Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarui profesoriui Pranui Dovydaičiui – 125 metai

Pranas Dovydaitis gimė 1886 m. gruodžio 2 d. Marijampolės apskr. Višakio Rūdos valsč. Runkių kaime. Skaityti ir rašyti mokėsi namuose, o nuo 1896 m. žiemomis su pertraukomis lankė Višakio Rūdos pradinę mokyklą. Mokslas sekėsi labai gerai ir kartais pavaduodavo mokytoją jam išvykus. 1903 m. išlaikė egzaminus į penktąjį skyrių Pavyzdinėje mokykloje prie Veiverių mokytojų seminarijos. 1904 m. buvo priimtas į Veiverių mokytojų seminariją. Už dalyvavimą revoliuciniuose 1905 metų įvykiuose buvo pašalintas iš seminarijos antrojo kurso.

1908 m. pavasarį Marijampolės gimnazijoje eksternu išlaikė egzaminus. Tų pačių metų rudenį įstojo į Teisės fakultetą Maskvos universitete. Studijuodamas dalyvavo Maskvos lietuvių visuomeniniame gyvenime. Skaitė pranešimus lietuvių studentų draugijoje. Be to rašė straipsnius „Vilčiai“, „Aušrinei“, „Draugijai“ bei „Šaltiniui“. 1911 m. kartu su Adomu Dambrausku-Jakštu Kaune išleido „Draugijos“ priedą – „Ateitį“. Pirmajame numeryje išdėstė ateitininkų ideologines pažiūras. Vėliau Pranas Dovydaitis buvo vienu pagrindinių ateitininkų sąjūdžio organizatoriumi.

Įgijęs teisininko specialybę 1912 m. įstojo į Istorijos ir filologijos fakultetą tame pačiame Maskvos universitete. Šiame fakultete klausė paskaitas nuo 1909 m. kaip laisvas klausytojas. 1911 m. pabaigoje sukūrė šeimą – vedė gimtojo Runkių kaimo vaikystės draugę Marcelę Bacevičiūtę. 1913 m. studijas Maskvoje nutraukė dėl to, kad buvo pakviestas redaguoti „Vilties“ laikraštį Vilniuje. Šio laikraščio leidėjai nesutarė su tuometiniu redaktoriumi Antanu Smetona. Nuo tada išsiskyrė dvi visuomeninės kryptys – katalikų (krikščionių demokratų) ir viltininkų (vėliau tapusių tautininkais).

1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui rusų kariuomenė užėmė Karaliaučiaus kraštą, o 1915 m. vokiečiai perkėlė dalį kariuomenės iš Vakarų fronto ir ne tik atsiėmė Karaliaučių, bet okupavo Lietuvą bei kitas gretimas teritorijas. Vokiečiai lietuvišką spaudą uždraudė. Pranas Dovydaitis persikėlė į Kauną. Nuo 1916 m. vadovavo „Saulės“ draugijos steigiamai Kaune pirmajai lietuviškai gimnazijai. Buvo paskirtas „Saulės“ gimnazijos (vėliau Kauno „Aušros“) direktoriumi. Vokiečiai norėjo gimnaziją suvokietinti, bet Pranas Dovydaitis atkakliai tam priešinosi. 1917 m. iš gimnazijos direktoriaus pareigų buvo laikinai atleistas. Direktoriumi buvo iki 1922 metų. Vėliau šias pareigas perėmė Mykolas Biržiška.

1917 m. rugsėjo mėn. 18–22 d. įvykusios Vilniaus konferencijos metu buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais devyniolika Tarybos narių pasirašė istorinį Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. 1920–1922 m. skaitė filosofijos istorijos paskaitas Kauno Aukštesniuose kursuose. Įsteigus Lietuvos universitetą Kaune (vėliau pavadintam Vytauto Didžiojo universitetu), nuo 1922 metų buvo jo profesorius, religijų istorijos katedros vedėjas, teologijos ir filosofijos fakulteto sekretorius bei universiteto senato sekretorius.

Kai iš antrosios Lietuvos Vyriausybės vadovo pareigų atsistatydino Mykolas Šleževičius, nuo 1919 m. kovo 12 d. iki tų pačių metų balandžio 12 d. vadovavo trečiajam Lietuvos Ministrų kabinetui. 1919 m. balandžio mėnesį Lietuvos Tarybai išrinkus Antaną Smetoną Prezidentu, tą pačią dieną Pranas Dovydaitis iš trečiosios Vyriausybės vadovo pareigų atsistatydino. Prano Dovydaičio sudaryta vyriausybė dirbo tik vieną mėnesį. Po atsistatydinimo atsidavė vien pedagoginiam bei moksliniam darbui ir į politinį gyvenimą beveik nesikišo. Tačiau 1932 m. supykdė tautininkų valdžią dėl kritiškų paskaitų bei straipsnių ir ateitininkų veiklos plėtojimo. Už tai laikinai buvo pašalintas iš Universiteto. Pusantro mėnesio išbuvo Bajorų (prie Kretingos) bei Marijampolės kalėjimuose. Vėliau buvo suvaržyta jo visuomeninė bei mokslinė veikla, bet į Universitetą buvo sugražintas.

1934 m. buvo išrinktas Lietuvos krikščionių darbininkų profesinės sąjungos pirmininku. Juo išbuvo iki 1940 metų. 1925 m. buvo vyriausias ateitininkų vadas, nuo 1927 m. – ateitininkų garbės pirmininkas. Taip pat buvo vienas Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos 1922 m. įkūrėjų, jos vicepirmininku. Redagavo „Ateities“, „Naujosios vaidilutės“, „Lietuvos mokyklos“, „Kosmos“, „Logos“, „Soter“ bei kitus žurnalus. 1935 m. jam buvo suteiktas mokslinis filosofijos daktaro laipsnis. Nuo 1931 iki 1940 metų dirbo Lietuviškosios enciklopedijos viceredaktoriumi. Parašė mokslo darbų filosofijos, religijos bei kultūros temomis.

Apie Prano Dovydaičio veiklą plačiai parašyta 1975 m. Čikagoje J.Griniaus bei 2001 m. Vilniuje A.Vasiliauskienės išleistose monografijose. Nuoširdūs Jadvygos Damušinės (2002 m.), Dalės Gudžinskienės (2006 m. gruodžio mėn.), Antano Vaičiaus, Bernardo Aleknavičiaus bei daugelio kitų autorių straipsniai. „Lietuvos Aide“ 2006–2007 m. atspausdinta nemažai straipsnių apie Praną Dovydaitį, minint jo 120 metų sukaktį.

1940 m. liepos 16 d. uždarius Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, Pranas Dovydaitis pasitraukė į savo 37,6 ha ūkį Paprieniuose, Čekiškės parapijoje prie Dubysos. Siekė padaryti ūkį pavyzdiniu. 1941 m. birželio mėn. 14 d. buvo suimtas, išvežtas į Kauną, o iš ten kartu su kitais tremtiniais nugabentas į Starobelską Donbase, dar vėliau į Gari lagerį Nr. 47 Sverdlovsko srityje. Iš pradžių kirto mišką, tiesė kelius. Vėliau labai nusilpo. Dirbo lagerio viduje. Pynė vyžas, vijo virves, kapojo malkas barakui šildyti, kūreno krosnis. Prano žmona Marcelė, sūnus Vytautas ir dukra Laima tą patį rytą buvo ištremti į Sibirą. Sūnus Jonas areštuotas ir išsiųstas į lagerį. Dukra Ona su vyru išvengė tremties. Pasibaigus karui po keletos metų iš Sibiro sugrįžo į namus.

1942 m. liepos 13 d. Pranas Dovydaitis kartu su 30 kalinių inteligentų perkeltas į Sverdlovsko kalėjimą. Čia buvo gana ilgai tardomas. Apkaltinus kontrrevoliucine veikla 1942 m. lapkričio 4 d. sušaudytas. Palaidojimo vieta nežinoma. Vilniuje, Rasų kapinėse netoli Jono Basanavičiaus kapo yra kenotafinis paminklas, kuriame užrašytos trys signatarų pavardės – Bizausko, Dovydaičio ir Mirono. 1995 m. buvusi Viktoro Jacenavičiaus gatvė Kaune pavadinta P.Dovydaičio vardu. 1996 m. vasario 16 d. Šv. Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje atidengtas paminklinis biustas (skulptorius Arūnas Sakalauskas, architektas Linas Jurgaitis). 2002 m. gegužės mėn. buvusios sodybos vietoje prie Dubysos atidengtas paminklinis akmuo. Paminklai atidengti Višakio Rūdos ir Čekiškės bažnyčių šventoriuose. 2002 m. gegužės 2 d. Kauno rajono Čekiškės vidurinei mokyklai suteiktas P.Dovydaičio vardas.

Pranas Dovydaitis užaugo Motiejaus (1850–1924) ir Marijonos (1868–1944) šeimoje. Motiejaus tėvai buvo Jurgis (1823–1998) ir Ona (1827–1904). Marijona pagimdė šešiolika vaikų. Užaugo aštuoni. Vyriausias sūnus Pranas išgyveno tik 55 metus. Jo brolis Juozas (1890–1945) 1912 m. buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę. 1921 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Višakio Rūdos kooperatyve, 1928 m. pradėjo ūkininkauti Tabariškėse netoli Kauno. Pasibaigus karui, 1945 m. gegužės 19 d. Kauno mieste neblaivus rusų karininkas mirtinai peršovė galvą. Jam kaip ir profesoriui Pranui buvo tik 55 metai. Antanas (1893–1978) ūkininkavo tėviškėje. Užaugino devynis vaikus. 1941 m. pavasarį nuteistas, bet prasidėjus karui paleistas iš kalėjimo. Po karo slapstėsi. Keturi šeimos nariai 1946 m. vasario 18 d. ištremti į Sibirą, o šeši gyveno Kaune ir išvengė trėmimo. Jie siuntė maisto siuntinius į Sibirą.

Pijus (1898–1983) buvo baigęs karo mokyklą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1941 m. birželio 15 d. buvo areštuotas ir nuteistas dešimčiai metų. Grįžo 1954 m. Dirbo Kauno politechnikos institute garažo vedėju. Išgyveno 85 metus. Vincas (1899–1920) labai gerai mokėsi Kauno Aušros gimnazijoje. Buvo šaulių būrio vadas. Suvalkijoje rinko savanorius į Lietuvos kariuomenę. 1920 m. savanoriu išėjo į frontą ir po dviejų savaičių kovų su lenkais buvo mirtinai sužeistas. Jam buvo tik 21 metai. Prano sesuo Magdalena (1902–1978) mokytojavo Marijampolės apskrities pradžios mokyklose, po karo dvylika metų su šeima slapstėsi, o 1960 m. grąžo į savo namus Kamšų kaime netoli Kalvarijos. Užaugino gausią septynių vaikų šeimą.

Jonas (1906–1984) ūkininkavo Čebeliškėje netoli Kauno brolio Pijaus žemėje. Jo sodybos daržinėje 1945 m. rudenį buvo gerai įrengtas dešimčiai partizanų bunkeris. 1947 m. vasarą Skirmantas Daumantas (Juozas Lukša) įkūrė Tauro apygardos Birutė rinktinės štabą. Suimtas vienas iš partizanų štabo narių, išdavė slėptuvę ir 1947 m. rugsėjo 23 d. mūšio metu sodyba buvo sudeginta, penki partizanai žuvo. Prano brolis Jonas partizanavo, bet 1949 m. liepos 15 d. buvo suimtas, nuteistas 25 metams lagerio. Vorkutoje per 20 metų atliko bausmę. Slaptai grįžo į Lietuvą ir gyveno sesers Magdalenos sodyboje. Išgyveno 78 metus. Jo palaikai 2011 m. rugsėjo mėn. 30 d. iš Kamšų kaimo kapinių perlaidoti į Petrašiūnų kapines Kauno mieste.

Jurgis (1907–2001) baigė aukštuosius humanitarinius mokslus. 1940–1947 m. mokytojavo Kauno ir Vilniaus mokyklose. 1956 m. išėjęs į pensiją, tęsė 1923 m. pradėtą tautosakos rinkimo darbą. Per 75 metus surinko 150 tūkstančius įvairių žanrų tautosakos vienetų, trečdalį įrašė į magnetines juostas. Ne kartą buvo kviečiamas aiškintis sovietiniam saugumui dėl tautosakos rinkimo.