Šventinis Krivio sveikinimas (audio)

Atėjo ypatingas metas –  saulėgrįža – metų pabaiga ir šventvakariai. Šventvakarių mintys ir veiksmai įsikūnija ateinančiuose metuose, įsikūnija gerai arba blogai.

Protėviai  žinojo, kaip elgtis tokiu metu. Smarkesni velka ir degina blukį – jame tai, kas susenę ir nebereikalinga. Prasminga ir ugnelę sukurti, pasėdėti prie jos, kaip tai darė mūsų sentėviai. O svarbiausia – pajusti mūsų papročių nesenstančią galią ir ja pasiremti. Reikia prisiminti protėvius, juos pagerbti, susėdus prie šeimos bendros vakarienės. Tam yra skirtas kūčių vakaras – paskutinės šių metų vėlinės. Juk už viską turime būti dėkingi jiems – kūrusiems, auginusiems, stačiusiems ir viską perdavusiems mums.

Iki šventavakarių pabaikime savo darbus, nes, kaip sakydavo senoliai „kas darbą dirba šventvakariais, tam per visus metus vėjas stogus draskys“. Kitaip sakant, jeigu nesurimtėsime, bus daug chaoso.

Ypatingas tautinių darbų įprasminimas – tai prieš porą dienų įvykęs Tautininkų Sąjungos atkuriamasis suvažiavimas. Jį tikrai galima priskirti šventvakarių vyksmui. Pilnutėlė salė žmonių – patriotų, pasišventusių Lietuvai. Eilę metų jie būriavosi į nedidelius susivienijimus, kėlusius nusistebėjimą, kodėl jie viską daro atskirai, kodėl nesivienija. Bet tą šeštadienį, gruodžio 17 d., jie susivienijo. Iš pakylos nuskambėjo dar labiau netikėtas balsas, nors seniai lauktas – svečiai iš Latvijos paskelbė, jog laikas kurti Baltų valstybę. Jau seniai Lietuvoje ir Latvijoje bręsta mintis apie baltų vienybę. Gudijos baltai taip pat siekia šios vienybės.

Kalbant apie Baltų vienybę, reikia pažvelgti ir į Prūsą, kurios Sembos pusiasalyje yra svarbiausias Baltų šventasis Gailgarbio kalnas. Tai Baltasis Dievo kalnas. Iš čia į visas Baltų žemes sklido Amžinosios Ugnies šviesa.

Klausydami Donio ir Kūlgrindos  giesmės „Buvo mūsų“ pajusime didingą ir šventą Baltojo Kalno šviesą. Kai kas sako, Lietuvoje  tokių kalnų nėra. Tačiau Dvasinis kalnas kasdien švyti virš mūsų.

„Donis“ ir „Kūlgrinda“ „Buvo mūsų“:

Šventvakarių troškimai pagal šventuosius pasaulio dėsnius pasiekia tikslą – jie įsikūnija. Manojo šventvakario mintys – ir apie artėjantį Romuvos – Senosios baltų religijos oficialios registracijos jubiliejų – dvidešimtmetį. Žinoma, mūsų religija neatmena savo pradžių, o dvidešimtmetis – tik nedidelis veiklos tarpas. Jį pažymėsime balandžio mėnesį. Pamažu įsikūnija ir stiprėja Romuva – Baltų senosios religijos bendrija.

Vis dažniau užkuriamos ugnys protėvių ir dievų pagerbimui, prie šventosios ugnies sujungiamos poros, palaiminami kūdikiai ir vaikai. Kasmet daug jaunų žmonių per Jorės šventę ištaria: „Esu romuvis, kuriu Darną“. Džiaugiuosi, kad Vilniuje jau veikia gausiai lankoma Baltų kultūros ir religijos mokykla.

Gruodžio 21 d.  kartu su apeigų folkloro grupe „Kūlgrinda“  ir Romuvos žmonėmis kviečiame į Saulėgrįžos šventę, kurią švęsime 18 val. Lietuvos liaudies kultūros centre (Barboros Radvilaitės g. 8).

Tamsiausiu metų laiku įžiebsime aukuro ugnį, pagerbsime Sotvarą – dievą – tvėrėją:

Tu mūsų didysis Protėvių Dieve
Tu atveri ir užveri amžinybės vartus
Esi Sotvaras – kūrėjas – tvėrėjas,
Mes – tavo vaikai,
Mūsų kraštas – tavo namai.
Globoki mus,
Tebūnie Darna
Tebūnie Darna
Tebūnie Darna.