikimą. Kovos su kryžiuočiais, carinės Rusijos priespauda ir priklausomybė nuo Sovietų Sąjungos – tai trys laikotarpiai, kada lietuviai kovojo už tai, kad išliktų. Vienas iš šių laikotarpių atsispindi ir Igno Šeiniaus romane „Kuprelis“, kuris yra pirmasis ir ryškiausias impresionistinis kūrinys Lietuvoje. I. Šeinius rašo apie lietuviškos spaudos draudimo metus, kai Lietuva priklausė carinės Rusijos imperijai. Ką tuo metu žmonėms reiškė lietuvybė? Tai ir pabandysiu išsiaiškinti.
Viskas prasideda nuo įsisamonimo kas esi. Svarbu suprasti, su kuo tapatini save. Štai ir pagrindinis romano veikėjas Kuprelis ne visuomet žinojo kas yra. Būdamas vaikas dirbo pas vokietį. Tuomet jaunuolis ir laikė save vokiečiu. Manė esąs toks pat kaip ir jo šeimininkas. Vėliau išėjo dirbti pas kleboną. Juodus darbus dirbo, o klebonas jį lenku vadino. Kupreliui neliko nieko kito kaip tik jaustis lenku. Jis manė, kad jei jį taip vadina, matyt jis toks ir yra. Šitokiu būdu Kuprelis iš vokiečio į lenką pavirto.Galiausiai pagrindinis veikėjas susipažįsta su Gunde, kuri jį lietuviu laiko. Sunku vaikinui apsispręsti. 
Kas jis vis dėlto yra? Vokietis, lenkas ar lietuvis? Būtent lietuviška spauda jam padeda susiprasti, atrasti savas šaknis. Skaitydamas „Aušrą“ Kuprelis suvokia savo prigimtį. Jis – lietuvis. Tai jį pastūmėja eiti lietuvybės keliu, skleisti lietuvišką žodį ir kovoti už savos tautos išlikimą. Besiremdami Kuprelio pavyzdžiu, kiekvienas turėtumėme apsispręsti kas esame.
O vėliau gyvenime mums įtaką darys artimieji. Mūsų ryšys, užmegztas su protėviais ir bendraminčiais, gali būti naikinamas. Kartais to net nepastebėsime ir nepajusime. Puikus pavyzdys yra Gundės įtaka Kupreliui. Juk būtent ji pastūmejo vaikiną susivokti. Ji tik pasiūlė per mišias užgiedoti lietuviškai. Pasakė vargonininkui savo nuomonę apie lietuvybę, kokia tai svarbi sąvoka. Tačiau tos mintys apie buvimą lietuviu, apie „Aušrą“ ir apie lietuvių kalbą suteikė peno apmąstymams kelioms dienoms ar net savaitėms. Nors kiti žmonės Kupreliui sakė, kad tos kalbos tik moteriški apžavai, vaikinas negalėjo jai tikėti. Jis matė, su kokiu užsidegimu Gundė šneka apie lietuviškumą. Tai negalėjo būti tik kalbos. Panaši įtaka išryškėja ir šiais laikais. Kadangi didžioji dalis žmonių šneka tik apie tai, kaip Lietuvoje blogai, painioja valdžią ir valstybę, nes ne Lietuvos vardas atneša blogybę, o kartais netikę valdžios sprendimai. Būtent dėl tokių atvejų neturėtumėme pasiduoti aplinkinių įtakai, o laikytis savų principų ir įsitikinimų.
Vis dėlto, svarbiausia apsispręsti tinkamu metu, kaip tai padarė Kuprelis. Kūrinio veiksmas vyksta lietuviškos spaudos draudimo metais. Tai buvo vienas iš tų momentų, kai Lietuva turėjo atsilaikyti prieš galingą priešą ir išlikti. Ne veltui tuomet atsirado žmonių, gabenusių knygas iš Prūsijos ir kitų krašų. Juk Kuprelis sužinojęs, kad Gundės namuose pilna lietuviškų knygų, galėjo paskųsti kų šeimą. Bet jis pasielgė priešingai. Slėpė tai, o retkarčiais ir pats pasiimdavo ką nors paskaityti. Jis suprato, kad visi turi susivienyti tam, jog išgelbėtų savo tautą. Kitaip jis bus sunaikinta. Priešingai elgiamasi nepriklausomybės laikais. Dabar vieni kitiems tik stengiamės pakenti, o lietuvis lietuviui – didžiausias priešas. Mūsų tauta nyksta. Vis mažiau lietuvių lieka gimtinėje, o išvykę svetur tampa kitos tautos, kitos kultūros dalimi. Turime susivienyti, kaip mūsų protėviai vienijosi kovose prieš kryžiuočius. Turime būti supratingi ir padėti vieni kitiems, kaip senoliai padėjo knygnešiams gabenti mūsų kalba parašytą literatūrą. Galų gale turime būti tokie ryžtingi kaip buvome 1990 sausio įvykių metu, kai už laisvę kovodami ir tankų nepabijojome. Tai padės išlikti mūsų tautai ir leis didžiuotis, kad esame gimę lietuviais.
Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad savos tautos istorijos žinojimas ir išmanymas įpareigoja. Tai priežastis, dėl kurios turėtumėme žinoti tautiškumo simbolius, švęsti valstybines šventes ir gerbti tuos žmones, kurių dėka šiandien turime nepriklausomybę.
Taip, ištikrųju, dabar daug kas nori mums pakenkti. Tačiau tai ne lietuvių bruožas ir tai visiškai nebūdinga tikriesiems lietuviams. Mūsų tautiečių pareiga nuo seno yra skirti grūdus nuo pelų.
Prisimenu kaip karo ir pokario metais mūsų mamytės su savo keliomis atžalomis įgrūstos, tikrąia to žodžio prasme, į ankštą baraką, sugebėdavo sutarti tarpusavyje ir susikalbėti kada kuriai eiti į darbą o kada kuriai likti “namuose” ir “vystyti”, “maitinti” bei “gydyti” mažylius. Suprantama, nebuvo nei vystyklų, nei maisto, nei vaistų. Kaip jos visą tai suderindavo ir išspręsdavo, man ir dabar neaišku. Daug vaikučių mirė. Bet nemažai, jau Sibiro užgrūdinti, pergyveno Staliną ir grįžo į Lietuvą. Galiausiai jau su savo vaikais bei anūkais sulaukėme ir nepriklausomybės. Tačiau ir dabar nei rytai, nei vakarai mus nenori paleisti nei iš savo nagų, nei iš savo globos sferos. Kodėl?
Todėl, kad mes, nors ir neturime gamtos išteklių, bet gyvename strategiškai svarbioje vietoje!
Kaip mums atsilaikyti ir prieš vienus, ir prieš kitus?
Atsakymas vienas- kaip ir spaudos draudimo metais mes privalome stiprinti savo dvasingumą, privalome geriau pažinti savo seniausiąją praeitį ir kultūrą ir ne tiktai nuo Mindaugo laikų bet ir iki Mindaugo. O juk būtent ten ir esti mūsų tautos stiprybė! O štai, kodėl mūsų universitetai ir joje dirbanti profesūra taip užsispyrusiai laikosi prinsipo- nei žingsnio nuo Mindaugo gyliau į Lietuvos istoriją!, yra visiškai nesuprantama.
Nepažinę tikrosios savo praeities mūsų ainiai taip ir liks kupreliais. Ar to mes norime?
Būtu neblogai ,kad ir mūsų šviesuoliai ,autoriai paskaitytu šį straipsnį…..”Kadangi didžioji dalis žmonių šneka tik apie tai, kaip Lietuvoje blogai, painioja valdžią ir valstybę, nes ne Lietuvos vardas atneša blogybę, o kartais netikę valdžios sprendimai……”.o tai vis Lietuva-” išsivaikščiojo”.” mirė” “nutautėjo” ir t.t. Nesakau kad tuose straipsniuose rašoma netiesa.Dažniausiai tiesa .Bet pateikiama taip niūriai , be jokios ateities mums,kad artimiausi kaimynai-giminės pradeda nesidrovėdami reikalauti savo “palikimo” dalies.O mums daugiau reikia ne tiek “teisybės sakytojų” ,o gaivintojų ,vedlių,kelrodžių.Skaitant eilinį straipsnį “kaip mums blogai”, be jokių ateities vizijų,nenorint pradeda į galvą lysti mintys-ko siekia ( o gal kam tarnauja?) autorius?
Teisingas įžvalgus straipsnis.
Kai pagalvoju, gi mūsų (ne mano) kultūros ministras šia tema – kažkodėl nei kriukt. Kad jį kur Perkūnas.
Mūsų dabartinis kultūros ministras ir taip yra vienas geresnių ministrų, iš tų kuriuos esam turėję, tad, džiaukitės tuo ką turit. Neįmanoma visko aprėpti. Tad jei manot, kad trūksta kriuksėjimo, imkit ir su juo susitikit ir pasiūlykit ką nors. Nėra taip jau sunku tai padaryt.
Na, apie Kultūros Ministrą – gerai arba – nieko, nes jis vykdo ištiestos rankos politiką – duoda finansavimą.